A. ir M. Vitkauskai: „Mūsų šeimą vienija bendras verslas, pagarba, pasitikėjimas ir puoselėjamos tradicijos“

Apie ką dažniausiai pagalvojate, prisimindami savo vaikystės namus ir šeimą? Vieniems brangūs prisiminimai apie kartu praleistą laiką, kitiems – bendros išvykos ar žaidimai. Bet, ko gero, negalime pamiršti ir skanaus mamos gaminto maisto, iš virtuvės sklindančių pyragų ar šviežių mielinių bandelių su cinamonu kvapų.

Atostogų namų „Saka“ ir „Saka duona“ šeimos verslus puoselėjančių Akvilės ir Modesto Vitkauskų vaikai, ko gero, irgi prisimins, kad jų namai kvepėjo mamos keptomis bandelėmis ir namine duona. Būtent duonos kepimui pastaruoju metu daugiausia laiko skiria Akvilė, su kuria Tarptautinės šeimos dienos išvakarėse kalbėjomės apie šį jos pomėgį, vyro auginamas bites ir gražias šeimos tradicijas.

Vitkauskų šeima brangina drauge praleistą laiką, puoselėja šeimos ir giminės tradicijas / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Akvile, kaip Jums gimė mintis pradėti kepti naminę duoną?

– Duonos kepimas prasidėjo karantino metu, kai viskas buvo sustoję, ir mes buvome priversti sėdėti namuose. Mes buvome neseniai įsikraustę į savo naujai pastatytus namus, todėl juose leisti laiką buvo vienas malonumas.

Kepti ir gaminti man visą laiką patiko, o per karantinines Kalėdas svarstėme, kuo nustebinti ir pradžiuginti draugus – kokią staigmeną jiems prie namų palikti. Sumaniau iškepti itališkos duonos „Focaccia“. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Iškepiau tą duonelę, mes ją išvežiojome draugams ir palikome tokias dovanas jiems prie namų. Sulaukiau labai gerų atsiliepimų, patiko duonelė ir visiems namiškiams. Nuo tada ir prasidėjo pažintis su duonos kepimu namuose. Labiausiai susidomėjau raugo duonos kepimu.

Praėjus Kalėdoms, sausio 1 dieną pasigaminau savo raugą. Jį naudoju ir iki šiol, duonos kepėjai raugo pradininką vadina „motininiu“.

Kadangi laiko turėjau daug, tai į duonos kepimą pasinėriau visa galva. Pradėjau daug skaityti, domėtis, žiūrėti vaizdo transliacijas, pirkau interneto pamokas. Teorines žinias reikėjo išbandyti ir praktikoje, todėl daug kepiau, daug kartų bandžiau, kol perpratau duonos kepimo niuansus. Kadangi mūsų šeima tiek duonos nesuvalgydavo, pradėjau ja dalintis su šeima ir draugais.

Su tomis duonelėmis tikrai yra reikalų, ypač – su „sourdough“ (liet. – „rūgšti tešla“) duona. Tik po gerų metų eksperimentavimo, kai jau pradėjau jaustis, kad man pavyksta skanią duoną iškepti, atsirado pasitikėjimas savimi, pradėjome svarstyti apie galimybę ją kepti didesniais kiekiais ir pardavinėti.

Mažais žingsneliais žengiame mano svajonės link. Dar tik pati pradžia, ji trapi ir slidi. Bet aš tikiu, kad kartu mes galime daug. Jaučiu didelį Modesto, vaikų, šeimos ir draugų palaikymą. Mano tėtė prisidėjo prie krosnies pirkimo, sesė su mama nupirko įvairias kepimo formas ir priemones. Esu visiems labai dėkinga už tokį palaikymą.

Modestas: „Akvilei labai patiko duoną kepti, bet ji vis nesiryžo žengti žingsnių toliau. Tada aš nusprendžiau jai padėti ir pasirūpinti visais organizaciniais reikalais ir reikalingais leidimais. Iš pradžių Akvilė duoną kepė orkaitėje. Kad galėtų iškepti didesnius kiekius, namuose vietoj planuotos skalbyklos įrengėme nedidelę kepyklėlę. Tada pradėjo kepti daugiau duonos – ir šeimai, ir draugams, ir tiems, kurie jos norėjo nusipirkti“.

Akvilės ir Modesto Vitkauskų vaikai, ko gero, irgi prisimins, kad jų namai kvepėjo mamos kepiniais ir tėčio bičių medumi, o kol kas jie visi mėgaujasi buvimu kartu / Roberto Kisieliaus ir asmeninio archyvo nuotraukos

– Akvile, kelių rūšių duoną dabar kepate?

