„Kūrėjas ilsėjosi Druskininkuose“

DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS

Po ilgų diskusijų su Gidų asociacija, aktyviais bendruomenės nariais, Druskininkų savivaldybė priėmė sprendimą kurorte įrengti mažosios architektūros elementus, kuriais bus įprasmintas Druskininkams nusipelniusių žmonių atminimas.

Kaip sakė Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, vieni iš pirmųjų, druskininkiečių sprendimu, bus pagerbti šeši žmonės: M. K. Čiurlionis – žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, gyvenęs ir kūręs Druskininkuose, K. Dineika – pedagogas, gydomosios kūno kultūros specialistas, mokslininkas, Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir klimato terapijos parko (dabar – K. Dineikos sveikatingumo parkas) kūrėjas, A. Dambrauskas – Druskininkų garbės pilietis, vienas žymiausių Lietuvos klasikinės literatūros vertėjų, Ž. Lipšicas – Druskininkuose gimęs skulptorius, žymus kubizmo atstovas, J. Pilsudskis – Lenkijos maršalas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, tarpukario Druskininkų garbės pilietis ir I. Fonbergas – Vilniaus universiteto profesorius, chemikas, ištyręs Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes.

Ta proga „Mano Druskininkai“ skaitytojus supažindins su Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusiomis asmenybėmis. Šį kartą Jūsų dėmesiui pasakojimas apie nevienareikšmiškai vertinamą Juzefą Pilsudskį.

„Daktarai rekomenduoja, kad vykčiau gydytis į užsienį, o aš trokštu vasarai išvykti į Druskininkus. Daktarai turi savo politiką, o aš savo. Jeigu jie pažintų pasienio kraštą, tenykščius medžius, orą ir vietinius žmones, mūsų valgius ir papročius, neabejotinai pakeistų savo politiką. Pamatysime, kieno politika nugalės – jų ar mano? Mano sveikatai tereikia tenykščių miškų, neskubių pokalbių su vietiniais žmonėmis ir vietinių  valgių ragavimo“, – taip rašė vienas iš įtakingiausių XX a. lietuvių kilmės politikų, Lenkijos viršininkas, Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo iniciatorius, bolševikinio raudonojo maro plitimo po Europą tramdytojas, tarpukario Druskininkų garbės pilietis, save visą gyvenimą lietuviu vadinęs Juzefas Pilsudskis.

Asociacija „Druskininkų klubas“ aktyviai bendradarbiauja, įamžindama žmonių, prisidėjusių prie Druskininkų kurorto suklestėjimo atminimą. Šio klubo prezidento Alberto Katilovskio ir Druskininkų savivaldybės iniciatyva neseniai miesto centrą papuošė simbolinė kurorto pradininko, legendinio liaudies gydytojo „Sūručio“ skulptūra. „Dabar kuriame dar vieno prie Druskininkų populiarinimo prisidėjusio žmogaus – Juzefo Pilsudskio atminimo ženklo projektą. Tai nebus paprastas paminklas, greičiau trijų tautų – Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos – laisvės siekimo ženklas“, – pasakojo „Druskininkų klubo“ vadovas A. Katilovskis.

Valgiai

Ką Druskininkuose mėgo valgyti kariškas žmogus? Jis nebuvo išrankus gurmanas, valgė paprastus valgius, dažniausiai tai, ką jam patiekdavo. Tiesa, ir savų kulinarinių įpročių turėjo. Nemėgo nei daržovių, nei vaisių, todėl iš Švenčionių kilusi virėja Adelcė, gudraudama, nulupdavo ir supjaustydavo skiltelėmis obuolį ar kriaušę, padėdavo lėkštelę prie knygų ir dokumentų, kuriuos skaitydamas ar pasjansą dėliodamas, Pilsudskis nesąmoningai juos ir sukramsnodavo. Su apetitu valgydavo ūkišką, ant kiaulienos taukų keptą kiaušinienę, pagardintą mėgstama kaimiška dešra. Lietuviški koldūnai ir lietuviška šiupininė (bigosas), bent jau kaip tvirtino antroji jo žmona, nedažnai puikavosi ant maršalo stalo. Gyvenimo pabaigoje, vis tik paklausęs daktarų, maršalas vengė raudonos ir riebios mėsos, daugiau valgė paukštieną ir veršieną. Nemėgo jis egzotiškų japoniškos virtuvės valgių, ypatingai – žalios žuvies.

