Šventės laukimo prasmė: gera žmogui, kai jo širdyje Kalėdos

Kalendorius skaičiuoja paskutines metų savaites, vėl įvertiname pragyventų metų vertybes ir ruošiamės svarbiausioms metų šventėms – Kūčioms ir šv. Kalėdoms. Pats pasiruošimas Kalėdoms yra savaime didelė šventė, suburianti mus bendram tikslui ir veiksmui. Jeigu nelieka laiko šeimos židiniui ir buvimui kartu, vadinasi, reikia iš naujo sudėlioti prioritetus – kokie yra mūsų gyvenimo tikslai, pašaukimai.

Kalėdoms labai svarbi tyla. Aplink dažnai būna daug triukšmo. Ne tik išorinio, bet ir vidinio: minčių, širdies sumaišties, prieštaraujančių troškimų, tuščių kalbų, televizijų šou ir nuolaidų prekėms… Norėdami išgirsti Kalėdas, turime jų prasmės ieškoti tyloje – tiek vidinėje, tiek išorės.

Kūčios ir Šv. Kalėdos yra krikščioniškos šventės, kai džiaugiamės kūdikėlio Jėzaus gimimu, todėl jų šventimas susijęs su dvasinėmis apeigomis ir ypatinga dvasine būsena.

„Kaip turėtume laukti ir sutikti Kūčias ir Šv. Kalėdas? Kokią tikroji šių švenčių prasmė? Ko linkite Druskininkų krašto žmonėms svarbiausiųjų metų švenčių proga?“, – apie tai savo mintimis su mūsų skaitytojais dalijasi Druskininkų savivaldybės parapijų klebonai.

M.Čeponis: „Su didele pagarba ir dėkingumu prisiminkime Išganytojo atėjimą į šį pasaulį“

Medardas Čeponis, Druskininkų Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas:

„Kiekvienų metų pabaigoje mus aplanko didis Šv. Kalėdų džiaugsmas, primenantis apie Kristaus atėjimą į šį pasaulį. Į šią šventę galima žiūrėti, kaip į istorinį įvykį, būtent, kad Kristus daugiau kaip prieš du tūkstančius metų užgimė Betliejuje. Visada buvo žmonių, neigiančių Kristaus istoriškumą. Kurį laiką ir mūsuose tokia hipotezė buvo propaguojama, kaip paskutinis mokslo žodis. Šiandien gi nė vienas rimtas mokslininkas to nebedrįsta teigti.

Paskutiniai mokslininkų tyrimai pateikia tiek daug medžiagos, kad abejojančiųjų Kristaus istoriškumu lieka vis mažiau. Apie Kristų, kaip apie istorinį asmenį, kalba ir Evangelijos, kurių autentiškumu nebeabejoja ne tik dvasininkai, bet ir daug pasauliečių istorikų, kitų mokslininkų. Nors Kristus gimė prieš du tūkstančius metų, tačiau pagarba ir meilė Jam, Jo mokymui tik padidėjo. Tačiau Kristaus gimimas yra žymiai daugiau – tai Išganytojo atėjimas, pakeitęs žmonijos istorijos raidą.

Priėmęs žmogiškąją prigimtį Kristus tapo vienu iš mūsų. Jis paskelbė, kad visi mes esame mylimi Dievo vaikai. Todėl šis Šv. Kalėdų skelbiamos žinios džiaugsmas gali, ir turėtų, visada būti mūsų širdyse. O tam reikia visai nedaug – tik stengtis gyventi pagal Kristaus mokymą, kuris yra bendražmogiškų vertybių šaltinis. Kalbant apie šio įvykio šventimą, vertėtų atkreipti dėmesį, kaip pakiliai Kristaus atėjimas pagerbiamas bažnyčiose. Niekada mūsų bažnyčiose nėra taip gražu ir linksma kaip kalėdiniu laikotarpiu. Nuo Šv. Pranciškaus laikų, 13 a. pr., bažnyčiose įrengiamos Kristaus gimimo prakartėlės, kuriose matome užgimusį Kūdikėlį, šalia jo – Mariją su Juozapu, piemenėlius…

Ši prakartėlė – tai pavaizduotas biblinis įvykis, aiškiai ir suprantamai prabylantis ne tik į mažų vaikų bet ir į mūsų širdis. Gerai, kad seneliai, tėvai ateina prie jos su savo vaikučiais. Tai padeda jiems labiau suprasti Dievo gerumą, meilę ir Jo artumą žmogui. Visi pastebime su kokiu džiaugsmu, spindinčiomis ir giedromis akimis vaikai žvelgia į Prakartėlę. Šv. Kalėdų įvykis yra pagerbiamas ir nepaprastai gražiomis giesmėmis. Kiek daug kalėdinėse giesmėse poezijos, kalbančios apie dangaus priartėjimą prie žemės, Dievo gailestingumą, žmogaus gyvenimą Dievuje. Kalėdinės giesmės savo melodija ir žodžiais daug ką pasako apie mūsų būtį. Todėl mokėkime pasidžiaugti kalėdiniu laikotarpiu ir atgaivinkime juo savo tikėjimą. Ne vienas, nutolęs nuo tikėjimo, per Kalėdas, atėjęs į bažnyčią, išgirdęs vaikystėje girdėtas giesmes, vėl pajunta Dievo artumą. Gražu, kad Šv. Kalėdos Lietuvoje yra šeimos šventė, kad visi susirenkame prie vaišių stalo, bet būtų dar džiugiau kalėdiniu laikotarpiu visa šeima, kartu su vaikais, ateitume į bažnyčią, priimtume Viešpaties dovanas – sakramentus. Visa tai mums padeda susitaikyti su Dievu ir pajusti šios šventės prasmę visa savo būtimi. Gera žmogui, kai jo širdyje Kalėdos.

P.Marčiulionis: „Jėzus laukia, kad atvertume savo širdžių duris“

Kiekvienas krikščionis turėtų stengtis geriau pažinti Kristų, labiau Jį pamilti, suvokti, kad kartais gyvename ne visai taip, kaip moko Evangelija. Kiekvieną dieną Kristus mumyse gali mirti arba užgimti. Kiekvienas mūsų ištartas gražus žodis, supratimo, atjautimo, meilės gestas, atleidimas, pagalba kitam – dvasiškai ar materialiai, – tai Kristaus meilė mūsų širdyje. Ir jei jos buvo daug, mes šventėme savo širdyse Kalėdas. O jeigu tą dieną riejomės vieni su kitais, keikiamės, vienas kitam bloga darome ir nedorai elgiamės, tada tą dieną mumyse būna Didysis penktadienis.

Kalėdų šventėje turėtume prisiminti, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra dvasios tobulinimas, nuskambėjęs Kristaus paraginime: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. (Mt 5,48) Kuo dvasia tyresnė, turtingesnė, kuo daugiau joje gražių dorybių, mažiau nuodėmių, purvo, silpnybių, kuo arčiau Kristaus esame, tuo gražesnis ir prasmingesnis yra mūsų gyvenimas. Mielieji, su didele pagarba ir dėkingumu prisiminkime Išganytojo atėjimą į šį pasaulį. Savo džiūgavimą ir dėkingumą per Kalėdas išreiškiame giesmėmis, susitaikinimu ir gerais darbais. Ir visa širdimi norėkime labiau priartėti prie užgimusio Kristaus ir Jo Evangelijos“.

Paulius Marčiulionis, Leipalingio parapijos klebonas:

„Šv. Kalėdų prasmė – ne eglutės, ne lemputės, ne kalėdinės dovanėlės, bet kaip evangelistas Jonas sako, Dievas tapo Žmogumi, Žodis tapo Kūnu. Ateidamas, jis nori apsigyventi ne knygose, ne lentynose, ne mūsų zakristijose, bet mūsų protuose ir mūsų širdyse.

Jeigu Dievas ateina į mūsų tarpą Eucharistijos pavidalu, Gyvybės Duona ar mūsų širdyse yra stalas ant kurio tą Duoną būtų galima padėti. Ar tas širdies stalas, ar ta širdies staltiesė švari, ar ant jos galima padėti Jėzų. O gal ant jos yra kokių neaiškių purvų, teologiškai vadinamomis nuodėmėmis, nuoskaudomis, piktumais nesusipratimais, gal prieš priimant Jėzų Eucharistijoje reikėtų išsiplauti savo širdies stalo staltiesę, reikėtų prisiruošti ir atlikti išpažintį.

Reikia Kalėdoms pasiruošti. Adventas tam ir skirtas. Jeigu per šį visą bėgimą, skubėjimą lėkimą nepasiruošime, tai Kalėdų rytą Evangelikos istorijos klausysimės kaip savo. Ypač tos vietos – gimė tvartelyje – nes mano namuose, mano širdyje, mano gyvenime nebuvo Jam vietos. Turime dar porą dienų, kad taip neatsitiktų. O šiaip jau turime visą gyvenimą.

Mano širdyje yra per daug manęs, manęs paties. Mano planų, mano troškimų, mano vertinimų, mano žinojimo, mano supratimo. Ir kaip ten tiek daug pilna manęs, kurgi ten pasidės Jėzus, Marija ir Juozapas! Jėzus sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“. Jėzus nori ateiti pas mus. Jis laukia mūsų apsisprendimų, laukia, kad atvertume savo širdžių duris. Jis per prievartą neįsilaužia. Palaiminto pasiruošimo! Prasmingų Kristaus Gimimo švenčių! Įsileiskime Jėzų!

Vaidas Vaišvilas, Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas:

„Mieli druskininkiečiai, nuoširdžiai sveikinu Jus, sulaukus Kristaus užgimimo! Evangelija pasakoja, kad piemenys skubėjo pamatyti, ką Angelas jiems apreiškė, ir tapo kupini džiaugsmo. Skubėkime nusišypsoti kūdikėliui Jėzui, o Jo žvilgsnio ir šypsenos nušviesti, kad ir kokias sutemas širdyje išgyventume, neskubėkime išlipti iš gerų darbų valties. Visi kartu irkimės į gilumą, nes malonė ir ramybė mums ateina iš To, kuris ieško mūsų žvilgsnio ir šypsosi Betliejaus tyloje. Džiaugsmingų šv. Kalėdų ir palaimintų Naujųjų 2022 Viešpaties metų!“

Parengė „Mano Druskininkai“ redakcija