Šeimos gydytoja Karolina Meyer: „Kraustytis iš Vilniaus į Druskininkus apsisprendėme per kelias dienas“

Tai, kad Druskininkai yra geriausia vieta gyventi jaunoms šeimoms, jau tapo neginčijamu faktu. Džiugu, kad mūsų kurortą savo gyvenimui ir darbui renkasi aukštos kvalifikacijos specialistai, kurių labai reikia mūsų kurorto žmonėms.

Visai neseniai iš sostinės į Druskininkus su šeima persikėlė gyventi šeimos gydytoja Karolina Meyer, kuri jau pradėjo darbą Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC). Ji čia pakeitė ilgametę gydytoją Nataliją Avdiuniną, o Kalviškių kabinete – Romą Jakštaitį.

Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centre pradėjo dirbti šeimos gydytoja K. Meyer / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Su amerikiečiu sutuoktiniu Džonatanu dvi dukras auginanti Karolina seniai svajojo įsikurti Druskininkuose ir gydyti šio krašto žmones.

Apie kelią į mediciną, laukiančius iššūkius, pelnytą juodąjį karatė diržą ir meilę Druskininkams pasikalbėjome su naująja šeimos gydytoja K. Meyer.

– Iš kur esate kilusi? Kas Jus paskatino rinktis mediko profesiją?

– Esu gimusi ir užaugusi Kaune. Apie tai, kad noriu sukti medicinos srities keliu, žinojau nuo aštuntos klasės, tačiau vis svarsčiau, kurią sritį pasirinkti – odontologiją ar medicinos studijas. Kai mokiausi dešimtoje klasėje, prieš pasirinkdama dalyko profilius, nuvykau į studijų mugę, kurioje teko pabendrauti su vienu tuomečiu medicinos studentu (jis šiuo metu yra gydytojas kardiologas), kuris labai sudomino ir padėjo apsispręsti ir pasirinkti studijuoti medicinos kryptį.

– Kodėl pasirinkote šeimos gydytojo specializaciją?

– Studijuojant mediciną, šeimos gydytojo profesija buvo tikrai paskutinė mano pasirinkimų sąraše. Studijų metais svarsčiau akušerijos-ginekologijos bei anesteziologijos rezidentūrų galimybę. Tačiau paskutiniais studijų metais, kai teko atlikti internatūrą ligoninėje, teko pabūti beveik visų specialybių skyriuose, ten pajausti tikrąjį darbą ir susidūrimą su pacientais. Išmėginusi darbą kiekviename skyriuje, vis suprasdavau, kad kasdien tokio darbo dirbti nenorėčiau. Akušerija, nėštumas ir viskas, kas su tuo susiję, mane žavi iki šiol, tačiau pati ginekologijos sritis ne tiek domina. Kartą vienoje šeimos klinikoje, atvedusi dukrą gydytojo vizitui, sutikau labai malonią šeimos gydytoją. Su ja pakalbėjusi, pasiprašiau pas ją atlikti praktiką, ji sutiko mane priimti. Atėjusi pas ją, įsimylėjau šeimos gydytojo specialybę, o ta gydytoja tapo mano mentore. Esu dėkinga jai iki šiol. Labiausiai žavėjo tai, kad šeimos gydytojas turi sąlytį su įvairaus amžiaus, skirtingų sveikatos problemų turinčiais pacientais. Ta įvairovė ir darbo monotonijos nebuvimas labiausiai ir patraukė. Žinoma, darbas be budėjimų – taip pat didelis pliusas, ypač – turint šeimą.

K. Meyer džiaugiasi, kad iškart rado bendrą kalbą ir su Druskininkų PSPC vadovais, ir su kolegomis / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Kur studijavote, kur dirbote, kaip atsiradote Druskininkuose? Kas nulėmė tokį pasirinkimą?

– Medicinos studijas baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), Kaune. Rezidentūros studijas baigiau Vilniuje, Vilniaus universitete. O Druskininkai man visada buvo „svajonių miestas“, su šeima seniai galvojome apie gyvenimą čia, tačiau iki šiol vis nepasitaikė tokios galimybės.

Druskininkus labai mylime, čia atvažiuodavome bent du kartus per metus, tapo tradicija čia švęsti ir Naujuosius metus. Tad, pasitaikius galimybei, ilgai svarstyti neteko – dėl kraustymosi apsisprendėme per kelias dienas.

– Dirbote Vilniuje, o dabar gyvenate ir dirbate Druskininkuose. Ar skiriasi sostinės ir mūsų kurorto pacientai?

– Pacientų visur yra visokiausių. Manau, labai jaučiasi skirtumas dėl to, kad didmiestyje labai didelis šeimos gydytojų pasirinkimas, gausu privačių klinikų, tad pacientai labai reiklūs. Jei jiems kažkas nepatinka ar netinka, keičia gydytoją, visada reikalauja „antros“ ar „trečios“ nuomonės. Mano nuomone, tai nėra blogai, tačiau mažesniame miestelyje tokių galimybių pacientai turi tiesiog mažiau, todėl jie labiau gerbia tavo nuomonę ir labiau laikosi būtent tavo paskirtų rekomendacijų. Tai palengvina mano, kaip šeimos gydytojos, darbą.

– Kokius uždavinius ir tikslus sau keliate, dirbdama Druskininkuose?

– Pirmiausia, žinoma, noriu teikti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Labiausiai norisi, kad pacientai nebūtų apleisti, būtų prižiūrėti ir patenkinti savo gydymo įstaiga bei joje dirbančiais specialistais. Geras santykis su pacientu yra tiesus kelias į lengvesnį bendrų tikslų siekimą. O tikslas visada – sveikas ir patenkintas pacientas, nors sistema ir biurokratija ne visada tai leidžia.

– Ar šeimos gydytojo darbo realybė skiriasi nuo įsivaizdavimo, užbaigus medicinos studijas?

– Deja, bet tikrai taip. Ir tas pasijautė jau rezidentūros metais. Didžioji dauguma studentų ateina su dideliu entuziazmu ir tikslu kažką pakeisti ar pagerinti. Tačiau didžiąja dauguma atvejų to padaryti nepavyksta dėl mūsų sveikatos priežiūros sistemos, įstatymų bei labai didelės biurokratijos. Apie tai nemąstai, kai esi jaunas, o po to supranti, kad to neišvengsi. Tai tikrai labai „apkarpo sparnus“.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate, dirbdama šeimos gydytoja?

– Man sunkiausia yra tai, kad labai pritrūksta laiko pacientui. Norėtųsi skirti daugiau laiko įsigilinti į kiekvieno problemą, žinoti jo istoriją ir nebūti tiesiog „vaistų ar siuntimų rašytoja“. Man patinka bendrauti su pacientais, tačiau kartais dėl laiko stokos dirbi automatiškai, tai nėra gerai.

Taip pat dar vienas didelis iššūkis – pacientų požiūris į šeimos gydytojo darbą. Labai dažnai pacientai ateina be registracijų, reikalaudami vaistų receptų, siuntimų. Suprantu, kai yra neatidėliotinos situacijos, kurios gali pakenkti paciento sveikatai ir tikrai reikalauja problemos sprendimo čia ir dabar. Tačiau tokie atvejai, kaip vaistų recepto pratęsimas, siuntimo išrašymas, tyrimų pakomentavimas yra planiniai dalykai, ir labai sunku su pacientais rasti bendrą kalbą, įtikinti juos, kad tokias konsultacijas reikia planuoti. Pacientams atrodo, kad tai – TIK vaistai, TIK siuntimas, bet jie nežino, kiek mygtukų paspaudimų, rašymo bei laiko tai reikalauja. Dėl to neretai kyla konfliktinės situacijos, kurių tikrai mažiausiai norisi.

– Kaip Jus sutiko Druskininkų PSPC kolektyvas?

– Manau, kad iškart radome bendrą kalbą ir su įstaigos vadovybe, ir su kolegomis. Man patinka administracijos požiūris į tai, ką mes darome, ir kaip tai darome.

– Kuo Jus žavi Druskininkai, ar nepasiilgstate didmiesčių šurmulio ir pramogų?

– Žinote, aš jau nebeskaičiuoju, kiek kartų su šeima mes esame buvę Druskininkuose, kol čia atsikraustėme. Šis miestas mus visada žavėjo tuo, jog čia kaskart mes surasdavome naujų veiklų, dar nematytų vietų. Druskininkai atrodo toks nedidelis, bet toks turtingas miestas, kad iš čia niekada nesinori išvažiuoti. Nei Vilniaus, nei Kauno tikrai nepasiilgstu, Druskininkuose ramu, viskas šalia, oras grynas. Ko daugiau reikia?

– Jūsų vyras yra amerikietis. Ar nebuvo sunku jį prikalbinti išvažiuoti iš Vilniaus į nedidelį miestelį?

– Jis ir buvo šio mūsų pasirinkimo iniciatorius, nes Druskininkai jam labai patinka. Jis yra anglų kalbos mokytojas ir IT specialistas, manau, kad jam darbą susirasti čia nebus sunku.

– Koks Jūsų laisvalaikis, ar turite hobį?

– Didžiausias hobis visada buvo karatė (treniruotes lankiau nuo 8 metų). Išlaikius juodą diržą, savo karatė karjerą baigiau, nors visada pasvajoju apie grįžimą. Gal kada pavyks? Dabar karatė sportuoja ir mūsų vyresnioji dukra. Tikiuosi, kad Druskininkuose ji turės galimybę tęsti Vilniuje pradėtas treniruotes.

Dabar laisvu laiku paprastai leidžiu laiką su šeima. Labai mėgstame ilgus pasivaikščiojimus, aplankyti nematytas vietas, ilgas keliones automobiliu. Man patinka ir gaminti – labiausiai mėgstu kepti įvairius kepinius: duonas, pyragus ir panašiai.

– Kokią save matote po dešimties metų?

– Po dešimties metų būsiu dviejų paauglių merginų – Arielle Elisabeth ir Gabriella Goda – mama, tai greičiausiai jau būsiu pražilusi. Čia toks realiausias savęs apibūdinimas po 10 metų…

Prieš 10 metų niekada nebūčiau pagalvojusi, kad būsiu ten, kur esu dabar, apsupta žmonių, kurie dabar yra šalia. Todėl tikiuosi, kad po 10 metų būsiu taip pat maloniai nustebinta savo pasiekimais ir susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Laimutis Genys