Sėkmingiausias pedagogų Leonoros ir Dano gyvenimo pasirinkimas – mokyti Druskininkų krašto vaikus

L. Mockevičiene ir D. Juškevičius į Druskininkus atvyko iš kitų Lietuvos vietų, bet šį miestą laiko savo namais, abu yra kūrybingi, labai myli savo darbą ir vaikus / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Minint Tarptautinę mokytojo dieną, kiekvienas iš mūsų prisimename tuos žmones, kurie išmokė mus rašyti pirmąją raidę, padėjo pajusti skaitymo džiaugsmą, atvėrė mums platų ir spalvingą ir įvairiais garsais skambantį pasaulį. Visada su pagarba atsimename savo Mokytojų veidus, balsą, šilumą ir norą mums padėti.

Mūsų krašte dirba daug nuostabių, savo profesijai atsidavusių mokytojų, kuriems jų profesija yra ne tik darbas, bet gyvenimo būdas. Šventės proga pakalbinome du tikrai skirtingus – amžiumi, išsilavinimu, darbo stažu – pedagogus. Tačiau yra ir nemažai juos vienijančių dalykų. Jie abu čionai atvyko iš kitų Lietuvos vietų, bet Druskininkus laiko savo namais, abu yra kūrybingi ir, žinoma, labai myli savo darbą ir vaikus.

Taigi susipažinkite su Leipalingio progimnazijos pradinių klasių mokytoja Leonora Mockevičiene ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos fortepijono mokytoju ir koncertmeisteriu Danu Juškevičiumi. Jie atvirai kalba apie savo profesiją, auklėtinius, mokytojų patiriamus džiaugsmus ir rūpesčius.

D. Juškevičius ne tik moko jaunuosius druskininkiečius fortepijono muzikos paslapčių, bet ir dirba koncertmeisteriu / Asmeninio archyvo nuotrauka

Tapusi pedagoge, pataikė į dešimtuką

Leonora Mockevičienė mūsų krašte su pradinukais dirba jau 40 metų. Ji 33 metus dirbo Druskininkuose, o dabar jau septintus metus – Leipalingyje. „Man labai pasisekė, savo pasirinkimuose – pataikiau tiesiai į dešimtuką. Jei pataikai, jei randi save, tai niekas nėra sunku“, – sakė L. Mockevičienė.

– Leonora, kas nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą?

– Nuo mažens žinojau, kad būsiu mažų vaikų mokytoja.

– O kodėl mažų vaikų?

– Jie man labiausiai patinka, gera būti su jais. Tas mielas mažas vaikas, pradinukas pradeda raides atrasti, mano akyse formuojasi jo požiūris į pasaulį, matau jų pažinimo džiaugsmą. Smagu, kai tampa tavo draugais, kai juos prisijaukini. Eiti į priekį su jais yra labai smagu. Aš jokių kitų minčių dėl savo profesijos niekada neturėjau. Gal tai yra duotybė? Aš taip save mačiau ir tikslingai ėjau tuo keliu.

– Ar esate tikra druskininkietė?

– Ne, esu kilusi nuo Ignalinos.

– Kaip atsiradote Druskininkuose?

– Esu „meilės tremtinė“ jau keturis dešimtmečius. Tai gal esu kaip ir tikra druskininkietė?

– Ar keitėsi Jūsų ugdytiniai per tuos tuos 40 metų?

– Jei lyginsiu pirmojo darbo dešimtmečio ir šių dienų pradinukus, tai pastebiu, kad šiuolaikinis vaikas nori veikti čia ir dabar, stačia galva neria į visas veiklas.

– Gal tai mūsų greitėjančio gyvenimo tempo rezultatas?

– Žinoma, jiems įdomu patirti, keliauti, jie kelia hipotezes, daro išvadas – čia ir dabar. Jie dabar gyvesni imlesni, smalsesni, kūrybingesni.

– Mokykloje dirbate daug metų. Sutikote daug kolegų. Ar kiekvienas jaunas žmogus gali būti pedagogu?

