Jevgrafijus Samuchovas: „Mokytojas formuoja asmenybę ir gali keisti gyvenimus“

Ilgus metus pedagogu, mokyklos vadovu ir Švietimo skyriaus vedėju dirbęs Jevgrafijus Samuchovas į pasaulį už mokyklos ribų palydėjo ne vieną mokinių kartą. Jis įsitikinęs, kad pedagogika – pašaukimas, tik toks mokytojas mokiniui gali atiduoti visą save ir įkvėpti meilę mokslui, pažangai, žinioms, skatinti susidomėjimą. J. Samuchovas prisimena visą gyvenimą džiaugęsis savo darbu, laikėsi disciplinos, tvarkos, vadovavosi žmogiškosiomis vertybėmis. Nuo mažens tėvai jį mokė, kad žmogus – kūno ir dvasinės sielos vienybė.

Tėvai įskiepijo tikrąsias vertybes

„Esu kilęs iš Lazdijų rajono, kuriame yra keli sentikių kaimai. Viename iš jų, labai vaizdingoje vietoje, tarp trijų ežerų, gimiau ir aš. Buvome tvirta šeima. Tėtis Grigorijus ir mama Akulina suformavo stiprias krikščioniškas vertybes, skatino empatiją kitam, pagalbą, supratimą, telkė bendrai maldai. Namuose buvo griežta tvarka.

Žinojome, kad niekada negalime imti to, kas ne paties, savo pavyzdžiu motyvuoti kitus ir siekti geriausios savo versijos. Juk Sovietų laikais dažnam nė nekildavo klausimas pasisavinti svetimą turtą, paimti kažką sau. Tačiau tėvai ir visa šeima buvo kategoriškai prieš, jokių pamąstymų kitaip – tėvų įdiegtų vertybių laikausi iki šiol. Esu įsitikinęs, kad be jų žmogaus asmenybė negali bręsti, patirti laimingo ir prasmingo gyvenimo“, – pasakojo J. Samuchovas.

Vadovas – nuo mažens

Jis prisimena pasninko laikotarpį, kai šiukštu negalėjo pasakyti grubesnio žodžio ar įskaudinti kito, buvo mokytas apginti silpnesnį, pagelbėti, ištikus bėdai. Taip pat nešvaistyti maisto, dalintis. „Tėvų, senelių atmintyje buvo karo, bado sunkmečio laikai, nežinomybė dėl ateities, todėl jie ir mums skiepijo moralinį, emocinį, intelektinį tvirtumą. Kelias link pedagogikos, manau, taip pat buvo labai planuotas ir tikslus. Nuo mažų dienų burdavau vaikų grupeles šalia savęs, sumąstydavau, ko pamokyti, ką patarti, išrikiuodavau visus bičiulius ir vadovaudavau“, – prisiminimais dalijosi ilgametis pedagogas.

Vėliau jis buvo ir jaunųjų pasieniečių būrio vadas. Berniukams kariniai žaidimai labai patiko, juos žaisdami, kaip reikiant pasportuodavo ir prisilakstydavo. Tačiau Lazdijų vidurinėje mokykloje J. Samuchovą patraukė ir matematika, skaičiavimai bei tikslieji mokslai. Jis labai gerai atsimena fizikos mokytojo žodžius, kai šis jame įžvelgė būsimą gerą pedagogą. „Visa tai iš autoritetingo mokytojo lūpų nuskambėjo, kaip didžiausia pagyra ir išties paglostė savimeilę. Tad teko rinktis – kariškio ar pedagogo specialybę. Pasirinkau pastarąją, įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir tapau matematikos mokslų studentu“, – prisimena J. Samuchovas.

Mokykloje sutiko gyvenimo meilę

Visus studijų metus Jevgrafijus mokėsi labai rimtai ir atsakingai. Pajautęs, kad gali atsirasti spragų, mokydavosi dar uoliau. Todėl po studijų pats galėjo pasirinkti miestą, kuriame norėtų dirbti mokytoju. Taigi atvyko į tuometę Druskininkų Trečiąją vidurinę mokyklą. „Matematikos mokytoju čia dirbau trylika metų. Esu dėkingas likimui, kad viskas profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime susiklostė puikiai. Trečiojoje vidurinėje mokykloje sutikau savo gyvenimo meilę ir palydovę – žmoną Bronę. 1979 m. sukūrėme šeimą, susilaukėme dviejų dukrų – Eglės ir Editos. Dukros pasirinko teisės ir verslo administravimo bei ekonomikos studijas. Esu laimingas, kad liko Lietuvoje. Galiu tik pasidžiaugti jomis, puikiomis jų šeimomis, mūsų ryšiu.

J. Samuchovas brangina gražius santykius ir tvirtus ryšius su dukrų Eglės ir Editos šeimomis/Asmeninio archyvo nuotrauka

Neskaičiavo darbe praleistų valandų

J. Samuchovas sako, kad abu su žmona Brone neskaičiuodavo darbe praleistų valandų: „Kas vakarą buvo kontrolinių, namų darbų tikrinimai, pasiruošimas kitoms pamokoms. Abu degėme jaunatvišku maksimalizmu ir norėjome geriausių rezultatų. 1980 m. pradėjome sustiprintą matematikos mokymą, niekada iš mokinių negirdėjome, kad pedagogas nemokėjo išaiškinti, todėl neišmokome, ką girdi dabartiniai mokytojai. Ir tai skaudu“.

J. Samuchovas prisimena daug motyvuotų, žingeidžių mokinių, kurie rimtai mokėsi, siekė tikslų: „Negaliu nepaminėti ir mokyklos mokytojų – tai buvo jaunas, veržlus, sumanus kolektyvas. Galime didžiuotis kartu su visa komanda, kad daug puikių žmonių – mūsų mokinių, pasklido po visą platųjį pasaulį: ekonomistai, medikai, mokslų daktarai, matematikai, fizikai, inžinieriai ir daug kitų. Iki šiol su kai kuriais susitinkame, bendraujame. O aš vis bandau išsiaiškinti, kas mokinius motyvuoja, ypač stebint šiandienos aktualijas ir statistikas, kurios rodo susilpnėjusius mokymosi rezultatus. Manau, dalis kaltės tenka visuomenės raidai, technologijų pažangai, daug informacijos, kurią norima tuoj pat įsisavinti, išmokti. Taip po truputį prarandama ir mokymosi motyvacija, nes mintys pilnos kitų dalykų. Mokinio mokymosi rodikliai labai stipriai priklauso nuo pedagogo gebėjimo sudominti ir, žinoma, žinių pateikimo metodikos. Ne sausa teorija motyvuoja, o bendravimo stilius, asmeninė patirtis, emocinio santykio užmezgimas, pavyzdžiai, pritaikyti individualiai mokiniui. Nes visi yra skirtingi, gali turėti psichologinių ar socialinių problemų. Mokytoju gali būti tik emociškai stabili asmenybė, taip pat turinti ir psichologinių žinių, organizatoriaus įgūdžių, vadovavimo, pasitikėjimo savimi, kūrybiškumo. Mokytojas – autoritetas, pavyzdys, jis formuoja asmenybę ir, žinoma, keičia gyvenimus. Jeigu mokinį nuolat motyvuosime, skirsime jam laiko, tikėsime juo ir tai parodysime, jis pats savimi patikės ir pamoką sklandžiai išmoks. Dažnas mokinys išduodavo, kad nė nepastebėjo pralėkusio laiko, sprendžiant matematikos uždavinius. Tai ir mane stipriai motyvuodavo. 1992 m. buvau paskirtas mokyklos direktoriumi. Mokyklai vadovavau penkiolika metų – iki 2007 m. Tačiau, net ir eidamas vadovaujamas pareigas, niekada matematikos mokymo nepalikau nuošaly – ir tuo metu mokiau. Džiaugiuosi, kad pasiekėme daug gerų rezultatų, o moksleiviai labai sėkmingai išlaikė egzaminus“.

Nepamirštamas laikas su kolegomis tuometėje Trečiojoje vidurinėje mokykloje/Asmeninio archyvo nuotrauka

 Rūpėjo švietimo sistema

J. Samuchovas norėjo pastebimai prisidėti prie visos Druskininkų savivaldybės švietimo sistemos, todėl, laimėjęs savivaldybės paskelbtą konkursą, vienuolika metų ėjo Druskininkų savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pareigas, galėjo gvildenti ir rūpintis švietimo sistema, pasiekimais, klimatu savivaldybėje: „Dabar daug kas pritaria, kad Lietuvoje įvykdyta Švietimo reforma buvo ne iki galo apgalvota, galbūt galėjo būti viskas kiek kitaip. Dalis abejoja ir dėl mokyklų struktūros, nes egzaminų rezultatai nekukliai suprastėjo. Manau, sustiprintas matematikos mokymas yra labai svarbus, nes anksčiau apie 80 proc. mokinių išspręsdavo sudėtingiausius uždavinius, dabar – trys, keturi. Šiuo metu yra daug pranašesnių techninių dalykų, tačiau jie nėra visapusiškai išnaudojami. Didelius sentimentus man kelia kreida ir lenta. Žinote, tai tikrai ne paskutinis dalykas mokyme. Kai viskas pateikiama juodu ant balto, ir moksleivis mato realų uždavinio algoritmą bei jo sprendimą, greičiau įsisavina visą medžiagą“.

Duoklė matematikai

J. Samuchovas džiaugiasi, kad Druskininkų švietimo struktūra – optimali. Jis šiuo metu turi neformalaus švietimo grupę ir, kaip pats sako, atiduoda duoklę matematikai: „Džiaugiuosi, kad atsiranda mokinių, kurie nori būti mokomi ir šiuo metu, gerai jaučiuosi, parinkdamas sunkesnes ar lengvesnes užduotis, ruošdamasis pamokoms. Tuo pačiu jaučiu malonumą, kad prisidedu prie geresnių egzaminų rezultatų. Dirbdamas, visuomet atkreipiu dėmesį, kaip reaguoja klasė, žiūriu į akis. Šiuo metu taip padaryti sunkiau. Tačiau yra, kaip yra, tikiu, kad atsilaikysime, ir viskas pasikeis į gera.“

Karantino atradimai

„Karantino metu atradau ir kitų veiklų, kurios fiziškai stiprina kūną. Po Druskininkų apylinkes žingsniuojame kartu su žmona Brone. Iš Druskininkų į Grūtą atkeliaujame vos ne kasdien, taip pat slidinėjame. Džiaugiuosi ir kitu savo užmoju – ruošiu paraišką ir dėl savo gyvenamojo namo kokybės gerinimo. Supratau ir išsiaiškinau, ką reiškia balansiniai ventiliai, termostatai ir panašiai. Pats viską analizuoju, derinu. Gana įdomių techninių ir inžinerinių dalykų atrandu, stengsimės prisidėti prie geresnės gyvenimo kokybės visiems namo gyventojams. Taip pat pradėjau smulkius remonto, statybos darbus. Išsiaiškinau, bandžiau ir kai kuriuos dalykus pats pasidariau. Mąsčiau – negi aš neišmoksiu? Ir vis meistrauju. Dirbant atsakingus darbus, laiko tam pritrūkdavo. O dabar viskas šauniai pavyksta! Žmogiškos gyvenimo prasmės, džiaugsmo paslaptis – gebėjimas gyventi dėl kitų, padėti kitam. Todėl neabejoju, kad tokie žmonės visą gyvenimą praleis laimėje, ramybėje ir džiaugsme. O visa, kas geriausia, atiduokime vaikams, nes jie – mūsų ateitis“, – šviesiomis mintimis dalijosi J. Samuchovas.

DRUSKININKŲ ŠVIETIMO CENTRO INICIATYVA – RAŠINIŲ CIKLAS APIE MOKYTOJUS SENJORUS

Parengė Simona Dailydaitė