Rašytojas, istorijos tyrinėtojas Regimantas Dima pasakoja, kad savo sode Pilsudskiai vis tik augino ir daržoves, laikė bites. Pilsudskis pats kopinėjo medų, ir bitės jo nekando. Smaližius „Ziu“, kaip vaikystėje jį vadino namuose, mėgo saldumynus. Kartą, kelionės metu laukdamas ledų eilėje, jis netgi sugebėjo pražiopsoti išplaukusį garlaivį. Mėgo spurgas, vertino Vilniaus kraštui būdingą pyragą su džiovintomis slyvomis, zefyrus bei saldžias bandeles su cinamonu. Jie dažnai būdavo supjaustomi griežinėliais, džiovinami ir patiekiami džiūvėsėlių pavidalu su stipria aromatinga somovaru virta juodąja arbata.

Kažkada Nemunu, per Meilės salą ėjusi dvi respublikas padalinusi demarkacinė linija nebuvo labai griežta pasienio zona. M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė rašė, kaip pats Konstantinas, su broliais pasikvietę valtininką, lengvai persikeldavo į kitą upės pusę giminių aplankyti, pieno, sviesto, kiaušinių nusipirkti, lietuvių liaudies dainų pasiklausyti. „Siena nebuvo labai griežta, vaikinukai plaukdavo į kitą pusę ir į šokius, ir pasimušti. Ant suolelio sėdėdamas, mėgo žiūrėti į Lietuvą ir Juzefas Pilsudskis“, – pasakoja knygos „Žavingasis šunsnukis“ autorius Regimantas Dima.

Medžiai

„Iš pradžių tai buvo paprastas suolelis – dvi kaladės ir tarp jų permesta lenta. Gerokai vėliau, praktiškai jau po J. Pilsudskio mirties, jo pamėgtoje vietoje, po ąžuolu, atsirado simbolinis suolelis, ant kurio Juzefas Pilsudskis mėgo sėdėti ir stebėti Ratnyčėlės bei Nemuno šokį. Prie šios vietos ir seniau, ir dabar renkasi Lenkijos turistai“, – pasakoja Druskininkų miesto muziejaus direktorius Gintaras Dumčius.

Laikas Druskininkuose ilgainiui ištrynė daugelį J. Pilsudskį menančių ženklų – ant Nemuno kranto neliko jo pamėgto suoliuko, 1964 m. nugriauta vila, iš pradžių žaibas, o 2017 m. praūžusi vėtra nulaužė ir vadinamąjį Pilsudskio ąžuolą, po kuriuo mėgdavo ilsėtis maršalas.

„Druskininkų bendruomenė puoselėja viltį, kad mieste pavyks įamžinti šią, kai kurių žmonių prieštaringai vertinamą istorinę asmenybę“, – sakė „Druskininkų klubo“ prezidentas A. Katilovskis. Jis akcentavo, kad svarbu pagerbti ir lietuvių, ir kitų tautų atstovų, prisidėjusių prie Druskininkų kurorto ir jo istorijos kūrimo, atminimą. „Ir aš asmeniškai, ir „Druskininkų klubas“ sveikina iniciatyvas įamžinti ir I. Fonbergo, Vilniaus universiteto profesoriaus, chemiko, ištyrusio Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes, ir Ž. Lipšico, Druskininkuose gimusio skulptoriaus, žymaus kubizmo atstovo, atminimą – jo vardo muziejaus rekonstrukciją ir suolelio šalia jo įrengimą. Juk visų čia gyvenusių tautų atstovai kūrė bendrą Druskininkų ateitį, – mintimis dalijosi A. Katilovskis. – J. Pilsudskio tėvas dalyvavo 1863 m. sukilime. Šio sukilimo metu ir buvo sukurtas tas trijų tautų Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos herbas. Tėvo pavyzdys ir sūnui išugdė Rusijos imperijos nekentimą ir trijų tautų konfederacijos atsvarą jai. Šeimos tradiciją pasipriešinimą kaimyno imperijai perėmė ir abu sūnūs.“

Žmonės

Pirmojo pasaulinio karo mūšių metu buvo sugriauta ir sudeginta apie 70 proc. Druskininkų. „Atstatyti kurortą sekėsi labai sunkiai, trūko pinigų, darbo jėgos. Tik 1924 m. buvo oficialiai atidarytas pirmasis poilsio sezonas“, – pasakoja Druskininkų miesto muziejaus direktorius G. Dumčius.

Nuo 1924 iki 1931 m. J. Pilsudskis ne kartą lankėsi kurorte. Būtent su jo viešnagėmis galima sieti miesto atsigavimą tarpukariu. Būtent J. Pilsudskis 1926 m. pavedė valstybiniam Lenkijos bankui išpirkti Druskininkų gydyklas valdančios bendrovės akcijas. Nauja finansinė injekcija, kaip ir šalies vadovo parodytas dėmesys, greitai vėl išpopuliarino Druskininkus. Vėl buvo statomi viešbučiai, poilsiavietės.