– Drįsčiau sakyti, kad ne. Čia tiesiog būna duotybė. Jei pataikai pasirinkti, tai viskas bus gerai. Tada nori būti su mokiniais, pats domiesi, stengiesi plėsti savo akiratį, kad būtum vaikui įdomus, kad nebūtum nuobodus, reikia nuolat tobulėti, turi žengti koja kojon su vaiku.

– Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios charakterio savybės, būtinos pedagogui?

– Ramybė. Pedagogas į viską turi reaguoti adekvačiai. Taip pat stabilumas, smalsumas. Jei nebūsi smalsus, vaikams nebūsi įdomus. Bendraujant su vaikais, svarbiausia būti sąžiningu: prisipažinti, jei neturi sprendimo, tartis su jais.

– Kas Jus darbe labiausiai džiugina, kas liūdina?

– Džiugina, kad vaikai nori pažinti, yra kūrybingi, vedami pažinimo džiaugsmo, eina į priekį.

Nežinau, kas mane liūdina. Neturiu laidos, metų, kad man nebūtų pasisekę. Tiesiog visada pavyksta surasti dialogą su vaikais ir su tėvais. Mano ir tėvų politika yra vienoda, tai sudaro sąlygas vaikui padėti ir eiti kryptingai. Analizuoju kiekvieną dieną ir darau išvadas, kas pavyko, kas – nelabai, visada tariuosi su vaikais ir tėvais.

Leipalingio progimnazijos pradinių klasių mokytoja L. Mockevičienė savo darbe daug dėmesio skiria ir etninei kultūrai / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar per 40 metų pasikeitė tėvų požiūris į vaikų ugdymą?

– Džiugina tai, kad dabartiniai tėvai domisi, ką daryti, kad vaikui būtų geriau. Jie daugiau žino apie savo vaiką, dauguma aktyviai bendrauja su savo atžalomis. Dabartinių mano mokinių tėvai labai rūpinasi savo vaikais. Jie parūpino baldų klasei, kamuolių, finansuoja ekskursijas, dovanoja ne saldumynus, bet knygas ir keliones. Dauguma tėvų analizuoja vaiko poreikius, o į mokytoją žiūri palankiai, su jais tariamės ir priimame vaikams priimtinus sprendimus.

– Ką Jums reiškia būti mokytoja?

– Man šis darbas – gyvenimo būdas. Aš esu nesaldi ir negražbyliauju, esu sąžininga, todėl kartoju, kad savo pasirinkimu pataikiau tiesiai į dešimtuką. Čia nebūna darbo nuo 8 iki 15 valandos, turi tuo gyventi, planuoti, nuolatos galvoti.

– Ar „parsinešate“ darbo minčių į namus?

– Parsinešu, bet reikia mokėti surasti harmoniją tarp darbo ir savo gyvenimo. Reikia mokėti suderinti darbą ir namus. Kai mokykla nėra našta, tai pasiruošti darbui ir namie nėra sunku.

– Ar sekate buvusių mokinių gyvenimo kelius?

– Žinoma, ir dažnai tie keliai susipina, susitinkame, pasišnekame, pasipasakojame.

– Kiek vaikų perėjo per Jūsų rankas ir širdį?

– Sunku suskaičiuoti, jau dvyliktas laidų ratas sukasi. Manau, kad bus ne vienas šimtas.

– Dar viena Jūsų veiklos kryptis –etninė kultūra, kuria Jūs domitės, gilinatės, atrandate. Siuvate tautinius kostiumus, rašote originalius etnoprojektus. Iš kur visa tai atėjo?

– Iš mano šeimos, iš namų tai atsinešiau, užaugau tokioje šeimoje, kurioje buvo laikomasi tradicijų. Kai išvažiavau mokytis į Šiaulius, ten irgi į tą veiklą gilinausi, ją tęsiau, ir atvykusi į Druskininkus. Tai yra graži mano „liga“.

– Ir savo mokiniams tai perteikiate?

