Naujoji „Ryto“ gimnazijos direktorė Ž. Krivonienė: „Svarbiausia, kad bendrų rezultatų mokykloje siektų visa bendruomenė“

Nuo sausio pradžios Druskininkų „Ryto“ gimnazijai vadovaujanti Žaneta Krivonienė sako, kad šiuolaikinėje mokykloje sunku būtų išsiversti be organizuotumo, gebėjimo sutelkti, sudominti ir prikaustyti dėmesį. Daugiau kaip 20-ies metų pedagoginio darbo patirtį turinti Žaneta sako, kad svarbiausia eiti „koja kojon“ su jaunimu, domėtis tuo, kas įdomu jiems, klausyti jų mėgstamos muzikos, lankytis jiems patinkančiuose renginiuose. Jeigu nebūsi jiems įdomus, nerasi ir bendros kalbos.

Naujajai direktorei patinka dirbti su jaunąja karta, ji vertina ir akademinės gimnazijos bendruomenės įdirbį, ir vertingą patirtį.

Nuo sausio pradžios Druskininkų „Ryto“ gimnazijai vadovaujanti Ž. Krivonienė : „Šiuolaikinėje mokykloje sunku būtų išsiversti be organizuotumo, gebėjimo sutelkti, sudominti ir prikaustyti dėmesį“ / Korinos Balkuvienės nuotrauka

– Prabėgo jau daugiau kaip mėnuo, kai esate „Ryto“ gimnazijos direktorė. Koks pirmas įspūdis apie gimnazijos bendruomenę – mokytojus, gimnazistus?

– Gimnazijos bendruomenė yra akademinė, čia dirba aukštos kvalifikacijos mokytojai – ekspertai, metodininkai. Patiems mokytojams yra labai svarbios akademinės žinios. Mokinių bendruomenė yra labai įvairi. Kartais pati stebiuosi, kad toks skirtingas jaunimas gyvena Druskininkuose – skiriasi savo požiūriu, išvaizda, siekiais ir gyvenimo tikslais. Ir jiems ne visada svarbiausios yra akademinės žinios. Tiems jauniems žmonėms svarbiau žinoti, ko jie nori gyvenime, kokie jų gyvenimo tikslai, kaip mokykloje įgytas žinias būtų galima pritaikyti praktiškai. Jiems taip pat svarbu gerai jaustis mokykloje. Ir jeigu jie eina į mokyklą be noro, savęs neatrasdami, tik dėl to, kad to nori tėvai, tada ir rezultatai liūdina.

Matau mokinių skirtumus. Vieni nori labai gerų akademinių rezultatų – gimnazijai tai taip pat yra labai svarbu, kad akademiniai rezultatai būtų geri, jie atitiktų bent jau šalies vidurkį.

Kitiems mokiniams, tikėtina, daug geriau būtų pasirinkti profesinį mokymą. Tačiau profesinis orientavimas, mano manymu, mokyklose dar tikrai yra silpna grandis. Jaunajai kartai dažnai net neįvardijamos kitos galimybės.

– Visiems atrodo, kad, pabaigus vidurinę mokyklą, reikia iš karto siekti aukštojo mokslo?

– Vis dar vyrauja nuomonė, kad visi privalo mokytis gimnazijoje, o po to stoti į aukštąsias mokyklas. Tačiau jaunuoliai gali rinktis iš daugybės alternatyvų. Juk gyvenime reikalingas ir kirpėjas, ir šaltkalvis, ir elektrikas, ir virėjas, ir kiti paslaugų sektoriaus žmonės. Ne paslaptis, kad puikiai savo amatą išmanantis specialistas kartais ir uždirba daugiau, nei aukštąjį išsimokslinimą įgijęs jaunuolis.

Būna liūdna, žiūrint į jaunąją kartą, kai jie dažniau pildo tėvų lūkesčius, o ne siekia savo svajonių.

Kartais jiems pritrūksta motyvacijos, ir pagrindinėje mokykloje jie neįgyja žinių pagrindų. O kai be tų pagrindų ateina į gimnaziją, jiems čia būna labai sunku. Ir kartais tikrai matau per daug liūdnų jaunuolių.

Žinoma, mūsų gimnazijos mokytojai yra puikūs savo sričių profesionalai, darbuotojų kaita labai maža. Jie vieni kitus gerai pažįsta, žino savo stipriąsias savybes, gali remtis vieni kitais, sulaukti palaikymo ir pagalbos. Tiesa, pasigendu aktyvesnio tėvų bendruomenės dalyvavimo ugdymo procese.

