Konkurso „Metų mokytojas“ prizininkė Renata Jaskelevičienė: „Būti mokytoju – tai pašaukimas, duotybė, Dievo dovana“
Druskininkai visais laikais garsėjo puikiais pedagogais, sugebančiais mūsų krašto jaunimui ne tik sukrauti puikų žinių bagažą, bet ir išugdyti stiprias bei kūrybingas asmenybes. Mūsų mokytojus gerbia ir vertina ne tik jų auklėtiniai, tėvai, mūsų krašto žmonės, apie juos puikiai atsiliepia, juos gerai vertina ir Lietuvos pedagogų bendruomenė. Tai dar kartą įrodė praėjusią savaitę pasibaigęs nacionalinis konkursas „Lietuvos mokytojas 2024“, kuriame druskininkietė Renata Jaskelevičienė, likusi vos per plauką nuo aukščiausiojo apdovanojimo, laimėjo garbingą antrąją vietą ir buvo pagerbta Vytauto Didžiojo universitete vykusioje apdovanojimų ceremonijoje.
Praėjusią savaitę pasibaigusiame nacionaliniame konkurse „Lietuvos mokytojas 2024“ druskininkietė R. Jaskelevičienė laimėjo garbingą antrąją vietą ir buvo pagerbta Vytauto Didžiojo universitete vykusioje apdovanojimų ceremonijoje / Renginio organizatorių nuotrauka
Portalo lrytas.lt organizuojami apdovanojimai „Lietuvos mokytojas 2024“ šiais metais sulaukė itin didelio aktyvumo. Balsavimo metu, kuris surengtas sausio 9 – vasario 8 dienomis, savo nuomonę išreiškė 370 236 skaitytojai, projekte buvo nominuoti 412 mokytojai, socialiniuose tinkluose pasidalinta daugiau nei 10 tūkstančių kartų, taip pat juose sulaukta beveik 80 tūkstančių reakcijų. Devynių kategorijų nugalėtojai paaiškėjo, susumavus skaitytojų ir vertinimo komisijos balsus.
Kaip teigia šio konkurso organizatoriai, mokytojai keičia ne tik vaikų ateitį, bet ir šalies švietimo veidą. Šie apdovanojimai padeda atrasti ir įvertinti švietimo lyderius, padrąsinti jaunus žmones rinktis mokytojo profesiją bei dirbantiems mokytojams patvirtina, kad jų įdėtas darbas ir atsidavimas turi išskirtinę prasmę.
Sveikindami puikiai konkurse pasirodžiusią Druskininkų „Saulės“ pagridndinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Renatą Jaskelevičienę, su ja pasikalbėjome apie dalyvavimą konkurse, pedagogo misiją, profesijos pasirinkimą, profesinius bei gyvenimiškus džiaugsmus ir rūpesčius.
– Kaip reagavote, sužinojusi, kad esate pasiūlyta kandidate dalyvauti „Metų mokytojo“ rinkimuose?
– Tapti šio konkurso dalyve pasiūlė mano mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Algis Bolys. Prisipažinsiu, kad su šiuo pasiūlymu nesutikau, net prašiau to nedaryti, o paprašyta užpildyti nominanto anketą, to nepadariau. Tačiau kitą dieną pamačiau save ir savo veiklos aprašymą ,,Metų mokytojo“ rinkimų „Facebook“ paskyroje. Mane gerai pažįstantys žmonės žino, kad tokio dėmesio visai nenoriu, jis mane trikdo, verčia jaudintis.
„Saulės“ pagrindinės mokyklos direktorė L. Bagdanavičienė (kairėje) pasveikino konkurse antrą vietą laimėjusią mokytoją R. Jaskelevičienę / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Tai, kad kolegos Jūsų kandidatūrą pateikė konkursui, yra akivaizdus Jūsų darbo įvertinimas. Ką Jums tai reiškia?
– Džiaugiuosi, kad mokyklos vadovai vertina mano veiklą, pastebi iniciatyvas, skatina ir palaiko, pasitiki ir tiki. Šiltų padėkos žodžių tenka išgirsti tradiciniuose mokyklos, miesto renginiuose, kuriuose taip pat pažymimi, apibendrinami mokytojų nuveikti darbai. Na, o šis veiklos įvertinimas pastūmėjo praplėsti žinomumo ribas ir apie save papasakoti visai Lietuvai. Manau, kad mūsų savivaldybėje yra daug puikių mokytojų, ir jie visi verti dalyvauti tokio pobūdžio rinkimuose.
– Ar esate patenkinta šio konkurso rezultatais – surinkote tikrai labai daug balsų? Kas, Jūsų nuomone, lėmė tokią aukštą vietą?
– Už daugybę palaikymo ,,patiktukų“ turiu būti dėkinga savo kolektyvui, visai ,,Saulės“ pagrindinės mokyklos bendruomenei, draugams, artimiesiems. Visą balsavimo laikotarpį pavyko išsilaikyti ant aukščiausio pakylos laiptelio, tačiau paskutinę balsavimo dieną kauniškiai „atėmė“ pergalę iš druskininkiečių. Natūralu, juk Kaunas daug didesnis miestas… Dėl to neliūdėjau – laukiau antrojo rinkimų etapo, nes konkurso taisyklėse buvo įvardinta, kad nugalėtoją lems balsavusiųjų ir komisijos narių balsai. Tačiau, pasibaigus balsavimui, taip neįvyko – su nominantais niekas nesusisiekė, komisijai pristatyti savo veiklos neteko, vadinasi, nugalėtoją lėmė tik ,,žiūrovų“ balsai. Baigiamojo renginio metu tuo įsitikinome – nominacijos buvo įteiktos visiems, kurie sulaukė daugiausia balsavusiųjų internautų palaikymo. Išeitų, kad komisija jokio darbo, vertinant kandidatus, nenuveikė.
R. Jaskelevičienė (ketvirta iš dešinės) su Druskininkų „Poetinio rudens“ dalyviais / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Ar esate patenkinta savo profesija? Kokią matote savo darbo prasmę?
– Savo profesija dar neteko nusivilti! Nebuvo turbūt tokios dienos, rytmečio, kad nenorėčiau keliauti į darbą. Būna liūdnesnių dienų, sudėtingesnių darbų, įvairių kliūčių, nesusikalbėjimo, tačiau visad save drąsinu, jog tai yra laikina, o sunkumai nugalimi. Be to, jie tik sustiprina, grūdina, suteikia naujos, vertingos patirties.
Mokytojo darbo prasmė gili: jis padeda jaunam žmogui pažinti save, atrasti savo stipriąsias puses, stiprinti savo gebėjimus. Mokytojas taiso, koreguoja, formuoja, lipdo, didina ir mažina, atskleidžia mokslo tiesas, tampa asmeniniu pavyzdžiu vaikams, mokinių paslapčių saugotoju, patarėju, užuovėja, šaltiniu, drąsintoju, gynėju, tiesiog klausytoju… Vaidmenų yra daug, jie nuolat kinta. Ar yra kitas toks darbas, kuriame tiek galimų pasirinkimų?
– Kokia lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo misija yra šiuo laikotarpiu? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Mokyti lietuvių kalbos yra atsakomybė – juk tai gimtoji kalba. Tokia sudėtinga, tokia paini, tiek daug mokymosi iššūkių kelianti. Tad lietuvių kalbos mokytojo pareiga padėti mokiniui prisijaukinti sudėtingą gramatikos sistemą, leisti pajausti mokymosi sėkmę, pastiprinti jį mokymosi proceso metu, įtikinti gimtosios kalbos savitumu, unikalumu, senybiškumu. Literatūros pamokos yra neįkainojamos. Man jos – pačios įdomiausios, jose jaučiuosi labai gerai: tai pamokos, kurios atskleidžia vaikų sampratą, leidžia formuoti vaikuose teisingas vertybes, galime modeliuoti jų elgseną, mokomės vertinti ir atskirti gėrį nuo blogio. Esu tikra, kad būtent literatūros pamokose vaikai labiausiai ugdosi kritinį mąstymą, mokosi vertinti ir priimti sprendimus. Dažnas literatūros tekstas kalba apie juos pačius, jų skaudžius išgyvenimus – tai irgi gali pamatyti mokinių veiduose, perskaityti atsakymuose, tai išduoda mąslios akys…
M. K. Čiurlionio konkurso lauretai: R. Jaskelevičienė, G. Vaikšnoratė, G. Džervutė, dailės mokytoja G. Sutkienė / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kas Jums, kaip pedagogei, suteikia daugiausia džiaugsmo, o kas liūdina?
– Mokytojo kasdienybė labai spalvinga, permaininga, bet dėl to ir įdomi. Daugiausia džiaugsmo darbe teikia bendravimas su vaikais, naujos, įprasminančios veiklos, įgyvendinti sumanymai, gimusios idėjos, kurias palaiko bendraminčiai ir bendražygiai.
Kartais pamąstau, kad man kol kas sekasi rasti būdus, kaip vieną ar kitą sumanymą paversti realybe. Džiugina ir santykis su mokiniais – mano pamokos dalyviai drausmingi, smalsūs, iniciatyvūs, komunikabilūs, sukalbami ir įtikinami. Smagu su jais bendrauti, dalintis idėjomis, atvirai kalbėti apie linksmus ir skaudžius dalykus, diskutuoti, aptarti literatūrinius bei gyvenimiškus scenarijus.