Pariečės geležinkelio stotyje maršalą visuomet pasitikdavo vis tas pats vežėjas lietuvis. Kelionės metu jie trumpai šnekteldavo lietuviškai, o garbus svečias visuomet už kelionę dosniai atsilygindavo. Tikriausiai ne be jo palaiminimo buvo nutiesta ir geležinkelio atkarpa.

Visi žino ir ne kartą skaitė, jog ne tik skrandžio opos gydyti į Druskininkus atvykdavo šalies vadovas. Na, taip, kartais jis čia priimdavo ir užsienio šalių svečius, ministrus, adjutantus, tačiau kur kas labiau jį traukė romantiški jausmai. Čia pat, prie Ratnyčėlės ir Nemuno užsimezgusi graži romantiška draugystė su jauna energinga gydytoja Eugenija Levicka netruko ilgai ir, deja, baigėsi tragiškai. Ironiška, bet vėlgi, daktarų valiai nusileidęs Pilsudskis išvyko pailsėti į egzotiškąją Madeirą, kartu pasikvietęs ir gražiąją gydytoją, kuriai ši kelionė buvo paskutinė. Retoriškai telieka pasvarstyti – o jeigu jie būtų sau, kaip visada, poilsiavę Druskininkuose, tuomet galbūt viskas būtų buvę kitaip?

Gydytoja kineziterapeutė E. Levicka, padedama savo protežė, spėjo daug gero nuveikti Druskininkuose. Ji įsteigė čia naujovišką sveikatinimo parką „Solarium“, atsirado vandens kaskados, pastatomas vandens bokštas, lauko baseinas, įsteigtas nudistų parkas. Teigiama, kad tai buvo antras nudistų parkas Europoje. Suprantama, E. Levickos įkurtas parkas greitai išpopuliarėjo ir tapo itin garsus.

J. Pilsudskis mėgo ir skatino sportą. Visi futbolo stadionai Vilniuje atsirado jo valdymo metu ir veiklą pradėjo simboliniu Juzefo futbolo kamuolio spyriu.

Papročiai

J. Pilsudskis tikrai mokėjo lietuviškai. Tai liudija garsaus Vilniaus lietuvio Izidoriaus Šimelionio prisiminimai. Kartą J. Pilsudskis lankėsi Vilniaus krašte, ta proga buvo surengta šventė, kurioje jį sveikino ir Vilniaus mokyklų mokiniai. Nuvažiavo ir lietuviška mokykla. „Visos atvykusių žmonių grupės turi savo vėliavas, tik mūsų mokykla tokios neturi. Tačiau mūsų mokytojas nesutriko: pasitaręs su Lydos apskrities švietimo pareigūnais, iš didelių gofruotų popieriaus lapų padarė lietuvišką trispalvę. […] Žygiuojame ir dainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“. Tikriausias maršas. Stovintys karininkai ir generolai išsitempė, pakėlė rankas prie kepurių – atiduoda pagarbą mums ir mūsų trispalvei. J. Pilsudskis paprašė, kad prieitume arčiau. Mokytojas sustatė mus prieš aukštuosius svečius. J. Pilsudskis kalbėjosi su mokytoju ir su mumis lietuviškai ir glostė mūsų plikai kirptas galvas. Tai padarė mums nepaprastai didelį įspūdį. Ypač stebino tai, kad mūsų kaimo žmonių keikiamas ir koneveikiamas J. Pilsudskis moka lietuviškai. O Lydos apskrities vadovai nustebo, kad šitoks aukštas svečias susidomėjo lietuviška mokykla. Už gerą pasirodymą mus net premijavo. Grįžome namo tarsi karą laimėję“, – rašoma prisiminimuose.

„Keičiasi laikmetis, keičiasi ir abiejų šalių žmonių požiūriai, nuostatos, – pasakoja Druskininkų miesto muziejaus direktorius G. Dumčius. – Šiandien jau nesulaukiame griausmų ir prakeiksmų, tokių kaip prieš 20 metų, kuomet pirmieji šalyje įrengėme J. Pilsudskio atminimui skirtą miesto istorijos puslapį. Sulaukiame ir užsienio svečių, diplomatų, muziejininkų pagyrų. Manau, turime įamžinti ir tą gražią, traukiančią turistus, simbolinę vietą“, – sako muziejininkas.

„Druskininkai buvo Kūrėjo minčių staigmena ramybėje, kai Jis nusišypsojo“ / Citata iš maršalo J. Pilsudskio įrašo Auksinėje Zaleščikų knygoje (1925/06/VIII)

Parengė Vilius Rekevičius