Jau buvo ne vienas susirinkimas su tėvais, labai smagu, kad daug jų dalyvavo. Ypač aktyvūs buvo devintokų tėveliai. Daug diskutavome apie pasirinkimo galimybes, apie dešimtoje klasėje laukiančius pokyčius. Tačiau dalyvavimas ugdymo procese – ne tik atėjimas į tėvų susirinkimus. Svarbus ir aktyvumas, priimant mokyklos bendruomenei aktualius sprendimus, sprendžiant problemas. O juk problemų ugdymo įstaigoje, kaip ir gyvenime, pakankamai daug. Labai norėčiau, kad tėvai būtų aktyvesni bendruomenės nariai – ne tik domėtųsi, kaip sekasi jų vaikui, bet siūlytų savo idėjas, dalyvautų, jas įgyvendinant. Gimnazijos bendruomenei labai reikia ir palaikymo iš šalies.

– Šiais laikais daug kas sako, kad labai sunku prisikviesti dirbti mokyklų direktorius. Ne kiekvienas ryžtasi dalyvauti konkursuose ir prisiimti labai didelę atsakomybę. Kodėl Jūs ryžotės tapti gimnazijos direktore? Ką Jums reiškia toks savęs išbandymas?

– Statistika rodo, kad pastaruoju metu apie 70 proc. tokių konkursų sulaukia vos vieno pretendento. Kodėl tai nėra džiuginantis rodiklis? Iš tiesų, man ir pačiai būtų buvę daug smagiau dalyvauti konkurse, kuriame galėčiau varžytis su keliais kandidatais, būtų daug norinčių užimti šias atsakingas pareigas. Tada ir pats vadovas, jausdamas konkurenciją, visą laiką turėtų būti motyvuotas įrodyti savo pranašumą, galimybes ir nebijoti priimti kartais net ir nepopuliarius sprendimus. Manau, kad konkurencija, kaip ir visoje darbo rinkoje, mokyklose yra labai reikalinga.

O aš konkurse dalyvavau todėl, kad švietimo įstaigos direktore jau dirbau ketverius metus. Mane motyvavo matymas, kad švietimo sistema ne tik gali, bet ir privalo keistis. Juk švietimo bendruomenėje šiuo metu daug įvairių pokyčių, projektų. Tarkime, „Tūkstantmečio mokykla“, kuri pasieks ir gimnaziją. Taip pat įtraukusis ugdymas, turinio atnaujinimas. Mokyklos varomoji jėga yra pokyčiai. O tam, kad įvyktų pokyčiai, tu pats turi nebijoti keistis, išeiti iš komforto ribų. Taigi man, kaip buvusiai mažesnės švietimo įstaigos vadovei, tapimas gimnazijos vadove reiškė ir profesinį tobulėjimą, augimą. Progimnazija jau buvo tapusi kaip tie „išaugti marškinėliai“. Manau, kad Viečiūnų progimnazijoje padariau viską, ką tuo laikotarpiu galėjau. Džiaugiuosi, kad dabar ten yra stipri bendruomenė. Labai tikiuosi, kad man pavyks realizuoti įvairius pokyčių projektus ir gimnazijoje.

– Esate sukaupusi tikrai nemažai pedagoginio darbo patirties ir įgijusi kompetencijų, karjeros siekėte gana nuosekliai. 20 metų dirbote Seirijų A. Žmuidzinavičiaus gimnazijoje, buvote ekonomikos ir technologijų mokytoja. Prieš penketą metų laimėjote Viečiūnų progimnazijos direktoriaus konkursą, o pernai ryžotės dar vienam iššūkiui ir dabar esate „Ryto“ gimnazijos vadovė.

– Iš tiesų tas profesinis augimas atsirado palaipsniui. 20 metų dirbau mokytoja ir buvau tikrai aktyvi. Vesdavau ne tik įprastas pamokas, bet ir skaičiau paskaitas, susijusias su pokyčių projektais, informacinių technologijų valdymu, įtraukimu. Esu ir skaitmeninio ugdymo turinio programas kūrusi, kurios „Ugdymo sode“ publikuojamos. Rašiau ir pavyzdines vidurinio ugdymo programas, kaip turėtų atrodyti planavimas. Mano veikla neapsiribojo uždara mažos mokyklos bendruomene. Jau tada save mačiau ne tik toje mokykloje. Žinojau, kad tai buvo mažo miestelio mokykla, kurioje mažėja mokinių, taigi ir galimybė ten toliau išlikti buvo nedidelė.

Karjeros pokyčius pagreitino ir mano aktyvi bendruomeninė veikla, kai matydavau žmones platesniu spektru, ne tik mokyklos lygmenyje. Žinojau, kas jiems svarbu, kuo jie gyvena, kokios problemos jiems opiausios.

Daug dirbau ir su jaunimu, ir su vyresnio amžiaus žmonėmis. Galbūt čia ir sustiprėjo mano vadybos įgūdžiai?

Išėjimas į Viečiūnų progimnaziją man buvo jau aukštesnis laiptelis, galimybė įvertinti save, kaip vadovę. Ten prireikė ir strateginio valdymo, ir finansinio išmanymo, ir konfliktų valdymo, ir bendruomenės sutelkimo patirties. Būtent Viečiūnų progimnazijoje, kurioje yra puikus kolektyvas, sustiprėjau, kaip vadovė. Galėjau nebijoti klysti, priimti nepopuliarius sprendimus. Sulaukiau didelio mokyklos ir pačios Viečiūnų bendruomenės palaikymo.

Kalbant apie mano išsimokslinimą, tai greitai turėsiu jau trečio universiteto diplomą. Esu baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, vėliau baigiau studijas – KTU, o dabar profesines žinias gilinu ISM. Šios studijos buvo mano, kaip Lyderio mokyklos vadovės, laimėjimas. Man mokymasis ISM– lyg savęs „pamatavimas“, mėginimas atsakyti į klausimą, ar ėjau teisinga linkme? Kai kurie lektoriai mane jau pažinojo iš kitų projektų, kuriuose esu dalyvavusi, žinojo mano nuveiktus darbus. O tai gal ir byloja, kad neatsitiktinai esu šiame universitete ir siekiu švietimo lyderystės magistro diplomo? Magistro darbą jau esu apgynusi, kovo 3 dieną iškilmingai atsiimsiu ir diplomą.

– Kokie Jūsų, kaip gimnazijos vadovės, planai ir siekiai? Koks, Jūsų manymu, yra direktoriaus vaidmuo, siekiant geriausių rezultatų?

– Gimnazijoje svarbūs akademiniai rezultatai, mokinių paruošimas ateičiai, kad jie galėtų sėkmingai įstoti į pasirinktą aukštąją mokyklą. Na, gal nebūtinai aukštąją. Man labai norisi, kad tas pasirinkimas būtų iš tiesų kryptingas. Taigi, svarbus yra dėmesys karjerai, karjeros ugdymui, mokinių pasirinkimui, jų abejonių išskaidymui, psichologiniam pasiruošimui gerai išlaikyti egzaminus.

Juk kartais egzamino rezultatus nulemia ir to laikotarpio nuotaika, gebėjimas susitvarkyti su stresu. Mes turime vaikus mokyti, kaip įveikti stresą, kaip krizinėse situacijose patirtos nesėkmės nepriimti kaip viso gyvenimo nesėkmės. O gal ten, kur nepasisekė, ir nebuvo jo vieta? Galbūt jam visai kita likimo yra paruošta? Labai norisi, kad gimnazijos bendruomenė įvertintų ne tik akademines žinias, bet ir vaiko psichologinę savijautą ugdymo įstaigoje.

Matome, kad du kovido atskirties ir uždarymo namuose metai labai stipriai paveikė jaunąją kartą. Jaunuoliai turi daug baimių – net ir bendravimo su bendraamžiais. Vaikams atsirado psichologinių sunkumų, pavyzdžiui, dėl viešo kalbėjimo. Žinoma, vaikai nuo mažens naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, gal ir dėl to kartais net nemoka gyvai bendrauti.

Kalbant apie mokinių akademinius pasiekimus, tai reikia ieškoti alternatyvų, kaip „išeiti“ iš tradicinės pamokos rėmų, kaip vaiką sudominti ir išlaikyti jo dėmesį. Manau, kad būsimas „Tūkstantmečio mokyklos“ projektas sudarys galimybes ugdymui kitomis sąlygomis. Tarkime, pamokos nebūtinai vyks kabinete. Vieno dalyko pamoka galės trukti ne 45 minutes, o, pavyzdžiui, visą dieną.

