Druskininkų kurorto istoriją galima pažinti ir per vertimus
Vertėja Irena Aleksaitė verčia iš slavų – lenkų, rusų, ukrainiečių, čekų, slovakų – kalbų. Ji yra išvertusi daugiau kaip 50 pjesių, filmų tekstų, straipsnių, esė, per 70 knygų – Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrowicz), Tadeušo Konvickio (Tadeusz Konwicki), Stanislovo Vitkevičiaus- Vitkacio (Stanislaw Witkiewicz-Witkaci), Dinos Rubinos (Dina Ilyinichna Rubina), Dorotos Terakovskos (Dorota Terakowska), Jozefo Ignaco Kraševskio (Jozef Ignacy Kraszewski), Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (Gabriela z Guntherow Puzynina) ir kitų.
2012 m. I. Aleksaitei skirta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Šv. Jeronimo premija, 2018 m. – Metų vertėjų krėslo ir portalo „15 min.“ geriausios metų knygos (verstinė negrožinė knyga) premijos, 2019 m. ji yra apdovanota Kavalieriaus Kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai.
Vertėja lietuviškai „prakalbino“ ir tris Vilniaus universitete literatūrą ir muziką studijavusio, per 600 įvairaus žanrų kūrinių parašiusio ir lietuvių tautinę savimonę formavusio J. I. Kraševskio kūrinius. Tai – buitiniai romanai: „Lėlės“, „Juodasis perliukas“ ir „Ada“. Istoriko, rašytojo, kritiko, publicisto ir leidėjo J. I. Kraševskio 210-osios gimimo metinės bus minimos šiemet – liepos 28 dieną.
J. I. Kraševskis rašė straipsnius gydytojo K. Volfgango redaguojamam žurnalui „Druskininkų šaltinių undinė“, jo pakviestas, 1847 m. paruošė medžiagą leidiniui „Druskininkai“, padarė pomirtinę poeto Jono Čečiotos (Jan Czecziot, palaidotas Ratnyčioje) kaukę, nupiešė panoraminį Druskininkų vaizdą.
Litografiją pagal J. I. Kraševskio piešinį, leidinį „Druskininkai“, žurnalų „Druskininkų šaltinių undinė“ rinkinį bei aristokratės, poetės, dramaturgės G. Giunterytės-Puzinienės atsiminimų knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-843 metų dienoraštis“ (vienas pirmųjų leidimų lenkų kalba) galima pamatyti Druskininkų miesto muziejuje.
Kurorto pradžią menančiuose Druskininkuose poilsiavo ir literatūrinius bei muzikinius renginius rengė J. I. Kraševskis, V. Sirokomlė (Wladyslaw Syrokmla), T. Zanas, N. Orda (Napoleon Mateusz Tadeusz Orda), St. Moniuška (Stanislaw Moniuszko) ir daugelis kitų garsių to meto atlikėjų bei kūrėjų. Apie juos randame informacijos I. Aleksaitės iš lenkų kalbos išverstoje vienoje vertingiausių G. Giunterytės-Puzinienės palikimo dalių – atsiminimų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843 metų dienoraštis“.
Šiame kūrinyje šmaikščiai, linksmai ir šiltai pasakojamos kilmingų ir įtakingų šeimų istorijos, o aprašytos buities realijos, baliai ir pramogos suteikia mums vertingos informacijos. Minėtuose dienoraščiuose, kurių autorė taip pat rašė poeziją ir dramas, leido knygas, aprašomi praėjusio laikmečio gyvenimo bei kasdienybės papročiai, istorinių įvykių aktualijos, 1830-1831 m. sukilimo bei represijų atgarsiai, puikios manieros, geras elgesys, puikus išsilavinimas, muzikos bei literatūros salonų renginiai. Norėdami išlikti istorijoje, aristokratai pirmiausia investavo į kultūrą.
Apie garsių didikų Tyzenhauzų, Pšezdzeckių, Oginskių, Pliaterių, Giedraičių, Tiškevičių, Četvertinskių, Sulistrovskių ir kitų šeimų atstovų apsilankymą Druskininkuose minėtoje dienoraščių knygoje randame ir mums įdomios informacijos. Viename iš knygos skyrių autorė rašo: „Rytai prie vandens pasidarė gyvesni, muzika griežia, kasdien vis su kuo nors susipažįstame, o susitikus neįmanoma neįsidėmėti, nes nuolatos sukamės tais pačiais takeliais, kaip kareiviai vaikų žaidimuose. Netrūksta ir garsių vardų: pražilęs Narbutas, senosios Lietuvos istorikas, Florijonas Bochvicas su žmona ir vaikais, kuriems dedikavo savo „Mintis“, galop Tomas Zanas, po aštuoniolikos metų grįžęs iš Sibiro, toks meilus, ramus, pamaldus ir linksmas, tarsi gyvenime jam nebūtų nutikę nieko nepaprasto!“.
Mineralinio miestelio gydomųjų vandenų galia ir jų nauda sveikatinimui – stebuklus darančiomis versmėmis – ir tuomet tikėjo daugelis atvykstančiųjų: „Druskininkų vanduo, turintis sieros, sėkmingai gydė reumatizmą ir paralyžių, tad daug bejėgių ligonių kasmet atvažiuodavo pasisemti iš to sveikatos šaltinio. Gal laikydamas jį antruoju fontaine de Jouvence (pranc. Jaunystės šaltiniu), šiais metais suvažiavo mūsų ankstesniųjų metų gražuolės, dabar jau visai praradusios sveikatą“.
Viena iš tų minimų ponių, knygoje aprašoma italų kilmės senatorienė Oginskienė (Maria z de Neri Oginska, primo voto Nagurska), o kunigaikštienė Karolina Četvertinskienė (Karolina z Czetwertynskich Czetwertynska) minima, kaip pagrindinė baliaus Druskininkuose, organizuoto gubernatoriaus Grigorijaus Doppelmajerio garbei, šeimininkė.
Druskininkų kurorto istoriją galima sužinoti, skaitant išverstas knygas. Taigi ir susitikimas su I. Aleksaite bus puiki proga pažvelgti į XIX a. pirmosios pusės Lietuvos aukštuomenės gyvenimą, dvarų kultūrą bei kilmingųjų poilsį vasaros sostine vadintuose Druskininkuose, iš arčiau susipažinti su pačia vertėja ir jos darbais.
Susitikimo metu vertėja I. Aleksaitė papasakos apie vertimo meną, apie problemas, su kuriomis susiduria vertėjas, apie vertėjo džiaugsmus ir klystkelius.
Parengė Adelė Kudarauskienė, Druskininkų miesto muziejaus edukatorė