– Labai mėgstame su vaikais įvairias pažintines, patyrimines veiklas. Vaikams viską smagiausia pajausti per pojūčius, tyrimus. Etninė kultūra yra neatsiejama mano ugdomojo darbo dalis. Vaikai visko nori, jiems praeitis labai įdomi.

Siuvu tautinius kostiumus, beveik visus jų elementus padarau pati. Esu sukūrusi daug kostiumų, dalyvavau įvairuose konkursuose. Taip pat vadovauju vaikų etnografiniam ansambliui.

– Kaip pandemijos metu sekėsi dirbti su savo mokiniais?

– Nuotolinis mokymas atsitiko vieną kartą per mano ilgus darbo metus, tada mano vaikai buvo pirmokai. Smagiausia visiems buvo matyti vieni kitus kompiuterio ekrane. Susitarėme, kaip reikia elgtis, kaip reikia dirbti, nusistatėme tam tikras taisykles ir per pandemiją pagal jas gyvenome. Todėl dirbome visai sėkmingai, tai nebuvo mums didelė problema. Žinoma, niekas neatstos gyvo bendravimo su vaikais.

– Ko norėtumėte palinkėti kolegoms Mokytojo dienos proga?

– Noriu, kad kūrybingumas jų nepaleistų, kad jie neperdegtų, kad tartųsi su savo mokiniais. Reikia kalbėtis ir girdėti vieniems kitus. Matykite savo darbe kuo daugiau gražių dalykų! 

Džiugina bendravimas su jaunąja karta

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs Danas Juškevičius prieš 11 metų atvyko į Druskininkus ir čia surado daug jam įdomios bei prasmingos veiklos. Jis ne tik moko jaunuosius druskininkiečius fortepijono muzikos paslapčių, bet ir pats muzikuoja – dirba koncertmeisteriu. Su D.Juškevičiumi kalbėjomės apie tai, kuo jį žavi galimybė mokyti jaunąją kartą ir apie jo kūrybinę veiklą.

– Esate kilęs iš Raudonės, kaip atsiradote Druskininkuose?

– Studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje, susipažinau su būsimąja žmona, kuri yra kilusi iš Druskininkų. Prieš 11 metų atvykau gyventi ir dirbti į Druskininkus. Esu baigęs Muzikos ir teatro akademijos bakalauro ir magistrantūros studijas, profesoriaus Jurgio Karnavičiaus klasę. Paskui pasirinkau pedagogikos kryptį. Druskininkuose iškart pradėjau dirbti M. K. Čiurlionio meno mokykloje, esu fortepijono mokytojas ir koncertmeisteris.

– Ar pedagoginis darbas muzikos srityje su vaikais yra specifinis?

– Darbo patirties su suaugusiaisiais turiu mažai, daugiausia dirbu su vaikais. Labai svarbu, kad pačioje mokslų pradžioje jie neišsigąstų, susidomėtų  muzika.

– Bet tam reikia kantrybės, juk vaikai ne iš karto groja taip, kaip reikia?

– Taip, kantrybės čia reikia, kaip ir kiekviename darbe. Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko asmenybės ir motyvacijos.

– Ar nesigailite, kad pasirinkote darbą su vaikais?

– Nesigailiu to, ką pasirinkau. Tiesa, neturėjau svajonės tapti fortepijono mokytoju, tačiau viskas savaime įvyko. Nors, kai pagalvoji, ko gero, kito kelio ir nebuvo. Muzikantams taip yra: arba pasirenki solinę karjerą, arba tampi mokytoju. Gyvenimas parodė, kad muzikos mokytojo darbas suteikia daugiau stabilumo. Atlikėjo gyvenimas nėra stabilus – vieną dieną gali būti viskas gerai, o kitą – blogai.

– Kas Jus darbe džiugina, o kas liūdina?