Bus naujų alternatyvų. Kai kurios jau dabar naudojamos. Pavyzdžiui, VDU dėstytojai nuotoliniu būdu moko matematikos, su šiuo universitetu pasirašyta sutartis. Ieškome, kokios galėtų būti pagalbinės priemonės rezultatams stiprinti.

Manau, kad gimnazijos bendruomenė turi tapti atvira visam išoriniam pasauliui, o ne būti kažkokia uždara organizacija.

Svarbu, kad bendrų rezultatų mokykloje siektų visa bendruomenė, visi norėtų vieno ir to paties rezultato. Nesakau, kad visų matymas turėtų būti vienodas. Ir priemonės pasiekti rezultatą gali būti skirtingos. Labai svarbu kalbėtis, pasitikėti ir kartu ieškoti sprendimų.

Aš visą laiką žiūriu, ką žmogus įvardija – problemas ar galimybes. Jeigu žmogus probleminėje situacijoje įvertina galimybes, jis tikrai yra linkęs tas problemas spręsti, siekti daugiau ir nesėdėti vietoje.

O jei jis įvardija tik problemas ir sako, kad neįmanoma jų išspręsti, pats nesiryžta nieko keisti, mano, kad keliami per dideli tikslai, tai problemos nebus sprendžiamos, o darbai taip ir stovės vietoje.

– Gimnazistų pasiekimai dažnai matuojami per brandos egzaminus gautais šimtukais. Kiek šimtukų tikitės šiais metais?

– Aišku, norėtųsi, kad kiekvienas pas mus besimokantis gimnazistas pagal savo galimybes gautų aukščiausią įvertinimą. Man labai svarbu stebėti ir asmenines mokinio pastangas bei pažangą. Jeigu vaikas, sakykime, sunkiai, bet mokėsi ir išlaikė egzaminą, gavo pakankamai neblogą įvertinimą, tai jau yra tikrai geras rezultatas. O kalbant apie šimtukus, žinoma, labai norėtųsi, kad iš kiekvieno ugdymo dalyko, iš kiekvieno egzamino būtų bent po vieną ar du šimtukus. Tai būtų labai geras rezultatas.

Labai norėčiau, kad sustiprėtų moksleivių matematikos įgūdžiai, gebėjimai. Vien dėl to, kad matematika jau nuo 2024 metų rugsėjo 1 d. taps privaloma disciplina, stojant į aukštąsias mokyklas ir kolegijas.

Pasižiūrėjus į praeitų metų matematikos egzamino rezultatus, kai kas trečias šalies abiturientas jo neišlaikė, tampa akivaizdu, kad matematika – kol kas yra silpnoji sritis.

– Žaneta, Jus ne tik esate gimnazijos direktorė, bet ir labai aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje, esate Leipalingio bendruomenės pirmininkė.

– Tiesą sakant, kartais pagalvoju, kad gal reikėtų save „dozuoti“? Juk jeigu savęs nestabdysi, gali atsirasti perdegimas. Bet aš ir su ta daugybe veiklų esu labai laiminga. Manau, kad gyvenu patį gražiausią savo gyvenimo laikotarpį, kai galiu realizuoti visus savo sumanymus. Tikrai turiu stiprų palaikymą – ir Leipalingyje, ir visoje Druskininkų savivaldybės bendruomenėje, ir šeimoje. Šeimos palaikymas, manau, ir yra svarbiausias. Be jų palaikymo jokia bendruomeninė veikla nebūtų įmanoma.

Ir dabar man jau nebereikia įrodinėti, ką galiu ir moku. Daugelis žino, kad sugebu atlikti vieną ar kitą darbą, įgyvendinti projektą. Svarbiausia turėti stiprią komandą, kuri padėtų realizuoti įvairias idėjas.

– Kur semiatės energijos? Kaip ilsitės po darbų?

– Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad labiausiai aš pailsiu ir atsipalaiduoju gamtoje. Kasdien daug vaikštau –  bent po valandą. Grįžusi iš darbo, tiesiog privalau išeiti pasivaikščioti. Dar labai mėgstu keliauti – kelionėse pailsiu ir atsigaunu. O dabar, kai jau apsigyniau magistro darbą, sugrįžau ir prie knygų skaitymo. Per savaitę stengiuosi perskaityti bent po vieną knygą. Tai yra penas dvasiai, būdas atitrūkti nuo darbinių reikalų.

Patinka praleisti kuo daugiau laiko su šeima, smagu, kai jie dalyvauja kartu sugalvotose veiklose.

Laima Rekevičienė