Ieva Kadziauskienė: „Visam gyvenimui įsimena, kai vaikas pasako – „Jūs geriausia, kas man nutiko mokykloje“
Ko reikia, kai galvoje kirba mintys apie permainas, pokyčius ir naujus iššūkius sau? Pirmiausia – drąsos tai padaryti.
Du dešimtmečius geografijos ir anglų kalbos mokytoja pirmiausia „Ryto“ gimnazijoje, vėliau – „Saulės“ mokykloje dirbusi Ieva Kadziauskienė nusprendė, kad nori daugiau profesinių iššūkių, todėl sudalyvavo konkurse Viečiūnų progimnazijos direktoriaus pareigoms užimti. Ir naujuosius mokslo metus pasitiko kaip šios mokyklos direktorė.
Su ja kalbėjomės apie laukiančius darbus, pedagogo darbo ypatumus, pomėgius ir gyvenimą Druskininkuose.
– Šiemetė Rugsėjo 1-oji Jums buvo kitokia, su daugiau atsakomybių. Su kokiomis nuotaikomis ją pasitikote?
– Šiemet manęs tikrai laukia daug naujų iššūkių, su kuriais dar neteko iki šiol susidurti. Iki šiol rugsėjus pasitikdavau, kaip mokytoja, o šiais mokslo metais į viską teks žiūrėti iš administracinės pusės. Šiais mokslo metais atnaujinamas ugdymo turinys, tad pirmiausia norisi padėti mokytojams, nes kol kas nesame pilnai tam pasiruošę, trūksta metodinės medžiagos. Suvokiu, kad laukia sudėtingas laikotarpis, bet tikiu, kad palaipsniui įsisavinsiu šio darbo specifiką. Optimizmo ir ramumo neprarandu.
– Jums dar prieš mokslo metų pradžią teko susipažinti su Viečiūnų progimnazijos bendruomene. Koks buvo pirmas įspūdis?
– Viečiūnų progimnazijoje dirbu vos kelias savaites. Džiaugiuosi, kad buvau tikrai labai šiltai pasitikta. Šioje mokykloje juntamas didelis bendruomeniškumas, kartu tariamasi, diskutuojama, ieškoma geriausių sprendimų. Smagu matyti kolektyve nemažai lyderių, kurie drąsiai imasi iniciatyvos, teikia pasiūlymus.
Aišku, nerimą kelia, kad kol kas neturiu pavaduotojo ūkio daliai. Tikiuosi, jog jį greitai surasime.
Nebijau konsultuotis ir su kitų švietimo įstaigų vadovais, administracija. Labai džiaugiuosi, kad visi geranoriškai pataria. Man – dar tik darbo pradžia, todėl kartais reikia ir patarimų tam tikrose situacijose, net ir ūkio klausimais. Labai džiaugiuosi, kad padėti pasirengęs ir Druskininkų savivaldybės administracijos Švietimo skyrius – šio skyriaus specialistams drąsiai gali paskambinti, spręsti su ugdymu susijusias problemas.
– Dalyvauti Viečiūnų progimnazijos direktoriaus konkurse – pakankamai drąsus sprendimas. Juk šiais laikais švietimo sritis yra būtent ta, kurioje yra labai daug permainų, daug nežinios ir pokyčių, kurie nevienareikšmiškai vertinami. Ar nebuvo baisu imtis šitokios atsakomybės?
– Na, ta atsakomybė nelabai mane gąsdina. Tiesiog pajutau, kad man reikia permainų, žingsnio pirmyn. Tam turbūt atėjo laikas. Vaikai jau pakankamai savarankiški, sūnus Emilis studijuoja Vilniuje, o dukra Gabrielė – jau gimnazistė. Norėjosi iššūkio sau, didesnės erdvės savirealizacijai. Norėjosi daugiau sužinoti, daugiau išmokti, tobulėti profesinėje srityje. O kada tai galiu padaryti, jei ne dabar?
