Laplandijos ieškojome senojoje Belovežo girioje, arba kaip „Saulės“ mokyklos mokiniai keliavo gamtos pažinimo keliais

Kalėdos – jaukiausia, gražiausia ir smagiausia metų šventė. Ypač vaikams ir tiems mažiesiems, kurie tiki Kalėdų senelio stebuklu, jo burtais ir dovanomis. Tikime ir mes, ,,Saulės“ mokyklos 5-6 klasių mokiniai, tad ir išsirengėme į Kalėdų senelio paieškas gūdžioje Belovežo girioje! Beveik pusšimtis keliautojų nepabūgo rytinio speigo, ilgos kelionės per dvi Europos šalis (iš viso įveikėme beveik 900 km!) – juk magėjo išvysti slaviškąjį Senelį Šaltį, jo rezidenciją, ramybę saugančius pasakų herojus ir retų, nykstančių gyvūnų rezervatus sengirėje.

Kelionė prasidėjo nuo pažinties su puikiu gidu – jaunas ir entuziastingas kelionių organizatorius Edvinas nestokojo istorijos, gamtos mokslų ir net literatūros žinių, savo patirtimi noriai dalijosi ir su mokiniais, ir su juos lydėjusiais dalykų mokytojais bei tėveliais. Susižavėjome jo rūpestingumu, nuoširdumu ir pagalba, galbūt todėl ši kelionė buvo itin sėkminga ir sklandi. Neišgąsdino keliautojų net rusų kalbos žinių trūkumas – 5-6 kl. mokiniai beveik neturi šios kalbos įgūdžių. Gidas Edvinas ir čia mus išgelbėjo!

,,Saulės“ mokyklos 5-6 klasių mokiniai Kalėdų senelio ieškojo Belovežo girioje/,,Saulės“ mokyklos archyvo nuotrauka

Taigi, pravažiavę gana ilgą atstumą Lenkijos valstybe, atvykome į Baltarusijos-Lenkijos pasienio punktą, kuriame sieną galima kirsti tik pėsčiomis – vadinasi, teks palikti autobusą Lenkijoje. Po detalios dokumentų ir daiktų patikros, peržengę ribą, skiriančią dvi kaimynines šalis, patekome į Baltarusijos teritoriją – ten mūsų laukė kitas turistinis autobusas, kuris ir pasuko Belovežo girios gūdumon. Tai didelis ir galingas, senas miško masyvas, kurį dalijasi ir Lenkijos, ir Baltarusijos valstybės. Šis unikalus gamtos kūrinys – Belovežo nacionalinis parkas – nuo 1992 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą dėl retų ir nykstančių gyvūnų, augalų rūšių išsaugojimo. Keliavome siauru miško keliuku, dairydamiesi į šalis. Regėjome žmogaus rankos ir civilizacijos nepaliestus kampelius, medžių išvartas, senų, apsamanojusių galiūnų medžių kamienus, tvirtai įsiręžusius žemėn. Ir štai šioje paslaptingoje vietoje, regis, pats geriausias sprendimas apgyvendinti Kalėdų senelį – slavų tautose – Senelį šaltį! Atkeliavome į tikrą gamtos ir magijos karalystę! Mus pasitiko Senelio šalčio padėjėja, ji vedžiojo klaidžiais fantazijų takeliais, pasakojo kiekvieno kampelio istoriją, atskleidė paslapties šydą. Visi atvykome su savo norais ir svajonėmis – juk Senelis šaltis ir rūpinasi tų norų įgyvendinimu. O čia buvo galima sugalvoti net šimtą skirtingų norų! Pirmąjį galėjome perduoti pačiam norų pildytojui, išėjusiam mūsų pasitikti. Kiti norai buvo susiję su namais ir šeima. Kad jie išsipildytų, turėjome, susikibę rankomis, šokti ir dainuoti, sukdamiesi rateliu aplink pačią aukščiausią Belovežos girios eglę (jos aukštis – kone penkiasdešimt metrų, o įspūdingiausia ji vakare, kuomet sužimba skirtingomis šviečiančių girliandų spalvomis). Likę norai taip pat išsipildys, nes visi kelionės dalyviai surado ir apkabino savo metus simbolizuojantį gyvūną, gimimo mėnesį pažyminčią medinę skulptūrą. Daugiausia vargo, sumanydami norus, patyrėme tuomet, kai teko keliauti medinių rąstelių tiltu. Rąstelių – net 97, tad ir 97 norus gali ištarti! Tik štai rąsteliai tokie siauri, kad ši pramoga tapo tikru iššūkiu – apšerkšniję rąsteliai slidūs, tad teko labai lėtai į priekį keliauti. Atkakliausias buvo penktokas Faustas, jis užmynė beveik kiekvieną medinuką ir stropiai planavo kitų metų norus… Už tai, kad visus metus buvome geri ir geranoriškai vykdėme užduotis Senelio šalčio valdose, buvome apdovanoti – norų pildytojo garbei skirtame muziejuje mūsų laukė saldžios dovanėlės ir suvenyrų parduotuvėlė. Ten kiekvienas įsigijome kalėdinių simbolių ir palinkėjimų knygoje įrašėme padėkos tekstą, atvežtą net iš Druskininkų!

Kelionė čia nesibaigė. Uždarę rezidencijos vartus, pasukome link retų gyvūnų aptvarų. Didideliuose aptvaruose, lankomi žmonių, ganėsi elniai, briedžiai, stručiai, lapės, stirnos, vilkai, laukiniai arkliai tarpanai ir, žinoma, didingieji stumbrai! Visko daug, bėgome nuo vieno aptvaro prie kito ir įsitikinome – vaikai labai jausmingi, myli gamtą, gyvūnus, akyse spindi pažinimo ir prisilietimo džiaugsmas. Jie nesibodėjo liesti gyvūnų nugarų, glostyti jų švelnų kailį, tyrinėjo gyvūnų aprašus anglų kalba. O kiek nuostabos suteikė gyvūnų maitinimo reginys! Pasirodo, vilkai vizgina uodegomis, kai nori… cukraus! Stirnos godžiai kramto duonos plutą. Smėlyje mėgsta įsirausti maži vilkiukai. Rudoji meška nėra tokia jau ėdri – aptvaro kampe kiurksojo visas kalnas žalios nepaliestos mėsos. O štai stumbras patinas savo teritoriją gina net nuo kačių! Apžiūrėję gyvūnų aptvarus, pasiekėme ir Belovežo gamtos centrą. Modernus statinys įkurtas 2009 m. Po savo stogu jis slepia daugybę miško lobių – retų, nykstančių gyvūnų iškamšas, įvairius gamtinius pavyzdžius, surinktą krašto istoriją, ten vyksta pamokos ir edukaciniai užsiėmimai mokiniams. Tokioje edukacinėje pamokoje pabuvojome ir mes: įgijome naujų zoologijos žinių, iš arti pamatėme, kaip atrodė kai kurios anksčiau gyvenusios gyvūnų rūšys. Tai vertinga ir svarbi patirtis gyvūnijos mylėtojams. ,,Saulės“ mokyklos mokykla yra pasirinkusi gamtosauginę kryptį, todėl tokios patirtys yra ypač naudingos.

Vėlų vakarą pajudėjome Lietuvos link. Laukė ilga kelionė: pasų patikra kontrolės punkte ir keli šimtai kilometrų. Bet net ir šie iššūkiai mūsų neišgąsdino. Autobusas pavirto koncertų sale, kone visos kelionės metu buvo dainuojamos dainos, mokiniai mus nustebino ne tik drausmingumu, bet ir muzikiniais talentais. Žavėjomės ir mes, mokytojai, ir mus lydėjęs gidas – dzūkai tikrai dainingi! Kupini gerų, šiltų emocijų, netrukome ir gimtąją Lietuvą pasiekti. Kelionė pasibaigė, tačiau prieš akis nauji sumanymai ir idėjos, kurias parsivežė ir mokytojai, ir mokiniai.

Už kelionės organizavimą norime padėkoti mokytojoms Onai Petruninienei, Rūtai Krivickienei, Jūratei Barišauskaitei, už idėjos palaikymą esame dėkingi pavaduotojai ugdymui Vidai Giedraitienei, už galimybę išvykti į visos dienos kelionę svečioje šalyje dėkojame Linai Vanagaitienei, laikinai atliekančiai direktorės funkcijas mokykloje. Taip pat esame dėkingi mokinių tėvams, kuriems teko nemažai rūpesčių – pasai, notariniai įgaliojimai. Nuoširdžiai dėkojame ir mūsų jauniesiems keliautojams – už žingeidumą, atvirumą, nuoširdumą, tikėjimą pasaka ir gerumu.

Renata Jaskelevičienė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja