Tikrosios Kalėdos gimsta žmogaus širdyje

Baigiasi metai, ir paskutinis, ketvirtasis, advento sekmadienis mus visus atveda prie gražiausių, laukiamiausių švenčių slenksčio. Tamsai vis tirštėjant, Kalėdos tarsi pažymi gamtos nuovargį. Tačiau Kalėdos – kartu ir naujos vilties, prašviesėjimo pradžia. Prakartėlės gilumoje glūdintis jaukumas tarsi žada, jog netrukus vėl įsisuks gyvybės ratas. Ir būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis aukštyn, į šviesą, viltį.

Su nauja viltimi ir žmogus turi atnaujinti savo dvasią naujajam prasidedančių metų ratui. Kokios mintys visus geros valios žmones galėtų aplankyti, laukiant Kūčių ir šv. Kalėdų? Kaip vertėtų pasistengti, kad šventė pirmiausiai ateitų į kiekvieno vidinę erdvę, į kiekvieno širdį, o drauge – ir į namus, artimiausią, kiekvienam brangią ar svarbią aplinką?

Pakalbinti dvasininkai primena, kad Kūčių vakaras – šeimos šventė, kai visi turėtų ir stengiasi būti namuose. Kūčių vakarienė pradedama malda ir geriausiais palinkėjimais. Kalėdaičio laužimas – sakralus veiksmas, susiejantis juo besidalinančiuosius visiems metams. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums taps ir akimirka, kai patiriame dvasinį atsinaujinimą.

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas Kęstutis Masevičius: „Kalėdos turėtų būti kupinos vidinės ramybės. Šventiniu laikotarpiu bus daug keliaujančių žmonių – daugelis važiuos į svečius, pas gimines, pirks dovanų, eis į parduotuves. Linkiu, kad ne tik šventiniu laikotarpiu, šventinėse kelionėse kiekvienas išlaikytų vidinę ramybę, bet kad ir gyvenimo kelionė nebūtų betikslis, varginantis blaškymasis… Žmogus daug ko gyvenime viliasi – kad gyvens sočiau, kad ir jam, ir jo artimiesiems, ir valstybei bus geriau. Tad savo buvimu ir poelgiais per šventes priminkime vieni kitiems, jog Kalėdos yra ir vilties užgimimo metas: Marijai ir Juozapui gimsta kūdikis, o kartu nušvinta ir viltis. Juk kiekvienoje šeimoje vaiko gimimas yra pirmiausia vilties ir meilės išraiška, bent jau taip turėtų būti.

Nesiblaškykime, kad ir kokioje gyvenimo kelionėje būtume. Rodykime vieni kitiems pakantumą ir meilę. Kai meilės trūksta, tarpsta tarpusavio nepasitikėjimas. Artėja Naujųjų Metų šventės. Per šventes nepamirškime padėkoti už tai, ką kiekvienas turime, juk Dievas kiekvieno gyvenimui suteikia daug malonių. Tik mokėkime jas vertinti, matyti. Tačiau neretai, o ir per šventes, galima sutikti, pamatyti nelaimingų žmonių. O kodėl jie nelaimingi? Gal todėl, kad nenori, nemoka dėkoti nei artimiesiems, nei Dievui už tai, ką turi? Tad šventinis laikotarpis – tai ir proga pasižiūrėti, apsidairyti, kuo galime pasidžiaugti ir padėkoti vieni kitiems.“

Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas Žydrius Kuzinas: „Kas iš to, jeigu šventė šurmuliuoja išorėje, bet nepaliečia žmogaus vidaus? Juk tuomet ir liekame tik to šurmulio stebėtojai, bet ne šventės dalyviai. Per Kalėdų šventes mes taip rūpinamės savo išore – eglučių spindesiu, namų švara, patiekalų gardumu, renginių gausumu. Tai nėra blogai, tačiau juk tai nėra esminiai dalykai, o tik trokštamų vidinių dalykų išorinis spindesys…

Prisiminkime, kokia Kalėdų svarbiausia žinia: gimė Jėzus. Gal keistai nuskambės, bet pasakysiu, kad Jėzus gimė ne dėl visų, o dėl kiekvieno iš mūsų. Todėl ir reikia asmeninio sąlyčio su juo, ne tik bendruomeninio. Žmogus, patyręs Dievo ar kito žmogaus meilę, žino, kad ji nustoja būti abstrakcija, kai patiriama asmeniškai, ji yra labai konkreti.

Tikrosios Kalėdos visada gimsta žmogaus širdyje. Ko reikia, kad Kalėdas patirtume savo viduje? Reikia tik vieno – leisti Meilei užgimti savo širdyje. Nuo šio elementaraus mūsų veiksmo prasideda patys didžiausi dalykai, pačios gražiausios Dievo ir žmogaus meilės istorijos. Todėl linkėčiau mums visiems per likusį adventą bei šv. Kalėdas pasirūpinti pirmiausia savo vidumi. Kai Dievo artumo bei artimo meilės šiluma pripildys mūsų krūtines, nebereikės tiek daug to išorinio blizgesio.“

Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Paulius Marčiulionis: „Negerai, kai sukomercintos Kalėdos pavagia tikrąsias Kalėdas. Šiandien šv. Kalėdos daugeliui žmonių asocijuojasi su švente, per kurią galima sočiai pavalgyti, arba gauti daug dovanų… Verta atrasti ir patirti tikrąją, krikščionišką šv. Kalėdų prasmę, kad pirmiausia jos taptų Jėzaus gimimo paminėjimu; kad pripildytų kiekvieno širdį meile artimui, gerumu. Mano palinkėjimas būtų švęsti tikrai krikščioniškas Kalėdas, kad apsikeitimai sveikinimais tądien būtų tikro, nuoširdaus džiaugsmo išraiška ir žinojimas, jog Dievas yra arti ir nori su mumis nueiti gyvenimo kelią.“

Parengė Ramunė Žilienė