Mokytoja Monika Juškelienė teatrą mokiniams padeda atrasti kasdienybėje, gamtoje ir savyje
Ko gero, Lietuvoje dar nėra daug mokyklų, kuriose būtų dėstoma teatro disciplina. O Druskininkams pasisekė – nes čia dirba teatro pedagogė Monika Juškelienė.
Vos keletą metų čia dirbanti talentinga mokytoja jau spėjo pelnyti mokinių ir jų tėvelių pripažinimą, o metų pradžioje ji buvo nominuota ir šalies „Metų Mokytojo“ apdovanojimui Neformaliojo ugdymo kategorijoje.
Vos keletą metų Druskininkuose dirbanti M. Juškelienė jau spėjo pelnyti mokinių ir jų tėvelių pripažinimą, o metų pradžioje ji buvo nominuota ir šalies „Metų Mokytojo“ apdovanojimui Neformaliojo ugdymo kategorijoje / Ievos Dovidauskienės nuotrauka
„Tai mokytoja, prie vaiko prisiliečianti savo širdimi ir šiuo prisilietimu jį pakeičianti. Visi jos mokiniai, kaip ir ji pati, turi stebuklingą galią – žinojimą, kad, jei tik nori, tai gali pasiekti viską. Monikos dėka teatrą mokiniai randa savo kasdienybėje, gamtoje, muzikoje ir, svarbiausia, savyje. Druskininkai labai myli ir džiaugiasi savo mokytoja Monika, pasidžiaukite kartu su mumis“, – taip M. Juškelienę konkursui pristatė druskininkiečiai, įvertindami šios jaunos teatro mokytojos pasiekimus ir gebėjimą vaikuose įskiepyti meilę teatrui.
Todėl su mokytoja Monika apie jos neįprastą profesiją, teatro atradimus, kalbėjomės likus kelioms dienoms iki kovo 27-ąją minimos Tarptautinės teatro dienos.
– Buvote viena iš geriausio „Metų mokytojo“ konkurso dalyvių. Ką Jums reiškia toks pasitikėjimas?
– Žinia, kad esu nominuojama „Metų mokytojo“ konkurse, tikrai nustebino. Apie tai sužinojau iš kolegos. Žinoma, nudžiugau. Buvo gera ir malonu tai pamatyti, kad esu pastebėta. Juk Druskininkuose mokinius moko daugybė labai gerų mokytojų!
Atvykusi į Druskininkus, supratau, kad čia turiu savą misiją – nešti teatro dalyko vėliavą, o tai, kad dėl šios savo veiklos buvau pastebėta, buvo tarsi įrodymas, jog judu tinkama linkme, kad teatras po truputį, mažais žingsneliais ateina į Druskininkus.
Iš tiesų Druskininkuose yra daug „užsidegusių“ mokytojų, aš stebiu jų veiklą, žinau, ko norėčiau iš jų pasisemti, kuria linkme norėčiau tobulėti ir toliau siekti pedagogo karjeros.
Džiaugiuosi, kad turiu galimybę vesti teatro pamokas Viečiūnų progimnazijoje pirmų-trečių klasių mokiniams, o Druskininkų „Saulės“ pagrindinėje mokykloje – teatro būrelį pirmų-ketvirtų ir penktų-septintų klasių mokiniams. Taip pat dirbu užimtumo specialiste asociacijos „Padėkime vaikams“ įtraukaus modelio vaikų dienos centre.
Pasirinkimu atvykti gyventi į Druskininkus džiaugiasi ir Monika, ir jos vyras Martynas / Manto Gričėno nuotrauka
– Kodėl pasirinkote būtent tokią, gana neįprastą specialybę? Juk teatro disciplina mokyklose nedažna.
– Teatras manyje buvo nuo mažumės – mėgdavau vaidinti. Nesvetima buvo ir pedagogo profesija. Kai rinkausi specialybę, buvo minčių rinktis istorijos mokytojos kelią. Mano mama yra istorijos, tikybos mokytoja – jaučiau, kad tai yra artima ir man. Dar buvo minčių apie ekonomikos studijas, nes man patiko ir tikslieji mokslai. Bet mama prasitarė girdėjusi apie tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete buvusią Teatro ir kino pedagogų specialybę. Pamaniau – pabandysiu. Dar draugą kartu pasikviečiau, kad būtų drąsiau. Ir per stojamuosius egzaminus supratau, kad man ten tikrai gera – noriu studijuoti. Tuo metu jau suvokiau, kad teatras yra labai stiprus „ginklas“ žmogui, norinčiam tobulėti, pažinti ir išreikšti save. Šis suvokimas lydėjo mane visus ketverius studijų metus.