Atsiradus galimybei, taip ir padariau – sudalyvavau konkurse. Iš tikrųjų svarstymų, ar dalyvauti, buvo labai daug. Bet kai perskaičiau, kad Viečiūnų progimnazijoje yra labai draugiškas kolektyvas, panorau čia dirbti. Pati šioje mokykloje niekada nebuvau dirbusi, bet turėjau kolegų, kurie tikrai labai gražiai atsiliepė apie Viečiūnų progimnaziją. Ko gero, tai ir paskatino pabandyti dalyvauti konkurse.
Man atrodo, kad labai svarbu, koks yra kolektyvas įstaigoje. Tai, kaip patys mokytojai jaučiasi toje įstaigoje, kokią jie nuotaiką atsineša į klasę, manau, svarbu ir kiekvienam įstaigos vadovui, ir mokiniui.
Ieva brangina su vaikais – Emiliu ir Gabriele – praleistą laiką / Asmenio archyvo nuotrauka
– Kas labiausiai džiugina ir kas labiausiai gąsdina naujajame poste?
– Labiausiai džiugina tai, kad turėsiu išmokti ir suprasti nemažai naujų dalykų. Smagu, kad sulaukiu visokeriopos pagalbos ir iš savivaldybės, ir iš mokytojų kolektyvo, administracijos bei visos bendruomenės.
Sprendimą dalyvauti konkurse labai paskatino mano vaikai. Ypač Emilis, kuris sakė – „Eik, mama, pabandyk! Tu gali – tik pirmyn! Juk nebus pasaulio pabaiga, jei ir nepasiseks. Svarbiausia – pabandyti. Žinai, kiek bus naujų patirčių, atradimų!“. Gabrielė taip pat ragino ir klausė: „Tai ar tu dalyvausi?“. Labai svarbus yra šeimos palaikymas kiekviename gyvenimo etape ir priimamuose sprendimuose.
Naujame poste man svarbu atliepti mokytojų lūkesčius, klausiu savęs, ar aš, kaip vadovė, galėsiu tai padaryti. Man svarbu nenuvilti žmonių. Norėtųsi, kad man būtų duota laiko apsiprasti su naująja pozicija. Aš nuo mokytojų aktualijų nesu nutolusi, todėl aš juos puikiai suprantu. Ypač visą nerimą prieš kiekvieną rugsėjį, o juolab, kai artėja pokyčiai.
– Jūsų pedagoginė patirtis jau pakankamai ilga.
– Šį darbą dirbau jau 19 metų. Turiu ir geografijos, ir anglų kalbos mokytojos patirties. Jautrus buvo atsisveikinimas su „Saulės“ mokyklos, kurioje pastaruoju metu dirbau, kolektyvu. Tai vieta, kurioje buvo praleista labai daug dienų – ten buvau šiltai priimta ir draugiškai išlydėta.
Naujasis kolektyvas taip pat sutiko atvira širdimi, manau, kad taip bendrausime ir ateityje. Labai tikiuosi, kad pavyks susikalbėti, laikytis bendrų tvarkų ir susitarimų.
– Ieva, o kodėl Jūs pasirinkote būtent mokytojos kelią, kas Jus tam labiausiai įkvėpė?
– Iš tikrųjų nebuvau ta, kuri dar mokykloje žinojo, kad bus mokytoja. Pabaigus mokyklą, man buvo sunku nuspręsti, kuo noriu būti. Tuo metu dar buvo labai dideli konkursai į populiaresnes specialybes.
Iš tikrųjų, jeigu mokykloje būčiau perpratusi chemijos paslaptis, būčiau studijavusi mediciną. Bet man nepavyko įveikti šio mokslo… Tapti mokytoja paskatino tuo metu dar būsima anyta, kuri taip pat buvo pedagogė, su manimi pasikalbėdavo. Ko gero, tie pokalbiai ir įkvėpė. O dar man labai norėjosi dirbti su vaikais. Tai tas atsivėrimas vaikams iš tikrųjų, ko gero, ir buvo paskata.
– Buvote anglų kalbos ir geografijos mokytoja. Tai du tokie gana skirtingi dalykai.
– Pirmiausia aš pabaigiau geografijos mokytojos studijas. Kai stojau, buvau pasirinkusi lietuvių kalbą ir geografiją. Kai reikėjo apsispręsti, pirmenybę atidaviau geografijai. Lietuvių kalba tuomet atrodė sudėtingas dalykas… Bet ta filologija po kiek metų vis tiek sugrįžo, tik kita forma – ji transformavosi į anglų kalbą.
Tuo metu Druskininkuose trūko užsienio kalbos specialistų. Ryžausi pokyčiams, studijavau anglų kalbą. Tada toks apsunkintas mokymosi kelias buvo, nes sūpavau ant rankų dukrytę, sūnus dar irgi buvo tik darželinukas. Laimė, viską pavyko įveikti.
– Jums tikrai pakanka ryžto pokyčiams, užsispyrimo įveikti iššūkius. Kurias savo būdo, charakterio savybės įvardintumėte, kaip labiausiai reikalingas mokyklos direktoriui?
– Manau, kad labai svarbu įsiklausyti, girdėti, ką kalba kiti. Ko gero, reikia ir tos ramybės, kad nekiltų panika. O svarbiausia – laikytis savo duoto žodžio. Jeigu pažadėjai, vadinasi, privalai tą padaryti. Taip man atrodo. Dar labai svarbu neprarasti žmogiškumo. Visi mes esame žmonės. Visi esame jautrūs. Todėl reikėtų visada elgtis taip, kaip norėtumei, kad su tavimi elgtųsi.
– Įsivaizduojate, kaip mes gyventumėme, jeigu gyvenime visi tos taisyklės laikytųsi…
– Na, ne visada išeina. Juk yra jausmai, emocijos. Galbūt būna ir ne ta diena, kai žmogus „iš lovos išlipa ne ta koja“. Bet tiesa yra ta, kad tas lengvai ir neapgalvotai ištartas blogas žodis gali labai stipriai sumažinti ne tik motyvaciją, bet ir apskritai norą veikti.
O motyvavimas šiame darbe labai svarbus. Kad įtampos nesijaustų darbe. Kad mokytojas į darbą ateitų laimingas. Juk vaikui, kuris sėdi klasėje, nemalonu matyti mokytoją be nuotaikos, įsitempusį. Nėra gerai, jeigu mokytojas jaučia didelę įtampą, patiria stresą, juk tai gali užblokuoti jo protinę veiklą – tada pamoka, ko gero, nebus labai vykusi. Jam reikia pasitikėjimo savimi, geros savijautos – ir emocinės, ir fizinės. Juk mokytojas visa tai perteikia ir vaikams.
– Mokykloje mokytojas yra tas žmogus, kuriuo mažylis pasitiki, kuris vaikui pakeičia patį svarbiausią šeimos narį – mamą, tėvą…
– Geras santykis su mokytoju, pasitikėjimas ypatingai svarbus jaunesnio amžiaus vaikams. Mokinukui taip pat svarbus motyvavimas. Jeigu tu juo pasitiki, nuolatos jį skatini, natūralu, kad jis norės viską padaryti kuo geriau, patikės, kad jis gali padaryti dar daugiau. Labai norėtųsi, kad taip dirbtų mano mokyklos kolektyvas.
– Ieva, pačiai irgi nesvetimas noras tobulėti, augti? Juk ir tas žingsnis nuo geografijos link anglų kalbos buvo gana drąsus.
– Iš tikrųjų geografijoje – turiu omenyje keliones – labai praverčia anglų kalba…
O iš tikrųjų tai man filologija buvo artima. Kažkada labai patiko lietuvių kalba, net norėjau ją studijuoti. Anglų filologija buvo kitokia. Bet turėjau puikių dėstytojų, kuriuos ir šiandien atsimenu, kurie dar labiau įskiepijo meilę literatūrai, išplėtė akiratį. Iš tikrųjų studijos, bet koks studijavimas, domėjimasis tik padeda tau augti ir tobulėti. Viskas, ką nauja sužinai, visada lieka su tavimi.
– Kas per nueitą pedagoginį kelią Jums paliko giliausią įspūdį, kas labiausiai džiugino per tuos metus?
– Per visą pedagoginį kelią, ko gero, labiausiai džiugina vaikai, kuriuos sutikau savo gyvenime. Įsiminė darbas mokyklos mokinių taryboje. Buvo įvairiausių projektų. Prisimenu, kai „ Saulės“ mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui sakydavo: „Čia eik tu, čia sunkesnio būdo vaikai, gal kažkaip susikalbėsi?“
Kaip galima būtų pamiršti, kai tas neva sunkesnio charakterio vaikas tau pasako – „Auklėtoja, Jūs esate geriausia, kas nutiko man mokykloje“?
– Galbūt Jums teko mokyti vaikus, kurie vėliau labai nudžiugino savo gyvenimo pasirinkimu? Gal jaučiatės prisidėjusi prie to pasirinkimo?
– Aš labai džiaugiuosi, kai buvę mokiniai jau veda savo vaikus į mokyklą. Jie niekur neišvyko iš Druskininkų. Ir mūsų savivaldybėje buvusios auklėtinės dirba. Tikrai džiaugiuosi kiekvienu buvusiu mokiniu. Man tikrai smagu, kai po tiek metų prieina, pakalbina, paklausia, ar juos prisimenu, pasakoja, kaip jiems sekasi. Manau, kad tai byloja, kad tarp mūsų buvo pasitikėjimas, ryšys.
Aš manau, kad kiekvienas rado savo nišą, savo sritį, kurioje jie gerai jaučiasi. O jeigu kažkam dar nepasisekė, tikiu, kad ateityje tikrai pasiseks ir jie savo svajones įgyvendins.
– Jums teko pamatyti mokytojo darbą iš įvairių pusių. Pirmiausiai pati buvote mokinė, vėliau – mokytoja. Po to Jūsų vaikai ėjo į mokyklą. Galbūt buvo minčių apie tai, kas yra tas geras mokytojas?
– Žinote, geras mokytojas yra tas profesionalas, kuris sudomina vaiką, įtraukia į procesą. Kuris atiduoda be galo daug energijos ir jėgų, o kartais net negali užmigti, galvodamas apie vieną ar kitą savo vaiką. Kuris net gyvena mintimis, kaip jam padėti. Kuris nuolatos domisi naujovėmis ir tobulėja – ir savo profesinėje srityje, ir psichologinėje, ir emocinėje. Jie bendrauja su labai jautriais mūsų žmonių grupių atstovais, kurie tik bręsta, formuojasi emociškai, ieško kelių, kaip pasiekti vaiko širdį. Geras mokytojas visada ras įvairiausių būdų, kaip mokinuką padrąsinti, motyvuoti.
– Druskininkuose gyvenate jau 20 metų. Ar buvo geras pasirinkimas atvažiuoti į Druskininkus?
– Pirmiausia čionai dirbti atvyko mano vyras Aivaras. 2003-iaisiais atvykau ir aš. Iš pradžių dirbau „Ryto“ gimnazijoje – teko dirbti dviem pamainomis. Vėliau tame pastate jau buvo „Saulės“ mokykla, ten ir dirbau pastaraisiais metais.
Druskininkai buvo labai geras mūsų šeimos pasirinkimas. Čia – tobula vieta jaunoms šeimoms. Galiu taip sakyti, nes iki tol teko Vilniuje pagyventi. Dabar ten gyvena sūnus. Vis pagalvoju, kaip dabar ten jaunai šeimai surasti ugdymo įstaigą? Kiek reikia kilometrų kasdien nuvažiuoti, kaip suderinti savo darbą ir vaikų popamokinę veiklą, visus būrelius, kuruos nori lankyti vaikai?
Druskininkuose viskas yra. Be to, čia – nuostabi gamta, o įvairių pramogų tikrai netrūksta.
– Supratau, kad tikrai džiaugiatės Druskininkais.
– Tikrai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Pradžioje buvo vyro ryžtas keltis į, kaip pats sakė, už mūsų gimtąjį Alytų dar mažesnį miestą. Gyvenome Vilniuje, kai gimė sūnus, buvome Alytuje. Tada jis pasiūlė kraustytis į Druskininkus.
Su vyru Aivaru mes esame klasiokai, daug metų kartu. Visose gyvenimo situacijose vienas kitą palaikome – ir kai lydi sėkmė, ir kai ne taip gerai sekasi.
– Ką jūsų šeima mėgsta veikti laisvalaikiu?
– Na, mes savo atostogų nuotraukų neviešiname socialiniuose tinkluose. Bet iš tikrųjų labai mėgstame keliauti. Ne tik po Europą, bet ir po Lietuvą.
Vasaros metu, pavasarį, rudenį daug laiko praleidžiame sodyboje – vienkiemyje, ramybėje. Tai būna laikas skirtas sau. Aišku, ir sodybos priežiūrai. Ten randu laiko ir knygą paskaityti, ir jaukiai pasikalbėti vakarais.
Visiems patinka įvairiausios aktyvios veiklos. Mano vyras nenuorama, tai ir mane vis įtraukia. Ir į futbolo rungtynes tempė, nes sportas mums – numeris vienas. Vyras degė aistra futbolui, taip ir aš tapau aistringa futbolo fane. Tiesa, Alytaus sporto mokykloje daug metų lankiau orientavimosi sportą, čia ir gimė meilė žemėlapiams.
Taigi mums reikia sporto ir meno. Tiesa, meno – labiau man…
Jeigu vyksta futbolo varžybos, džiaugiuosi, kad dabar jau ir dukra į jas kartu su mumis važiuoja.
Sūnui – jau 20 metų. Jis dar tik ieško savo gyvenimo kelio.
– Supratau, kad Jūsų šeimoje labai artimi ir draugiški santykiai ne tik su vyru, bet ir su vaikais.
– Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vaikais. Gal jie ir nėra pažangiausi mokiniai, bet jie nebijo pokyčių, nebijo ieškoti savęs.
Emilis man iš karto pasakė, kad mokysis tik to, kas, jo manymu, yra svarbu. Nepaisant to, jis, man nežinant, išlaikė septynis brandos egzaminus. Emilis visada buvo labai savarankiškas.
Iš tikrųjų tikiuosi, kad mano vaikai nieko nėra įžeidę, nes aš stengiausi jiems skiepyti svarbiausias gyvenimo vertybes. Nesvarbu, kuo tu esi, kaip tu gyveni, tu turi su visais elgtis pagarbiai ir žmogiškai.
Manau, kad kol kas viskas gerai su tais mūsų vaikais. Labai norėčiau, kad jiems pasisektų gyvenime, jie išsirinktų tinkamą kelią ir kad šalia jų būtų tinkami, patikimi žmonės. O aš visada, kas jiems benutiktų, būsiu šalia.
– Ar Jums lieka laiko moteriškoms silpnybėms? Kepate pyragus?
– Pastaruoju metu mano tos moteriškos silpnybės labai nuslopintos darbu… Buvo tam tikras laikas, kada teko rūpintis vaikais, šeimos buitimi. Namai buvo mano tvirtovė, ir aš viskuo rūpinausi.
Bet pastaruoju metu laiko tam lieka mažiau. Net ir valgio gaminimui, nors gaminti man tikrai patinka.
Mes su vyriu turime vieną bendrą pomėgį – nuolatos ką nors projektuojame. Nesvarbu, ar tai būtų sodybos kiemas, ar buto interjeras. Jeigu jau nieko nekeičiame, tai nors baldus perstumdome…
O šiaip nuolat ieškome naujų projektų, naujų idėjų, ir nuolat kuriame, ką galime kažkaip kitaip padaryti. Taigi esame amžinai „įstrigę“ tuose projektavimo darbuose, landšafto dizaino kūrime.
Labai džiaugiuosi, kad Druskininkuose visada turime pakankamai daug puikių kaimynų – teko pakeisti kelias gyvenamąsias vietas. Dabar gyvename bute, persikraustymo aistros, regis, nurimo.
Bet širdis atsigauna sodyboje, vienkiemyje. Ten tokia ramybė aplanko.
– Kokia yra Jūsų didžiausia svajonė?
– Dabar daug yra pasaulio šalių, kuriose nesu buvusi. Norėtųsi galbūt Afriką pamatyti, nes tame regione dar nebuvau. Na, galbūt kada nors.
Bet iš tikrųjų, didžiausia svajonė – turėti energijos, jėgų ir sveikatos. Sveikata – iš tikrųjų – didžiausias turtas. Jeigu bus sveikatos, jėgų, tada žmogaus galimybės yra beribės. Jeigu būsime sveiki, viskas pavyks!
Laima Rekevičienė