Medikai jau seniai nustatė, kad „negatyvas“ blogai veikia net ir sveikus žmones

Lapkričio 14-oji – Pasaulinė diabeto diena. Pats diabetu sergu 16 metų. Penkiolika metų rašau savotišką savo ligos dienoraštį, kuriame fiksuoju cukraus lygį kraujyje, kaip atstatau normalų jo lygį ir panašius dalykus. Sukaupiau didelę patirtį apie šį mano gyvenimo palydovą. Todėl noriu pasidalinti keliomis mintimis apie gyvenimą su šia liga. Visur minima, kad diabetas sunki, nepagydoma, pasaulyje nesulaikomai plintanti liga. O ar liga gali tapti draugu?

Pilypas: „Gyvenimo grožis pirmiausiai priklauso ir nuo mūsų pačių požiūrio į savo gyvenimą.“/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Mano „susitikimas“ su diabetu buvo tiesiog košmariškas. Gėriau maksimalias vaistų dozes, o situacija tik blogėjo. Visai atsitiktinai sužinojau, kad yra diabeto klubas, į kurį nuėjau žmonos vedinas, nes buvau praradęs bet kokią viltį ir skendau alkoholizme. Va nuo tos dienos ir atsirado viltis pasveikti.

Galiu pasakyti, kad diabetas tapo mano draugu todėl, kad tik dėl jo aš iš storo ir pilvoto, dusulio ir depresijos kamuojamo, niūraus tipo tapau sportišku, linksmai į gyvenimą žvelgiančiu žmogumi; keturiolikti metai cukraus lygis kraujyje – kaip sveiko žmogaus; susitvarkiau su alkoholizmu iki tokio lygio, kad jam nejaučiu jokio potraukio; rūkyti mečiau prieš septynetą metų ir rūkyti  netraukia.

Visiems žinoma, kad labai svarbu turėti normalų savo kūno svorį, o diabetikui tai net labai svarbu. Pakeičiau mitybą, pradėjau skaičiuoti kalorijas ir štai rezultatas – 2400 kcal per parą sunaudoju, sudeginu – 2700. Skirtumas – 300 kcal, o tai – 9000 kcal arba 1 kg riebalų nuo kūno per mėnesį. Kaip sudegindavau tas kalorijas? Visų pirma – važinėjimas dviračiu, nes tai man tiesiog mielas užsiėmimas. Reguliarūs pasivaikščiojimai. Na, o uogavimas ir grybavimas – daugeliui vieni iš mieliausių užsiėmimų Dzūkijoje. Paprasta, kaip „dukart du“, o rezultatas – stulbinantis.

Reikia žinoti, kaip valdyti ligą, būtina kasdieninė kontrolė. Cukraus lygiui įtaką daro labai daug faktorių. Visų pirma – maistas, jo kokybė ir kiekis. Labai svarbus ir fizinis aktyvumas bei fizinis krūvis. Pateiksiu epizodą iš savo dietos. Priešpiečiai: 7 nedideli gabaliukai lašinių, tiek pat gabaliukų česnako ir juodųjų alyvuogių. Po to puodukas žaliosios arbatos su rieke duonos bei geru šaukštu medaus. Viso apie 400 kcal ir gera dozė angliavandenių. Jei sėdėdamas laukčiau pietų, tai nemaža dalis kalorijų virstų kūno riebalais, o glikemija po dviejų valandų būtų 10-12 mmol/l. Todėl aš sėdu ant dviračio ir 1-1,5 val. minu pedalus Druskininkų apylinkėse. Po dviejų valandų glikemija – nuo 5 iki 7 mmol/l. Taip kasdieną. Nuotaika būna kuo puikiausia. Kodėl? Ogi todėl, kad aktyviai sportuojant, smegenys išskiria džiaugsmo hormoną – serotoniną. Tai dar ne viskas! Žmogui geriant alkoholį arba rūkant, smegenys išskiria kitą džiaugsmo hormoną – dopaminą. Sportuojant, palaipsniui dingo noras gerti svaigalus, o po to ir rūkyti, nes organizmui pilnai pakanka ir vieno džiaugsmo hormono. Ir kas įdomiausia, taip gyvenant ilgą laiką, neatsiranda jokio poreikio svaigintis.

Jau trylika metų 6 kartus per savaitę rytais bėgu 5 km krosą. Kodėl? Knygoje, kuri vadinasi „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“, autorius – pernai ir šių metų Nobelio premijos nominantas, japonų rašytojas bei labai ilgų nuotolių bėgikas Haruki Murakami yra pasakęs: „Iš bėgikų dažnai pasišaipoma, kad bėgikai nori ilgai gyventi. Ir dėl to taip plėšosi. Aš manau, kad dauguma bėgikų bėgioja ne dėl to. Jiems svarbu ne savo gyvenimą prailginti, o pagerinti gyvenimo kokybę. Jei leisti metus, tai nors įdomiai ir visavertiškai, turint kažkokį tikslą, o ne klaidžiojant rūke. Ir, kaip man atrodo, bėgimas labai stipriai tame padeda. Reikia pasiekti savo individualią ribą – tame bėgiojimo esmė. Bet tai ir gyvenimo metafora. Manau, kad dauguma bėgikų su manimi sutiks.“ Bėgimas – sunkus užsiėmimas, tad neturiu jokios teisės jį rekomenduoti diabetikams. Tačiau pateiksiu naujausią pavyzdį iš savo kasdienybės. Šiemet birželio pabaigoje pustrečio mėnesio negalėjau bėgioti. Vaikščioti ir važiuoti dviračiu galėjau, tad visus tuos mėnesius praleidau miške, grybaudamas ir uogaudamas. Miške būdavome iki pietų, tad priešpiečiai būdavo miške, tik vietoje medaus būdavo saldūs sausainiai. Be to, vaikščiodamas kas valandą sučiulpdavau šokolado gabalėlį. Kaip tik po tų iškylų į mišką atėjo laikas tirti glikuotą hemoglobiną. Su nerimu laukiau rezultato ir tikėjausi gana blogo. Mano nuostabai, rezultatas buvo toks geras, kokio neturėjau 13 metų, kai dar nebėgiojau.

Be jokios abejonės, dar diabetikui tiesiog privaloma pozityvus nusiteikimas ir gera nuotaika. Dabar daug skelbiama apie depresijos gydymą, naudojant klasikinę muziką, rašoma apie muzikos terapiją ir jos teigiamą poveikį. Ir mano darbo kambaryje muzika skamba visą dieną. Skamba iš kompiuterio: galimybės neribotos, o muzikos poveikis tiesiog nuostabus. Tad ramia sąžine rekomenduoju diabetikams, neturintiems kompiuterio, jį įsigyti. Beje, kompiuterį užsidirbau per vasarą, rinkdamas miško gėrybes. Esu ne kartą įsitikinęs, kokį blogą poveikį daro bet koks „negatyvas“ ir dėl jo sukelti stresai. Medikai jau seniai nustatė, kad „negatyvas“ blogai veikia net ir sveikus žmones.

Šiemet buvo rinkimų metai ir tikrai dar tiek „mėšlo“ ant mūsų Druskininkų nebuvo išpilta. Bala nematė tų valatkų, bogdanų, danauskienių – jų toks darbas. Be to, jie ir ne druskininkiečiai. O kai tai daro vietiniai veikėjai? Ko jie siekia? Liaudyje sakoma: „Tas ne paukštis, kas savo lizdą dergia.“ Tiesiog nežinau, kaip ir pavadinti tokius. Pavardžių neminėsiu, jos ir taip visiems žinomos. Dėkui Dievui, Seime turėsime tikrą Druskininkų patriotą, psichologą Z. Streikų, kuris tikrai išmano miesto reikalus ir pasistengs visokiems skarabėjams duoti tinkamą atkirtį. Juk per juos, tuos juodųjų technologijų kūrėjus, mes visi patyrėme didžiulių ekonominių, finansinių ir moralinių nuostolių. Harvardo profesoriai Nicholas Christakis ir James Fowler parašė knygą „Connected“ („Esame tinkle“), kur moksliškai įrodo, kokį ir kaip  mes vieni kitiems darome poveikį – pozityvų ar negatyvų. Mes vieni kitus užkrečiame persivalgymu, rūkymu, polinkiu į smurtą arba labdarą…

Ne vienas mokslininkas yra teigęs, jog verta atminti ir tai, kad mintys – materialios. Anot japonų profesoriaus Masaro Emoto, mintis, lyg sėkla, iš kurios išdygsta arba ligos, skurdas, vienatvė, baimės, nesėkmės arba laimė, sėkmė, sveikata, turtas, tikėjimas, meilė… Kas išdygsta – spręsti mums. Todėl noriu priminti visiems, ir sergantiems diabetu, kad gyvenimas yra gražus, ir jo grožis labai priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į jį, į gyvenimą.

Albinas Pilypas