Kartu supratau, kad gyvenimo aplinkybės susiklostė gana palankiai ir pataikiau ten, kur man ir reikėjo būti. Žinoma, šiek tiek jaudinausi, nes teatro ir kino pedagogika tikrai nėra iš tų populiariųjų specialybių. Jau vien mokytojo profesija nėra labai populiari, o aš dar ir teatro mokytoja…
– Ko gero, savo specialybės ypatumus geriausiai įvertinote, kai pradėjote dirbti su vaikais ir praktiškai įvertinote, ką teatro pamokos suteikia mokiniui?
– Viską vertinu pagal savo patirtį. Buvau gana kompleksuota mergina. Dar ir dabar turiu kompleksų, su kuriais kovoju. Studijų metu jau supratau, kaip svarbu išeiti iš komforto zonos.
O teatras man tikrai padėjo tobulėti. Supratau, koks yra mano, kaip teatro pedagogės, tikslas, vedant teatro dalyko pamokas ar būrelį. Siekiu ne tik paruošti būsimus aktorius, kurie galbūt sužibės scenoje, tobulinti talentingų ar labai teatrą mylinčių vaikų įgūdžius. Man svarbiausia kiekviename vaike atskleisti patį teatrą – kad jis labiau pasitikėtų savimi, save suvoktų, suprastų, pažintų, nebijotų ir nevengtų nei savęs, nei šalia esančiojo. Nes teatre – ne tik asmeninis santykis, jame yra daug bendravimo, komunikavimo, kūrybiškumo. Būtent tai man ir norisi mokiniuose ugdyti. Manau, kad teatrą tikrai galima integruoti į daugybę kitų mokomųjų dalykų. Būtent integracijos ir norisi.
Dirbant su vaikais, Monikai svarbiausia kiekviename iš jų atskleisti patį teatrą – kad jis labiau pasitikėtų savimi, save suvoktų, suprastų, pažintų, nebijotų ir nevengtų nei savęs, nei šalia esančio / Asmeninio archyvo nuotraukos
– Kaip patys vaikai priima teatro pamokas? Ar jiems patinka jose dalyvauti?
– Viskas priklauso nuo amžiaus. Kai mokslo metų pradžioje prasideda teatro pamokos, su pradinukais darome daug fantazijos reikalaujančių dalykų. Pavyzdžiui, „keliaujam“ į kosmosą, įveikiame tam tikras scenines įsivaizduojamas kliūtis: ieškome „lobio“ ir panašiai. Ir per tai įvyksta teatro stebuklas, kai jie nejučia, net nesusimąstydami, kad juos kažkas stebi, atsiskleidžia naujomis spalvomis.
Kartais vaikai atrodo nepasitikintys, nedrąsūs, bet kai pajaučia, kad jų niekas nestebi, nevertina, tampa tokie kūrybingi ir tokių stebuklų per pamoką padaro, kad kartais pačiai ar tėvams sunku patikėti!
Aišku, vyresnėse klasėse būna kitokio pobūdžio pratimai, bet taip pat skatinu moksleivius nebijoti, fantazuoti, nesakyti sau ir savo mintims NE, paleisti jas, kurti ir drauge pažinti save, kitus. Tai mokiniams yra įdomus dalykas, jie įsitraukia. Jeigu mokinys nori, suvokia, kad jis gali „perlipti per save“, išeiti iš komforto zonos, tai jis ir pats pamato pokytį.
Ir tėveliai parašo, kad yra nustebę, tarsi naujai pamatę savo vaiką, kuris labiau atsiskleidžia per tam tikrą laiką. Atrodo, tai ne iš karto pastebima teatro pamokų ar teatro būrelio metu, bet kai kas savaitę matai mokinį ir vis didesnį, dažnesnį, produktyvesnį jo įsitraukimą, suvoki kaip jis po truputį ugdosi.
Teatras yra lyg ir neapčiuopiamas, bet kartu nejučia pasiekia kiekvieno širdį, pasėja ir kultūros sėklą, tai džiugina. Kartu norisi pabrėžti, kad teatras – tai nėra vien smagus žaidimas. Jis svarbus kultūrinei savišvietai, pilietiškumo ir kitų vertybių ugdymui. Svarbu ne tik tai, kaip mokiniai elgiasi scenoje, kokie jie būna žiūrovai, ar gerbia vienas kitą. Pasitaiko, kad vaikai po savo pasirodymo, nelabai domisi, kaip pasirodys kiti. Bet stengiuosi ugdyti pagarbą vienas kitam, vertinti draugų darbą.
Tam padeda išvykos į spektaklius. Ir, pasirodo, per teatrą jiems būna labai daug pirmų kartų – atradimų savyje ir kituose, suvokimo apie teatrą ir kultūrą.