Na, o liūdina turbūt tik vienas dalykas – ne visada gebame padėti gyvenimiškų audrų ir permainingų vėjų purtomiems vaikams atrasti save, nusiraminti, išlikti žmogumi, gebančiu elgtis išmintingai, kultūringai – dažnai į mokyklą vaikas atsineša liūdnų patirčių, sudėtingų išgyvenimų.
– Jei nebūtumėte tapusi gimtosios kalbos mokytoja, kokią profesiją būtumėte pasirinkusi?
– Kiek save pamenu, visad svajojau apie mokytojos profesiją – kasdien turėjau gyvą pavyzdį šalia. Mano mama dirbo mokytoja, mokyklai ji paskyrė daugiau nei keturiasdešimt metų.
Dar buvo laikas, kai į mano svajonių sąrašą buvo įsiterpusi teisė bei rūbų modeliavimas, kūrimas.
Antrasis dalykas tapo savotišku pomėgiu, o štai teisės ,,reikalus“ teko išmėginti, tai buvo nauja, kitokia patirtis, kuri mane įtraukė, sudomino. Taigi, jei ne pedagogika, mielai tapčiau teisininke.
Literatūrinė iškalba, kritinis, strateginis, netgi kūrybinis mąstymas, gebėjimas pamatyti net mažiausias detales ir jas paversti svariais, reikšmingais argumentais – visa tai teisinio mąstymo pagrindas, tad mano dabartinė profesija turi daug sąsajų su teise!
– Esate ne tik mokytoja, dalyvaujate ir užklasinėje veikloje, puikiai rašote. Kur Jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Įkvėpimo šaltinis – tai tikėjimas pasauliu, žmonėmis, savo veikla, jos prasmingumu. Turbūt visa tai užkoduota, perduota tėvų, senelių, gamtos. Neleidžiu sau liūdėti dėl nesėkmių, planuoju viltingą rytojų ir matau jame daug šviesos, dėl to dažnai keliu akis į dangų, kad pamatyčiau saulę, skrendančius paukščius…
Mėgstu laiką leisti gamtoje, vaikštinėju pamiškių takais, svajoju – tuomet galvoje gimsta daugybė idėjų, kurių kartais pati išsigąstu: ar pakaks laiko, jėgų jas padaryti apčiuopiamas?
– Būti mokytoja Jums – profesija ar gyvenimo būdas?
– Manau, kad būti mokytoju – tai pašaukimas, duotybė, Dievo dovana. Būti mokytoju – menas. Mokytojas yra kūrėjas, ir vargas tam, kuris yra tik savojo amato kalvis… Dažno iš mūsų mintys, net uždarius mokyklos duris, vis tiek maklinėja koridoriais. Jos čia turbūt ir užmiega, o ryte nubunda. Tad mokyklinis gyvenimas „draugauja“ su asmeniniu. Ir kartais sunku tą ribą tarp vieno ir kito nubrėžti, atskirti.
– Kokiais savo mokinių pasiekimais labiausiai didžiuojatės?
– Mūsų pareiga – būti kartu su mokiniais visada: palaikyti visus, nesvarbu, kokie jų pasiekimai, gebėjimai, didžiuotis privalu net ir nedidelėmis jų pastangomis, asmenine pažanga, besikeičiančiomis vertybinėmis nuostatomis. Gera matyti vaikų ūgtį, siekius, laimėjimus – mažesnius ir didesnius.
Labiausiai džiaugiuosi mokinių įsitraukimu, motyvacija. Kol kas nė vienas neištarė lemtingojo ,,ne“, neatsisakė būti įtrauktas į papildomą veiklą. Kartais tai lemia vaiko smalsumas, tačiau dažniau jie supranta savo atsakomybę, asmeninio tobulėjimo poreikį. Mūsų mokiniai noriai dalyvauja lituanistiniuose konkursuose, šventėse, akcijose, prisideda prie renginių planavimo ir įgyvendinimo. Dažnokai tenka pabūti jų ,,administratore“, pagalbininke, vedle.
– Kokia didžiausia Jūsų, kaip mokytojos, svajonė? Ir kokia asmeninė?
– Taika pasaulyje! Literatūra turbūt geriausiai perteikia sudėtingais laikais žmonių patirtą kančią: tremtį, rezistencinę kovą, genocidą, bandymą išgyventi bet kokia kaina, išniekintą gyvybę…
Tad literatūros mokytojo svajonė – taika, ramybė, susiklausymas, atida, pagarba vienas kitam. Žinoma, turiu ir labai paprastų, realių norų – svajoju apie pasikeitusią, viduje išgražėjusią mokyklą. Bandau įsivaizduoti, kaip mano mokyklos veidą pakeis „Tūkstantmečio mokyklos“ planai, jų įgyvendinimas, kokia mokykla mus pasitiks rugsėjį…
„Mano Druskininkai“ informacija