V. Semeška vis dar siekia dėmesio bet kokia kaina?

Po aplinkosaugininkų atlikto tyrimo paaiškėjo, kad Gailiūnų kaimo gyventojo Viliaus Semeškos pretenzijos dėl ančių medžioklės neva pažeidžiant taisykles – nepagrįstos. Druskininkų „Giraitės“ medžiotojų klubo nariams, medžiotojams Gediminui Kašėtai ir Juozui Kučinskui administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Ankstesnėje publikacijoje „Prie politiko V. Semeškos valdų esančios Nemuno pakrantės artintis negalima?“ rašėme, kad viešas asmuo, konservatorius, Druskininkų savivaldybės tarybos narys opozicijoje V. Semeška grasinimais užsipuolė medžiotojus, rugsėjo 12 dieną medžiojusius „Giraitės“ klubui priklausančiuose medžioklės plotuose, išplūdo juos, galiausiai iškvietė aplinkosaugininkus.

Rūkas – tik protokole?..

Savo pretenzijose V. Semeška buvo įvardijęs, jog rūkas buvęs „didelis“, „tirštas“, matomumas „labai prastas.“

Protokole, kurį, gavęs V. Semeškos signalą, surašė Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros vedėjas Sigitas Kvaraciejus, pažymėta, esą medžioklės metu galėjęs būti rūkas, dėl kurio taikinys neaiškus ar nematyti, kas yra už taikinio pavojingu šūvio atstumu.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, tą naktį ir rytą stebėtas rūkas Lazdijuose išsisklaidė 9.30 val., Varėnoje – 7.16 val. Tačiau, kaip teigiama tyrimo medžiagoje, Lazdijų ir Varėnos meteorologijos stočių duomenys negali būti prilyginami Druskininkų savivaldybėje, Nemuno upėje buvusioms hidrometeorologinėms sąlygoms. Todėl, kad šios stotys yra ne tik skirtingose vietovėse, bet ir pakankamu atstumu nuo tos vietos, kuri siejama su incidentu.

Medžiotojai G. Kašėta ir J. Kučinskas džiaugiasi sprendimu: „Kitokio sprendimo ir negalėjo būti. Medžioklėje oro sąlygos buvo geros. Lygiavamzdžiu medžiojome antis 20-30 metrų atstumu, 3-4 metrus pakilusias į orą nuo vandens. Ir taikinį, ir tai, kas buvo už taikinio, mačiau visiškai aiškiai“, – savaitraščiui „Mano Druskininkai“ sakė medžioklės vadovas G. Kašėta.

Pagal tyrimo medžiagą, ir tuo metu prie Nemuno buvę žvejai G. J. ir V. R. paliudijo, kad oras buvo truputį apsiniaukęs, bet viskas matėsi aiškiai.

„Atsitrenkė, nuskrido…“

V. Semeška, komentuodamas incidento aplinkybes, teigė, kad, išgirdęs šūvius, jis išbėgo į lauką. Apie 8 valandą ryto. Su pusantrų metų vaiku. Aiškintis, kas nutiko.

Paklaustas, kodėl tokioje situacijoje nepasirūpino, kad vaikas būtų atokiau nuo šūvių, tai yra – saugesnis, V. Semeška atsakyme redakcijai raštu atkirto, kad savo vaikų saugumu rūpinasi taip, kaip jis mano esant teisingiausia.

V. Semeškai rugsėjo 12-osios rytą pasirodė ne vien „tirštas“ rūkas. Ji dar skundėsi, kad kažkoks paukštis, panašu sužeistas, atsitrenkė į jo namą, nuskrido…

Komentuodamas šį V. Semeškos nusiskundimą dėl į jo namą „atsitrenkusio kažkokio paukščio“, G. Kašėta neslėpė nuostabos: „Tai didžiausia nesąmonė. Medžiojant Nemuno upės dešinėje pusėje, iš lygiavamzdžio į antį paleisti smulkūs šratai niekaip nebūtų galėję pasiekti kitoje upės pusėje, ant kalno esančio namo. Pašauta antis nukrito į vandenį, nuo jos iki V. Semeškos sodybos dar buvo didelis atstumas“, – pasakojo medžiotojas.

Paprašytas pakomentuoti situaciją, Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas, pats turintis jau tris dešimtis metų siekiančią medžioklės patirtį sakė, kad šis V. Semeškos išprovokuotas incidentas ir apibūdina tai, koks elgesys šiam žmogui gal yra gyvenimiška norma: „Toks elgesys, mano nuomone, labai aiškiai pasako, kad žmogus yra intrigantas. Akivaizdu, jog skųsdamas medžiotojus dėl to, kad esą jie šaudė, esant rūkui, meluoja: jeigu, išėjęs iš savo namo, mato Nemune ne tik valtį, bet ir tai, kas joje sėdi, vadinasi, matomumas buvo toks, kad medžioti buvo galima. Puikiai žinau, kad medžiotojas, kaip taisyklėse ir parašyta, šauna į taikinį, tik įsitikinęs, kad jis aiškus, matomas. Ir tikrai ne pagal anties nukritimą ar jos skridimo kryptį gali kas nors nuspręsti, buvo ten rūkas, ar ne. Juo labiau, kad antys yra medžiojamos smulkiais šratais, kurie lekia nedidelį atstumą. Stebina dar ir kitas dalykas: koks tėvas, pagriebęs mažametį vaiką, lakstys po kiemą ir aiškinsis, kas, kur, ką „šovė“? Mano nuomone, normalu tokiu atveju būtų pirmiausia vaikus kišti po stalu ar lova, gal bent jau į sandėliuką, kuriame nėra langų, ir tada jau eiti aiškintis, ar būta šūvių. Visa ši V. Semeškos sukelta istorija apgailėtina, kaip ir visos kitos jo sukurptos istorijos.“

Kodėl jau nebeįdomu?

Medžiotojams pasirodė, kad V. Semeška – tiesiog konfliktiškas ir dažnai priekabių ieškantis žmogus.

Tačiau kodėl emocingai reiškęs pretenzijas medžiotojams, plūdęsis ir, anot jų, grasinęs, kad medžiotojams „blogai baigsis“, kad jie „padės bilietus“, V. Semeška tyrimo išvadomis jau nė nebesidomi? Paklaustas, kaip jis vertina aplinkosaugininkų sprendimus nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, atsakė: „Sprendimų niekaip nevertinu, su tyrimo medžiaga nesu susipažinęs, sprendimus priima kompetentingos institucijos, kuriomis aš pasitikiu.“ Iš tokio šio politiko atsakymo gali susidaryti įspūdis, kad jam, tuo metu, – jau įsibėgėjus rinkimams į Seimą, – labai reikėjo tokio pritempto medžioklės „skandalo“. Kad būtų galima atkreipti dėmesį į save, kaip į konservatorių partijos sąrašo kandidatą. Regis, tokia taktika būdinga viešiems asmenims, politikams, turintiems mažai šansų išgarsėti konkrečia, bendruomenei naudinga veikla, todėl mėginantiems atkreipti dėmesį į save kitokiais būdais? Galima pagalvoti, kad V. Semeškos būdai – ne dirbti konkrečius darbus Druskininkų labui, o skųstis ir skųsti įvairioms institucijoms, taip „garsinant“ savo vardą.

Ramunė Žilienė