– Jūs dirbate ir įtraukiajame vaikų dienos centre, kurį lanko vaikučiai su įvairiomis negaliomis. Kaip teatras jiems padeda?
– Teatras pirmiausia padeda man, kaip užimtumo specialistei, prieiti prie tam tikro vaiko, sužaisti tam tikras vaidybines situacijas, sukurti santykį. Kadangi teatras, kaip dalykas, gali būti integruotas įvairiose kitose mokymo formose ir dalykuose, jis svarbus ir įtraukiajame dienos centre. Visi vaikai yra vaikai, nesvarbu, ar turi tam tikra negalią, ar jos neturi. Dienos centre dažnai pritaikau tokią pat, kaip teatre, taisyklę – veikti, būti „čia ir dabar“. Man norisi juos suvienyti, padėti atsiskleisti. Druskininkų „Saulės“ pagrindinėje mokykloje yra sensorinis kambarys, kuris mums taip pat padeda atrasti save, vieni kitus.
Man, kaip užimtumo specialistei, padėjo teatro pedagogikos studijos. Esu jauna mokytoja, ši veikla man padeda tobulėti ir mokytis, savyje atrasti naujų savybių. Man yra svarbu padėti vaikams, į procesą įtraukiant teatrą, atrasti daugiau galimybių prie jų priartėti.
– Teatro pamokos – naujas dalykas mokyklose. Kur semiatės idėjų?
– Vasario mėnesį visą savaitę vyko teatro dalyko mokytojų nuotoliniai mokymai. Jie tikrai buvo vertingi. Susitikau su bendraminčiais, pagilinau žinias, sužinojau naujų metodų, pasidalijau savo patirtimi. Tai yra dar naujas dalykas – visada jaučiame kūrybos procesą. Vienai klasei tinka vienas metodas, kitai jau reikia ieškoti naujo.
Viskas labai individualu. Žinoma, yra bendrosios teatro dalyko ugdymo programos. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėse teatras dažniausiai yra pasirenkamas dalykas, todėl ir reikiamos medžiagos ugdymui daugiau. Su pradinukais dirbančiam teatro mokytojui ugdymo planavimas, organizavimas ir procesas nemaža dalimi tampa paties mokytojo kūrimo, darbo analizavimo procesu, nes tokio kaip „teatro pratybos“ ar trumpalaikių teatro planų pavyzdžių kol kas nelabai yra.
Pastebėjau, kad su mokiniais, kurie teatro pamokas lanko nuo pirmos klasės, vėlesnėse klasėse jau galiu atlikti tam tikrus pratimus, kuriuos atlieku su tais, kurie į teatro būrelį ateina tik penktoje, šeštoje ar septintoje klasėse. Pradinukai būna labai aktyvūs, atviresni pasauliui. Vėliau ima užsisklęsti savyje.
Jie turi mažiau kompleksų, dar nebijo fantazuoti. Nors vaikai būna skirtingo amžiaus, bet su jais iš esmės tikrai galima naudoti panašius teatro dalyko pratimus, veiklas.
Teatro pamokos, užsiėmimai labai dinamiški. Kartais ilgalaikiuose planuose suplanuoju statyti tam tikrą etiudą ar spektaklį, bet pamatau, kad klasę ar grupę dar reikia suformuoti, kaip komandą, ir tik tuomet galime siekti tam tikrų tikslų.
Studijuojant aktorinį ir ruošiant mokinius, kaip aktorius, siekiamybė yra pats rezultatas. Rezultatas yra visa ko esmė. O teatro pedagogikoje svarbiausias yra pats procesas. Vienam mokiniui galbūt visai nesunku organiškai pasakyti tekstą, jam reikia įdomesnės, sunkesnės užduoties. O kitam didžiausias iššūkis – išėjimas į sceną vienam prieš žiūrovą. Ir jeigu sugeba tai įveikti, jam tai yra didelis žingsnis pirmyn arba bent jau tos akimirkos šuolis, kuris ilgam išlieka atmintyje.
O man svarbu paskatinti jauną žmogų „perlipti per save“ ir įveikti sunkumus. Mokiniams būna gera, kai jie tai padaro organiškai, tarsi nejučiomis.
Man padeda ir pamokose naudojamas „draugas“ – pirštininė lėlė Teatris, kuris ypatingai dominuoja teatro dalyko procese. Kai jis vienu metu buvo dingęs, streso buvo ne tik man, bet ir mokiniams. Juk Teatris yra kūrybinio proceso dalis, per jį vaikus supažindinu su taisyklėmis, mokau pasisveikinti, atsisveikinti, jis veikia ir duotose sceninėse aplinkybėse. Patys mokiniai tada lengviau įsitraukia, nes šis personažas jiems tampa artimas, ypač – pradinukams.
– O kodėl teatro meno mokyti nusprendėte būtent Druskininkų krašto vaikus?
– Aš pati esu iš Žemaitijos, Latvijos pasienyje esančio Pikelių miestelio Mažeikių rajone. Studijavau Vilniuje. Ten susipažinau su savo vyru Martynu. Po studijų metus teko dirbti sostinėje. Ir tada suvokiau, kad šis miestas – ne man. Per didelis tempas, norisi ramesnės vietos. Jaučiausi „išsibarsčiusi“, nesusirinkusi savęs. Su vyru pradėjome svarstyti, kur norime gyventi – mano gimtojoje Žemaitijoje ar Dzūkijoje, iš kurios jis kilęs.
Ir labai greitai supratome, kad abu norime gyvenimą sieti su Druskininkais. Taigi atvykome čionai ir pradėjome kurtis. Mane traukė ir Druskininkų gamta, ir žmonės. Atrodytų, kad šis kurortas nėra labai didelis, bet jame tikrai man užtenka veiksmo. Ir profesinėje srityje yra kur augti bei tobulėti – mokyklų netrūksta. Gera gyventi tokiame gražiame mieste, apsuptame gamtos. Čia esame jau pusketvirtų metų. Ir jaučiu, kad atvykti į Druskininkus buvo vienas iš geriausių mano gyvenimo sprendimų. Jaučiu, kad pamažu tampu Druskininkų bendruomenės dalimi, galiu save realizuoti, žengti pirmuosius žingsnius.
Man buvo gana paprasta išvažiuoti iš tėviškės, išsikraustyti iš Vilniaus, o štai Druskininkus palikti būtų jau labai sunku.
Mano vyras – karininkas, tarnauja Alytuje. Bet ir jis džiaugiasi, kad gyvename Druskininkuose.
– Iš kur Jumyse tiek pozityvo ir optimizmo?
– Visko būna, bet stengiuosi nusiteikti pozityviai. Aplinkiniams būna keista, jeigu mane pamato nesišypsančią.
Kai žmonės teikia džiaugsmą, kažkaip prakalbina širdį, atveria dūšią, tai tada ir pačiai norisi šypsotis, kalbėtis. Tiesiog toks gal mano būdas.
Iš tiesų, gyvenime susiklosto tam tikrų dalykų, kai ir paliūdžiu, ir pabūnu vienumoje. Bet žinau, kad dėl to, kad man liūdna, šalia manęs esantis žmogus dėl to nėra kaltas. Tai kodėl turėčiau tą savo liūdesį perduoti?
– Dirbate tikrai labai daug, ar lieka laiko pomėgiams?
– Mano darbas reikalauja pasiruošimo dienos centro veikloms, pamokoms ir teatro užsiėmimams. Neretai manęs paprašo prisidėti prie tam tikros veiklos, sudalyvauti renginiuose. Darbuose nuolat bendrauju, todėl, sugrįžusi namo, nors ir esu labai kalbi, dažnai noriu pabūti tyloje ir susikaupti kitai dienai.
Man svarbu ieškoti savęs, save realizuoti šiame mieste. Dabar jau norisi atrasti laiko ir mėgstamoms veikloms, hobiui, kad nebūčiau visą laiką pasinėrusi vien į darbus. Man norisi prasmingai įsitraukti ir į Ratnyčios parapijos veiklą, nes jaučiuosi ne tik Druskininkų bendruomenės, bet ir parapijos dalimi.
Kadangi pats mano darbas yra aktyvus ir visada žmonių apsuptyje, kartais norisi pasisemti energijos ir tiesiog ramiai pabūti.
– Bet tas noras pabūti kurį laiką vienumoje, ko gero, nėra didžiausia svajonė?
– Ramybė ir vienatvė nėra mano siekiamybė. Ateityje planuoju daugiau laiko skirti teatro dalykui. Svajoju atidaryti teatro studiją, kurioje save atrasti galėtų visi – nuo mažiausio iki garbesnio amžiaus sulaukusio. Pastebėjau, kad ir suaugę teatro mylėtojai džiaugsmų savyje atranda ir tikrai fantastiškų dalykų gali sukurti!
Iš tiesų teatras neturi amžiaus, atrasti jį galima skirtingais metodais bet kada.
Kai gyvenau Vilniuje, žinoma, spektakliuose apsilankydavau dažniau. Kai apsigyvenau Druskininkuose, apsilankymai tapo kur kas retesni. Bet po truputį stengiuosi ir pati, ir su mokiniais nuvažiuoti į spektaklį.
Man norisi tobulėti mano pasirinkto dalyko – teatro srityje. Juk mokiniams reikia, kad mokytojas būtų smalsus, išmanytų savo dėstomą dalyką ir mokėtų juos tuo „uždegti“.
Laima Rekevičienė