– Duonos kepimo procesas, kaip ir pati duona, man yra ypatingas. Reikia ne tik gero recepto, bet ir kantrybės, meilės, susikaupimo. Žinoma, kiekvienas duonos kepimas yra tam tikras iššūkis. Ar duona pavyks, priklauso nuo daugelio dalykų – raugo, miltų kokybės, vandens ir kambario temperatūros, tavo nuotaikos, net nuo namuose gyvenančių bakterijų. Jeigu jaučiate stresą, tuo metu duonos tikrai nereikėtų kepti.

Ilgai ieškojau receptų. Buvo labai daug bandymų. Dabar aš kepu ruginę duoną pagal tradicinį senovinį receptą. Atrodytų, ruginę duoną iškepti lengva, bet man užtruko iškepti skanią duonelę, ją perprasti.

Dar kepu kvietinę itališką „sourdough“ duoną. Jinai man yra stebuklinga. Kepama tik iš trijų ingredientų – miltų, vandens ir druskos (rauge irgi tik miltai ir vanduo). Trijų ingredientų duonos nerasite nė vienoje parduotuvėje. Viskas todėl, kad mūsų skubančiam pasaulyje raugo duonos kepimas yra per ilgas procesas.

Dar kepu „Focaccia“ duonelę su įvairias priedais, dažniausiai – su pomidorais ir svogūnais. Nuo jos mano duonos kepimas namuose ir prasidėjo, ir ji dažniausiai visiems labai patinka. Mūsų šeimos atostogų namų „Saka“ gyventojus vaišiname ir šviežiomis bandelėmis su cinamonu, kurias aš irgi pati kepu.

Nuo šiol šeštadieniais savo duoną pradedu pardavinėti kavinėje „City coffee“. Čia kviečiu užsukti ne tik skanios kavos, bet itališkos „sourdough“ duonos mėgėjus – čia rasite raugo duonos.

– Ilgą laiką dirbote Viečiūnų mokyklos bibliotekoje.

– Dirbti bibliotekoje man visą laiką patiko, ten labai gerai jausdavausi ir savo darbu mėgavausi. Bet dar iki karantino galvoje jau kirbėjo mintis, kad šiame darbe turbūt esu jau išsisėmusi. Buvo etapas, kai pradėjau svarstyti, kad reikia kažką keisti. Ir tada mano gyvenime atsirado duona. O nuo praėjusių metų rugsėjo nusprendžiau atsisakyti darbo bibliotekoje. Norint, kad atsivertų naujos durys, reikia senas užverti.

– Ar tiesa, kad duona iš tikrųjų turi ypatingų galių? Ar domėjotės duonos kepimo tradicijomis?

– Aš labai domėjausi senosiomis tradicijomis. Nežinau, kiek duona iš tikrųjų turi galių, bet aš laikausi su duona susijusių tradicijų.

Man duona, ypatingai kepta namuose, visada asocijuodavosi su kažkuo sakraliniu. Nuo vaikystės žinojau, kad duona yra šventa. Sakydavo, kad negalima ant stalo dėti apversto duonos kepalo, nes tada duonos namie nebus. Pradėti pjauti duoną reikia tik nuo aukšto krašto, tada namuose bus gerovė. Buvome mokomi, kad nevalia išmesti nė vieno duonos trupinėlio.

– Nuo seno būdavo kalbama, kad ir šeimininkės sugebėjimus virtuvėje geriausiai galima įvertinti pagal jos kepamą duoną. Tikrai ne kiekvienai pavyksta gerą duonelę iškepti…

– Taip ir yra. Bet tai ir nebūtina. Mes visi turime veikti tai, kas mums teikia malonumą. Man duoną kepti labai patinka. Ir neslėpsiu, kad sulaukti pagyrų būna išties malonu.

Esu vedusi kelias edukacijas vaikams mokyklose. Pačios pirmos ir buvo Viečiūnų progimnazijoje. Reikia pamatyti vaikų reakcijas, kai jie paragauja šviežios naminės duonelės su medumi, sviestu, druska. Jie tikrai nustemba, kad šios duonos skonis visai kitoks, nei pirktos parduotuvėje. Sugrįžę į namus jie savo įspūdžius apie labai skanią duoną pasakoja savo mamoms, o šios skambina man ir sako, kad taip pat norėtų mano duonos paragauti.

– Jūs ne tik naminę duoną kepate, bet ir nuosavą medų sukate, puoselėjate įvairias šeimos tradicijas.

– Kurį laiką mes gyvenome Amerikoje, bet į Lietuvą iš tikrųjų ir sugrįžome dėl to, kad mums labai svarbi yra šeima ir šeimos tradicijos, bendravimas su giminėmis. Ir man ypatingi būna suėjimai čia, mūsų namuose, kai susirenka didelė Modesto šeima, mano šeima, arba kai jie atvyksta visi kartu. Mes abu labai vertiname artimų mums žmonių susitikimus.

Ir bitės kažkaip natūraliai pas mus atkeliavo. Meilę bitėms mano vyras perėmė iš savo tėvelio, kuris bičių turėjo visą laiką, bet Modestas, kol buvo vaikas, jomis nesidomėjo.

Mes darbus namuose dažniausiai atliekame visi kartu, bet bitėmis pas mus rūpinasi Modestas. Vaikai ir aš tik padedame jam, kai reikia medų kopinėti ir ragauti. Aš bičių visada bijojau ir galvojau, kad jos tik neša medų ir gelia praeiviams. Atsiradus pirmai mūsų bičių šeimai, pradėjau daugiau jomis domėtis. Tada ir supratau, kad bitės ne tik medų neša ir gelia, jų gyvenimas – labai įdomus.

Prie namų pas mus yra du aviliai, bet pradžioje apgyvendintas buvo tik vienas. Modestas ne kartą su tėčiu yra gaudęs bičių spiečius, todėl vis laukė, atskrendant spiečiaus, kurį norėjo apgyvendinti antrame avilyje. Aišku, visi įdomiausi dalykai man nutinka, kai Modestas būna išvykęs. Taip nutiko ir su ilgai lauktu spiečiumi. Modestas buvo išvykęs, kai aš pastebėjau pas mus atskridusį spiečių. Dar prieš jam lipant į lėktuvą, pasakiau, kad sulaukė bičių šeimos, tik ji pakibusi ant avilio stogo. Tada Modestas paprašė, kad aš įdėčiau spiečių į avilį. Nieko kito nebeliko, tik rengtis bitininko aprangą ir eiti susidraugauti su bitėmis. Labai keista ir jaudinanti patirtis buvo. Dabar mes tą bičių šeimą vadinam mano šeima. Aš dažnai nueinu prie avilių pasisveikinti, pažiūrėti, kaip joms sekasi.

– Kur Jūsų šeimyninės laimės paslaptis? Kas yra svarbiausia jums ir ką jūs stengiatės daryti, kad išsaugotumėte vienas kitą?

– Iš tikrųjų mes esame labai skirtingi, gal tuo vienas kitą ir papildome. Aš labiau tokia emocionali, daug ką padarau, vedama jausmų, emocijų ir nuojautos. O Modestas vadovaujasi racionaliu protu, planuoja ir visus žingsnius atsakingai sudėlioja. Ir jeigu mes būtumėm atskirai, tai, man regis, nebūtų nei mūsų atostogų namų, nei tos duonos.

Žinoma, ir pas mus, kaip kiekvienoje šeimoje, buvo visko. Bet dabar džiaugiamės harmonija.

Mums abiems atrodo, kad čia dirbtinai nieko neprisistengsi ir nepadarysi, viskas pavyksta natūraliai. Svarbiausias, mano manymu, yra tikėjimas ir pasitikėjimas vienas kitu, pagarba, išgirdimas ir galimybė šeimoje gerai jaustis ir būti savimi.

– Dalyvaujate ir visuomeninėje veikloje. Esate tikrai aktyvūs ir matomi žmonės.

– Čia irgi yra didesnis Modesto indėlis. Jeigu ne jis, turbūt daugiau laiką leisčiau namuose. Bet tas išėjimas, bendravimas su draugais, šeimomis labai teigiamai veikia emocine prasme, „pakrauna“. Labai smagu bendrauti su žmonėmis, kurie yra panašūs į tave, kai sieja bendros vertybės.

Iš tikrųjų mūsų šitie namai pirmaisiais metais būdavo pilni žmonių ir dabar jų, žinoma, netrūksta. Juokaudavome, kad galime iškabą „Užeiga“ pasikabinti, ir tai būtų tiesa. Draugai, bičiuliai ir šeima užsukdavo nuolat. Modestas turi gebėjimą suburti žmones. Man dėl to labai smagu.

Mūsų vaikai irgi paveldėjo mūsų abiejų būdus. Kajus yra panašus į tėtį, jam svarbu bendrauti, turi daug draugų. Tik mes iš namų, jo draugai jau pas mus, bet man tai patinka. O dukrytė Smiltė turbūt labiau panaši į mane, ji yra ramesnio būdo, mėgstanti pabūti viena.

– Ar jums svarbi Šeimos diena?

– Neturime tradicijos švęsti Tarptautinę šeimos dieną. Man svarbesnės yra mūsų giminės, šeimos tradicijos, mūsų bendri sekmadieniai. Aš labai stengiuosi bent jau savaitgaliais suburti visus prie bendro pietų stalo. Kad visi kartu valgytume, daugiau bendrautume.

O mūsų giminėje yra visokiausių tradicijų. Pavyzdžiui, paskutinį rugpjūčio savaitgalį susirenka visa Modesto giminė. Mano šeimoje labai populiari „Močiučių stovykla“, kurią organizuoja mano mama su tėčio seserimis. Visus anūkus mėnesiui jos išsiveža į kaimą prie Dusios. Visi gyvena palapinėse. Labai smagūs tokie šeimos pasibuvimai. Man svarbūs šie dalykai, dėl jų aš grįžau į Lietuvą.

– Kokie šiuo metu yra Jūsų, kaip duonos kepėjos, didžiausia svajonė?

– Oi, nežinau. Norisi jau išeiti iš namų kepyklos. Pasvajoju apie erdvę, kurioje galėčiau surengti parodomąjį duonos kepimą, kurį žmonės galėtų stebėti, o tos duonos kvapas sklistų visame mieste.

Dabar duoną kepu tik dukart per savaitę (trečiadieniais ir šeštadieniais), nes tikrai daug  darbo ji reikalauja.

Kai aš išėjau iš mokyklos bibliotekos, svajojau apie keturių darbo dienų savaitę. Todėl ir einu palengva šio tikslo link. Likusį laiką man labai norisi skirti šeimai, namams ir sau, gyvenimas duotas vienas, ir reikia išmokti juo mėgautis. Man norisi, kad kuo daugiau žmonių suprastų raugo duonos vertę, ilgos fermentacijos metu ji įgauna ypatingą skonį, yra lengviau virškinama.

– Esate nemažai pakeliavę po pasaulį. Ar daug svetur nusižiūrėtų idėjų pavyko realizuoti Druskininkuose?

– Atostogų namai „Saka“ ir atsirado, sugrįžus iš kelionių. Patyrėme, ko kelionėje reikia šeimai, „Sakoje“ norėjome atliepti jų lūkesčius. Taigi dabar čia tikrai šeimų atostogų namai – žmonės nuolat sugrįžta.

Panašiai ir su duona. Esu mačiusi kelionėje kepėją, kuris demonstravo kepimo procesą, visada traukė įvairios kepyklėlės, ypač mažos šeimyninės. O dabar ir pati į duonos kepimą visiškai „panirau“. Kiek įvairių pamokų peržiūrėjau, kiek aš visokių duonos kepėjų sekiau socialinėje erdvėje.

Neseniai sulaukiau Druskininkų savivaldybės VSB skambučio ir prašymo vesti duonos kepimo edukacijas senjorams. Tikrai bus smagu – pasidalinsiu receptu, jei norės kepti namuose, tai ir raugu. Man gera, kad šis duonos kepimo virusas plinta.

– Kaip jūs paprastai leidžiate savo laisvalaikį, ar jo lieka?

– Laisvalaikį leidžiame aktyviai. Aš gal ir norėčiau būti sėslesnė, bet nepavyksta. Vis kur nors važiuojame, dalyvaujame, miname dviračius, daug vaikštome. Labai smagu būti su draugais, sulaukti jų svečiuose.

Ir man labai patinka būti namuose. Nauji namai irgi buvo mano didelis noras. Dėl vietos su Modestu iš karto sutarėme, o jį įsirengti jis man suteikė visišką laisvę, dėl to aš jam esu dėkinga, nes dabar namuose jaučiuosi labai gerai. Todėl dabar man net nėra poreikio kur nors važiuoti iš namų, nes aš čia gerai jaučiuosi, man čia labai gera. Dažnai pas mus apsilankantieji sako, kad pas jus čia kaip atostogose, būtent taip aš visada ir jaučiuosi. Esu labai dėkinga likimui, kaip jis man dėlioja gyvenimo vingius.

Kalbino Laima Rekevičienė