„Erzoniečių“ spektaklis „Mintys“ ir toliau tiesia tiltus į žmonių širdis

Druskininkų šeimos paramos centro neįgalaus ir sveiko jaunimo klubas „Erzon“ drauge su Druskininkų teatru „Niša“ ir vėl lipo ant scenos. Šį kartą savo spektaklį „Mintys“ jie pristatė Utenoje surengtoje Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų regioninėje apžiūroje. Ir pateko į finalą. Taigi gruodžio 4 d. vyksime  į Telšius.

Galima perskaityti begalę knygų apie tai, kad, kai labai nori, tai viskas įmanoma. Bet didžiausias virsmas gyvenime įvyksta tada, kai šalia atsiranda žmogus, kuris realiais veiksmais patvirtina šią tiesą. Tokiu žmogumi klubo „Erzon“ ir teatro „Niša“ aktoriams tapo režisierė Asta Žiurinskienė. „Pabandom, – pasiūlė ji. – Pasidalinkite savo patirtimi“. Ir „Erzoniečiai“ pasipasakojo kiekvienas apie savo nueitą kelią, kuriame, toli gražu, nebuvo daug šviesių spalvų. Tačiau jie patys tomis šviesiomis spalvomis ėmė spalvinti savo kasdienybę. Augustas ir Robertas ėmėsi nuosavo verslo, o dabar ne tik savo darbais, bet ir nuo teatro scenos kalba, kad svarbiausia yra laisvė būti savimi. Edgaras, prieš kiekvieną pasirodymą už kulisų valiūkiškai besišypsąs, susikaupia, išrieda į sceną ir savo etiudu byloja, kaip svarbu veikti tai, kas labiausiai patinka.

O ko vertos repeticijos, kai nuolatos girdisi Justo burbėjimas, kad ir vėl reikės dirbti… Bet tas burbėjimas su šypsniu lūpose – tai jau beveik neatsiejama „Erzon“ dalis. Juk iš jo niekada neišgirsi „ne“, kai reikia pagalbos ar patarimo. Išėjęs į sceną, jis drąsiai rėžia tai, ką žmonės su negalia įrodinėja metų metus: „Žinote, neįgalus – tai dar nereiškia niekam tikęs“.  Savo veržlumu, savo energija visas šias tiesas, kad reikia išlikti savimi, kad reikia gyventi, kaip liepia širdis atspindi Irmantas ir Emilija.

Yra klube „Erzon“ žmogus, kuris nuoširdžiai džiaugiasi visais „Erzoniečių“ pasiekimais, jais rūpinasi, visą laiką pasiteirauja, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos. Tai Vaidos mama Virginija. Tiek savo kasdieniu gyvenimu, tiek žengusios į sceną, Vaida ir Virginija rodo pavyzdį, kaip šviesiai reikia žvelgti į šiandieną, į ateitį, į tuos, kurie šalia.

Savo lėle-angelu nešina išeina į sceną Ievutė. Rami, gal kiek nedrąsi mergina, bet nuo jos buvimo šalia, nuo jos mokėjimo džiaugtis, kelionėmis, „Erzoniečių“ susibūrimais tampa daug šviesiau.

Kas tai bebūtų: ar paprasta repeticija, ar pasirodymas, ar spektaklio aptarimas, kai būna drauge Druskininkų šeimos paramos centro neįgalaus ir sveiko jaunimo klubas „Erzon“ su Druskininkų teatru „Niša“ – tai nuotaikos, spalvos, muzika, ir tas virsmas. Tai griūtis sienų ir stereotipų. Nes kol dalis jaunimo tik deklaruoja, kad jiems visi lygūs, Irma Miliauskaitė,  Mindaugas Maliukevičius, Donatas Lazauskas, teatro „Niša“ artistai drauge su neįgaliaisiais veikia ir kuria. Jie tik scenoje įkūnija tamsias mintis, kad žiūrovas galėtų pamatyti ir pamąstyti apie sunkumus, su kuriais susiduria žmonės su negalia bei jų artimieji. Bet nulipus nuo scenos, tamsos nelieka nė ženklo. Lieka tik rūpestis kolegomis, džiūgavimas pasiekimais, ateities planai.

Norisi pabrėžti, kad taip darniai sustyguota mūsų veikla būtų neįmanoma be žmonių paramos ir palaikymo. Todėl norime nuoširdžiai padėkoti, prisidėjusiems prie mūsų judėjimo pirmyn geru žodžiu, padrąsinimu ar finansine parama.

Inga Varkalaitė
Druskininkų šeimos paramos centro Neįgalaus ir sveiko jaunimo klubo „Erzon“ narė