Česlovo Juršėno knygoje – nenuobodus jo gyvenimas
Lietuvoje būtų sunku surasti žmogų, kuris nieko nėra girdėjęs apie Česlovą Juršėną. Net ir tie, kurie mažai domisi valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymu, pasakytų, kad tai – garsus politikas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ilgametis Seimo Pirmininkas, Pirmininko pavaduotojas. Daugeliui vidurinės ir vyresnės kartos atstovų žinoma ir ankstesnė, priešparlamentinė Č. Juršėno veikla – jis profesionalus žurnalistas, tarptautinių santykių apžvalgininkas, politinės komunikacijos ekspertas, derybininkas. Ne vienas, apibūdindamas Č. Juršėną, pridurtų, kad tai žmogus, puoselėjantis demokratiją, pasižymintis tolerancija, nestokojantis humoro jausmo, mėgstantis žaisti šachmatais.
Autobiografinę knygą „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ Č. Juršėnas (antras iš kairės) pristatė Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje / Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Subrandinta patirtis pastaraisiais metais paskatino Č. Juršėną sugrįžti prie kūrybinės veiklos. Apžvelgęs darbus, nuveiktus Lietuvai žengiant Nepriklausomybės keliu, įvertinęs svarbiausius savo biografijos įvykius, susisteminęs ryškiausius prisiminimus, peržiūrėjęs šūsnis nuotraukų ir nusprendęs, kad jau gali šį tą papasakoti iš viso to, ką žino, Druskininkuose pernai jis parašė memuarus, kurie sugulė į knygą „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“. Ją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Birželio 13 d. šią autobiografinę dėlionę Č. Juršėnas pristatė Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Č. Juršėną atlydėjo jo kolega ir bendražygis Neris Germanas bei naujosios knygos redaktorius literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
„Č. Juršėnas – nuolatinis mūsų bibliotekos mecenatas, per dešimtį bičiulystės metų padovanojęs bibliotekai apie šešis tūkstančius naujų, pačių įdomiausių, pačių vertingiausių knygų“, – garbų svečią renginio dalyviams pristatė Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė.
Knygoje – autoriaus būdo bruožai ir gyvensena
„Pagrindinis redaktoriaus darbas – įvertinti teksto sudėliojimą, pasakojimo būdą, patikrinti, ar nėra kalbos ir stiliaus klaidų, peržiūrėti datas“, – kalbėjo redaktorius V. Sventickas, pridurdamas, kad jo darbą palengvino aplinkybė, jog autorius yra žurnalistas, įgudęs rašyti. Redaktorius pastebėjo, kad Č. Juršėno pasakojimai labai gyvi, nuotaikingi, ironiški, autoironiški ir kartu – fiksuojantys įvykių tikrumą, turintys išliekamosios vertės. Kalbėtojas taip pat akcentavo, kad kiekvienas leidinio skyrius apibūdina rašantįjį, atskleidžia aplinkybes, kurios turėjo įtakos autoriui pasirinkti tam tikrą gyvenseną. Pavyzdžiui, perskaičius skyrių „Vyrai gėrė, vyrai gers…“, paaiškėja, kad Č. Juršėnui, dar vaikystėje pasirinkusiam blaivų gyvenimo būdą, dėl šio nusistatymo tekdavo dažnai kentėti, ypač tarybiniais metais – visose darbovietėse aplinkiniai piktindavosi jo abstinentinėmis pažiūromis, o kai kurie įtarinėdavo, kad jis