Regėjimą atgavusi garbaus amžiaus senolė gyvenimo džiaugsmą surado piešiniuose

Įvertinti šviesą galime tik tada, kai sužinome, kas iš tikrųjų yra tamsa. Kai beveik netenkama regėjimo,  tamsą tenka patirti, tuomet didžiausia gyvenimo svajonė būna – vėl matyti. Kartais ji išsipildo. Pasirodo, po sudėtingos glaukomos operacijos galima ne tik vėl džiaugtis beveik atgautu regėjimu, bet ir gyvenimo šviesą įamžinti piešiniuose.

Galima tik žavėtis dabar Neravuose su dukros Eleonoros šeima gyvenančios 85-erių Elenos Rutkauskienės aistra piešti. Garbaus amžiaus senolė po glaukomos operacijos mato vos viena akimi, ir tai – vos 50-čia procentų. Tačiau dalinai sugrąžintas gyvenimo spalvas įamžina piešiniuose.

Garbaus amžiaus senolė po glaukomos operacijos dalinai sugrąžintas gyvenimo spalvas įamžina piešiniuose/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Polinkį piešti Elena juto nuo pat vaikystės, dar besimokydama Merkinės mokykloje. Piešti mėgo visada. Mokytojai tuomet ją labai skatino, tačiau piešti tuomet nebuvo sąlygų.

Pastaraisiais metais vėl pradėjusi matyti, močiutė pieštukais kuria paveikslus. Ir piešia ji dažniausiai tai, kas iškyla prisiminimuose: vaikystėje ir jaunystėje patirti įspūdžiai, išgyvenimai, sudėtinga, jos šeimos pergyventa pokario istorija, kaimo gyvenimas, gamtos motyvai.

Tris vaikus užauginusi moteris prisimena visą gyvenimą dainas dainavusi, net ir anuomet draudžiamas partizaniškas, su šviesios atminties vyru Jonu giedojo bažnyčios chore. Visada mėgdavo skaityti knygas, o jos sukurtus rankdarbius sunku ir besuskaičiuoti.

Dažniausiai E. Rutkauskienės piešiniuose galima pamatyti arklio motyvą – jis garbaus amžiaus dailininkei pats mieliausias

Gyvenimas moters nelepino. Teko ir moteriškus, ir vyriškus darbus kolūkyje dirbti, namų ūkyje triūsti. Teko išgyventi pokario sunkumus – Elenos mamytė buvo ištremta. Tačiau optimizmo senolė neprarado, netrūksta jo ir piešiniuose.

Močiutė pasakoja, kad jai mieliausia piešti gyvuliukus, mat visą gyvenimą teko gyventi Jonionių kaime, dirbant ūkio darbus, besirūpinant naminiais gyvuliais. Dažniausiai piešiniuose galima pamatyti arklio motyvą – jis garbaus amžiaus dailininkei pats mieliausias.

Kalbant su E. Rutkauskiene, negalima nesižavėti meniška jos prigimtimi. Močiutė ne tik piešia. Beliko tik stebėtis, kai senolė ėmė deklamuoti ilgiausią, dar niekur negirdėtą eilėraštį apie Darių ir Girėną, keletą šmaikščių eilėraštukų. Dar ji svajoja vėl atnaujinti lipdymo iš molio įgūdžius, mat jaunystėje jai patikdavo kurti keramikos skulptūrėles.

„Dabar, kai piešiu, pamirštu ir visus savo išgyvenimus, ir netektis – visą dėmesį skiriu paveikslams“, – šypsosi močiutė, savo piešinius dovanojanti vaikams, giminaičiams, kuriems jie mieli ir kelia šiltus prisiminimus.

Laima Rekevičienė