– Mes dėl to džiaugsmo ir dirbame, nes labai smagu bendrauti su jaunąja karta. Prie to prisideda įvairūs koncertai, konkursai. Mane džiugina patys vaikai. O liūdina tos aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklauso, pavyzdžiui, pandemija. Tuo metu nebuvo tiesioginių kontaktų su mokiniais. Bendrojo lavinimo mokytojams lengviau mokyti nuotoliniu būdu, o mums, muzikams, sudėtingiau tai daryti per nuotolį, nes ne visada kompiuterio ekrane gali parodyti, ką mokinys turi daryti. Mūsų darbe parodymas yra labai svarbus – reikia pačiam pagroti ir parodyti, kaip teisingai ranką padėti ant klavišų.

– Kokių nuostatų ir motyvų vedini tėvai veda vaikus mokytis muzikos?

– Dažnai tėvai iš įvairių šaltinių sužino apie mūsų mokyklą, bet jie neįsigilina, kas tai yra. Daug kas galvoja, kad į meno mokyklą vaikus galima atvesti, kaip į būrelį, kur jie galėtų gerai praleisti laiką. Tai pirmoji tėvų klaida, kuri persiduoda ir vaikams. Kai jie ateina, manydami, kad čia bus lengva ir smagu, jiems paskui tenka nusivilti, nes čia laukia sunkus darbas. Bet ateina ir puikiai motyvuotų vaikų, o tada jau viskas būna gerai.

– Ar kiekvieną vaiką galima išmokyti groti?

– Taip, iki tam tikro lygio groti galima kiekvieną išmokyti, tačiau rimtesni rezultatai priklauso nuo vaikų gebėjimų ir tėvų lūkesčių.

– Jūs esate ne tik fortepijono mokytojas, bet ir koncertmeisteris, akomponuojantis atlikėjams – vaikams, taip pat ir chorui „Druskininkai“. Papasakokite plačiau apie šią veiklos kryptį. Kokie reikalavimai šiai profesijai?

– Ne visada geras pianistas gali būti ir geras koncertmeisteris, taip pat nebūtinai geras koncertmeisteris gali būti aukščiausio lygio pianistas profesionalas. Solistas vienas sėdi prie instrumento ir vienas „kariauja“ su fortepionu. O kai solistui akomponuoja koncertmeisteris, tai jau atsiranda ansamblis, prasideda kolektyvinė kūryba, nes reikia girdėti ir šalia esantį partnerį. Reikia kurti kartu, kad pasiektum gerą rezultatą, tenka atsakyti ne tik už save, bet ir už partnerį. Reikia daugiau bendrų repeticijų, kad geriau pajustum vienas kitą. Su mokiniais repetuoti reikia daugiau laiko, kad jie priprastų prie koncertmeisterio. Šis darbas man labai patinka, gal net labiau nei pedagoginis, nes jis profesine prasme yra įvairiapusiškesnis, įdomesnis. Esame scenos žmonės, šis darbas leidžia pasirodyti scenoje koncertų, konkursų metu, o, tada parodai, ką veikei 10 metų, ko išmokai. Juk kokia prasmė groti, kai tavęs niekas negirdi? Pedagoginis darbas – uždarytas klasėje.

Koncertmeisterio darbas reikalauja daugiau psichologinės ištvermės. Tai yra sunkus darbas, visų pirma tenka dirbti su savimi, nes esi atsakingas ne tik už save, bet šalia esantį kolegą. Dažnai, jei koncerte ar konkurse kas nepasiseka, tai paprastai kaltinamas koncertmeisteris – jei koncertmeisteris nervinasi prie instrumento, tai mokinys tą jaučia, ir jaudulys jam persiduoda.

– Ko linkite savo kolegoms Mokytojo dienos proga?

– Savo kolektyvui linkiu išlikti tokiam pat darniam, kaip ir iki šiol, taip pat – kantrybės, sveikatos, gerų emocijų, konkursų, festivalių. Smagu dirbti tokiame kolektyve, kuriame ne tik puikūs kolegos, bet ir išmintinga vadovybė, suprantanti, kuria kryptimi turime eiti.

Parengė Laimutis Genys