negeria dėl to, jog renka ir teikia aukštesnėms institucijoms informaciją apie darbuotojus, todėl nori pasirodyti esąs „skaidrus“. Knygos skyriuje „Akinių ir kitos istorijos“ Č. Juršėnas prisipažįsta, kad dėl akinių, kuriuos nešioja nuo studijų laikų, jam teko ne kartą nukentėti. Kuo aktyviau jis veikė politikoje, tuo labiau užkliūdavo to meto žurnalistams ir dailininkams karikatūristams. Pastariesiems akiniai buvo svarbus asmens identifikavimo ženklas, bet netrukus jie ėmė kliūti ir politiniams oponentams. Nuo Č. Juršėno veido akiniai skriejo du kartus. Pirmąsyk – Alytuje, bandant patekti į susitikimą savivaldybės rūmuose, antrąsyk – Vilniuje, ant Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų. Iš tolesnio įvykių aprašymo galima spręsti apie taikų ir atlaidų Č. Juršėno charakterį: per demokratijos priešininkus praradęs brangius akinius, politikas iš chuliganų nereikalavo žalos atlyginimo, tenorėjo, kad jie pripažintų, jog laisvoje Lietuvoje ir kitamaniai turi teisę netrukdomai dėstyti savo nuomonę. Knygoje yra aprašyti ir daug rimtesni politinių priešininkų kovos metodai. „Ne viskas paprastai ėjosi tiek Aukščiausioje taryboje, tiek Seime. Teko atlaikyti dilgėles, spygliuotą vielą, grasinimus ir net sprogdinimą Šiauliuose. Tąsyk mūsų gyvybes išgelbėjo siūbuojančio stalo pernešimas arčiau publikos į aikštės vidurį“, – prisiminimais dalijosi Č. Juršėnas. Dar vienas knygos skyrius – „Tarp knygų“ – paliudija, kad Č. Juršėnas – didelis literatūros mylėtojas, apsiskaitėlis, nuo jaunų dienų įnikęs į knygas, sukaupęs vertingą asmeninę biblioteką. V. Sventickas pasakojo, kad Č. Juršėnas, studijuodamas Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje, ne tiek mokėsi, kiek po knygynus vaikščiojo. O autorius knygoje „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ prisipažįsta, kad ir kitus žmones vertino pagal jų polinkį į skaitymą. Pavyzdžiui, oponentą Andrių Kubilių kažkada išskyrė iš kitų konservatorių būtent dėl knygų skaitymo. Be to, jau ketvirtį amžiaus Č. Juršėnas knygas nuolat dovanoja Ignalinos, Švenčionių, Druskininkų ir kitoms bibliotekoms. Retos, užsienyje išleistos asmeninės kolekcijos knygos atitenka Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai, kitoms bibliotekoms savo lėšomis perka naujas. Bibliotekų darbuotojai paskaičiavo, kad iš Č. Juršėno yra gavusios per 30 tūkstančių įvairiausių knygų. „Skaitydamas rankraštį, šiuo skaičiumi nepatikėjau. Juk tiek knygų sudėjus į vieną vietą, susidarytų kilometrinė rietuvė! Tad atsargiai pasiteiravau autoriaus: gal vieną nulį reikėtų nubraukti?“ – redagavimo niuansus prisiminė literatūrologas V. Sventickas.
Sujungia dvi istorines epochas
Knygos sutiktuvėse dalyvavęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas pasidžiaugė literatūriniu Č. Juršėno debiutu, kuris tapo dar viena proga pabendrauti su signataru. „Tai žmogus, su kuriuo nesinori prasilenkti, su kuriuo nepabosta kalbėtis. Visi gali iš jo pasimokyti tolerancijos. Ačiū likimui, kad mūsų keliai susijungė“, – sakė meras, sveikindamas knygos autorių Č. Juršėną.
Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokytojas metodininkas Juozas Dailydė priminė, kad Č. Juršėnas jau turi leidybinės patirties – yra išleistos kelios enciklopedinio pobūdžio knygos: „Faktai ir skaičiai“ (1965), „Pasaulio šalys“ (1978), „1000 pasaulio veikėjų“ (1982), „Tarptautininko žinynas“ (1983). Mokytojas papasakojo, kad pastaroji knyga jam buvo tapusi parankine, ja dažnai naudodavosi, ruošdamasis istorijos pamokoms, norėdamas pateikti mokiniams naujų, įdomių žinių ir taip paįvairinti istorijos dėstymą. Deja, paskolinęs žinyną, jį prarado… J. Dailydė pagarsino, kad naująją Č. Juršėno knygą perskaitė per dvi dienas. Ji labai įdomi, įtraukianti ir nepaleidžianti, parašyta ir rimtai, ir su humoru. Autorius knygoje sujungė dvi istorines epochas – iki 1990 metų ir po jų, aprašė daug faktų bei įvykių, atskleidė, koks imlus, sudėtingas buvo Kovo 11-osios akto ir kitų dokumentų rengimas ir redagavimas. Knyga parodo, kad Č. Juršėnas visą laiką buvo įvykių sūkuryje, o vadovaujant Seimui, daug ką teko daryti pirmą kartą – kurti teisinę sistemą, tvarkas, reguliuoti nuotaikas. Knygoje iš mozaikos elementų yra sudėliota vientisa naujos Lietuvos kūrimo istorija.
Knygą parašė „Draugystės sanatorijoje“
„Skaitydami knygą, pirmiausia sužinosite apie mokyklines Č. Juršėno dienas, šeimą, gimines, aplinką, susipažinsite, su kokiomis intencijomis augo tuometės Lietuvos vaikai, kiek pasisėmė syvų iš tėvų ir gimtosios žemės. Bet didžioji knygos dalis – apie politiką. Skaitytojui knyga padės atkurti istorinius įvykius, įsigilinti į tikrąją jų prasmę. Pažymėtina, kad šis leidinys turi ir pamokomosios vertės, tai – politinės kultūros vadovėlis“, – sklaidydamas naująją knygą, J. Dailydės pasisakymą papildė redaktorius V. Sventickas.
„Tėvai norėjo, kad tapčiau kunigu, fizikos mokytojas – kad studijuočiau fiziką, o lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – kad pasirinkčiau žurnalistiką. Jos įtaka ir nulėmė“, – apie profesijos pasirinkimo viražus pasakojo knygos autorius, beje, vidurinę mokyklą pabaigęs aukso medaliu. Gabumus tiksliesiems mokslams paveldėjo jo sūnus Saulius, kuris yra žymus Lietuvos fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius, dukart Lietuvos mokslų premijos laureatas.
„Užsirašyti pastabas ir mintis apie savo kasdienius darbus buvau pratęs dar nuo mokyklinių metų. Eidamas įvairias pareigas, žinojau ir išmaniau daugiau, nei kiti. Bet gyvenau tokiais laikais, kai reikėdavo laikytis tam tikrų rėmų ir pasakoti ne tai, ką žinai, o žinoti, ką pasakoti. Tikslaus, glausto rašymo patirties įgijau, rengdamas dvi tarybines ir tris šiuolaikines enciklopedijas, oficialiai buvau mokslinės-redakcinės tarybos nariu. O savo prisiminimų knygai kaupiausi ištisus dešimtmečius. Kai bičiuliai ragindavo, kad jau laikas rašyti, jiems atsakydavau: „Kol kas negaliu visos teisybės atskleisti. Jeigu nespėsiu – tai bus ne mano atsakomybė!“ Pernai pasiryžau. Kūrybinis procesas „Draugystės sanatorijoje“ užtruko du mėnesius, o dar keturių mėnesių prireikė mozaikos plytelėms padailinti. Šiame etape padėjo ir sūnus, ir marti, ir vaikaitis Juras“, – prisipažino Č. Juršėnas.
Jo knyga „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ jau sutiktuvių dieną sulaukė išskirtinio druskininkiečių susidomėjimo – per visą bibliotekos salę nuvinguriavo ilga eilė norinčiųjų įsigyti knygą su autoriaus autografu. „Manau, kad skaitytojai prikalbins Č. Juršėną tęsti prisiminimų rašymą. Šiandien žavėjomės unikalia Č. Juršėno atmintimi – jis dar daug mozaikų gali sudėlioti! Laukiame tęsinio!“ – neužgesinti kūrybinės ugnelės palinkėjo Viešosios bibliotekos direktorė L. Žėkienė.
Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija