Legendinio gydytojo dr. Algimanto Kačergiaus dvasia vis dar sklando Druskininkuose

Praėjusį šeštadienį Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje paminėti dr. Algimantą Kačergių – visoje Lietuvoje garsų žmogų, legendinį gydytoją, kurio gyvenimas beveik 50 metų buvo susijęs su Druskininkų kurortu, susirinko druskininkiečiai ir miesto svečiai. Į renginį atvyko tie, kurie gydytoją gerai pažinojo, dažnai su juo susitikdavo, bendraudavo, iš jo sėmėsi žinių ir patirties. Atskubėjo ir jaunesnės kartos žmonės, kurie norėjo daugiau sužinoti apie daugiabriaunę šio gydytojo veiklą, pasiklausyti prisiminimų. Tikėtina, kad tarp susirinkusiųjų buvo ir tokių, kuriems šis neeilinis medikas yra padėjęs atgauti sveikatą ir sielos ramybę. Gydytojas A. Kačergius daugeliui buvo ne tik dalykinis, bet ir dorovinis autoritetas. Lapkričio 2 d. A. Kačergiui būtų suėję 92 metai. Jis šios sukakties nesulaukė – jau beveik 11 metų ilsisi Amžinybėje. Nepaisant to, daugybei žmonių gydytojas A. Kačergius tebėra jų gyvenimo dalis.

Psichoterapeuto pagalba – daugiau nei 130 tūkstančių žmonių

Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė trumpai supažindino su A. Kačergiaus biografija.

Jis gimė 1931 m. Dotnuvoje, vaikystė ir mokslo metai prabėgo Suvalkijoje. A. Kačergiaus mama ir seneliai domėjosi liaudies medicina, tėvas gerai išmanė apie gyvulių ligas. Tad šie dalykai buvo nesvetimi ir Algimantui. Jis anksti išbandė gydomųjų žolelių poveikį žmogaus organizmui, padėdavo žmonėms be vaistų įveikti įvairius negalavimus. Algimantas norėjo studijuoti mediciną, bet Stalino valdymo laikais šios galimybės nepavyko realizuoti, nes jaunuolio biografija tuometei valdžiai atrodė netinkama, be to, Kačergių šeima turėjo giminių užsienyje. Tik po Stalino mirties, atšilus politinei situacijai, A. Kačergius 1955 m. įstojo į Kauno medicinos institutą, kurį pabaigęs, dirbo gydytoju Prienuose, vėliau – vyriausiuoju gydytoju Birštono „Tulpės“ sanatorijoje.

Su Druskininkų kurortu A. Kačergius savo gyvenimą susiejo 1964 m., kai nuo balandžio 1 d. pradėjo eiti Druskininkų gydyklos vyriausiojo gydytojo pareigas. Čia jam teko būti ne tik mediku, bet ir rūpintis nesibaigiančiu gydyklų remontu, įvairiais ūkio darbais. Nepaisant didelio užimtumo, 1974 m. A. Kačergius apsigynė disertaciją apie kurortinio gydymo įtaką moterų sveikatai ir įgijo medicinos mokslų kandidato, o pagal šiuolaikinę terminologiją – biomedicinos mokslų daktaro kvalifikacinį laipsnį.

A. Kačergius yra pasakojęs, kad jam labiausiai rūpėdavo ne gydymas cheminiais vaistais, o ligos priežasčių ieškojimas ir šalinimas. Mediko praktinėje veikloje jis anksti pastebėjo, kad žmogaus gyvenimą nulemia ne tik genetika, bet ir aplinka, gyvenimo būdas, o nerimas, baimė, skubėjimas dažnai tampa daugelio ligų priežastimi. Dėmesys šiai sričiai paskatino gydytoją A. Kačergių pakeisti darbo profilį ir užsiimti psichoterapeuto veikla. Pacientus labai domino sveikatos savireguliacija. Pas gydytoją plūdo minios įvairiausio amžiaus ir profesijų žmonių, norinčių atsisakyti blogų įpročių bei minčių, susitvarkyti dienos režimą, gyvenimo ritmą, tobulinti asmenybę. Gydytojas A. Kačergius savo pacientus mokė autogeninės treniruotės, vedė individualius ir grupinius pokalbius net aštuoniomis temomis. Jis yra preliminariai paskaičiavęs, kad nuo 1978 m. per 33 darbo metus, kai ėjo gydytojo psichoterapeuto pareigas, psichofizinių treniruočių pamokas pravedė daugiau nei 130-čiai tūkstančių žmonių. Ir sulaukęs garbaus amžiaus, gydytojas A. Kačergius dirbo, nes jo konsultacijos buvo reikalingos somatinius negalavimus jaučiantiems žmonėms, ieškantiems blogos savijautos priežasčių ir išeičių iš tokios padėties.

Gydytojas keitė pacientų mąstymą ir gyvenimą

Ilgesingomis saksofono melodijomis bibliotekos salę užliejęs Druskininkų „Ryto“ gimnazijos mokinys Gytis Radzevičius paakino susirinkusiuosius atgaivinti prisiminimus. Ilgametis dr. A. Kačergiaus draugas kaunietis Algirdas Česnavičius pasiūlė pirmiausia pažvelgti į archyvines nuotraukas, kuriose užfiksuotos gydytojo A. Kačergiaus gyvenimo akimirkos. Skambant ramiai muzikai, naudotai psichofizinių treniruočių metu, ekrane vienas kitą keitė vaizdai: A. Kačergius su kolegomis prie Kauno medicinos instituto, vėlesniais metais – darbo kabinete, bendradarbių būryje, kurorte besisvečiuojančių užsienio delegacijų apsuptyje, sporto salėje, treniruotėse, sąskrydžiuose, mokslinėse konferencijose, gydytojų suvažiavimuose, bičiulių susitikimuose, turistinėse kelionėse, jubiliejinėse šventėse… Visą gyvenimą A. Kačergius išliko profesionalus medikas, rimtas, ramus, susikaupęs, dalykiškas vadovas, kuklus ir patikimas žmogus.

Prisiminimų ir jausmų skrynią pirmasis pravėrė šio renginio iniciatorius ir organizatorius psichologas Zenonas Streikus, LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys. Jis papasakojo, kad su gydytoju A. Kačergiumi bendravo ir draugiškus ryšius palaikė daugelį metų – Algelis buvo ne tik bendradarbis, bičiulis, bet ir artimas šeimos draugas. O legendiniu jis tapo dėl to, kad mokėjo suprantamai vesti paskaitas, savo turimomis žiniomis ir įtaiga darė vienodą įtaką ir profesoriui, ir mažaraštei močiutei. „Jis mėgo knygas ir jų išmintį dalijo savo darbe, buvo ne liekorius, gydęs vaistais ar skalpeliu, o paciento gyvenimo tvarkytojas, nes matė ir jautė žmogaus visumą, sugebėdavo taktiškai prisiliesti prie jo likimo. Jis buvo iš tų medikų, kurie propaguoja tris svarbiausias vertybes – humoro jausmą, išmintį ir meilę. Juk šias savybes puoselėjantis žmogus yra nenugalimas“, – sakė Z. Streikus, akcentavęs, kad ypatingą reikšmę vyro gyvenime turi ir žmona. Jei ji paremia vyro talentus, globoja, jie tuojau pat išsiskleidžia ir virsta profesiniais pasiekimais. Taip atsitiko gydytojui A. Kačergiui, nes tapti legendiniu jam padėjo žmona Zoselė.

Z. Streikus pažymėjo, kad kiekvieno žmogaus savijautai didžiulę įtaką turi psichologinė būsena, mintys, miego fazės, prisitaikymas prie gamtos ritmų. Neveltui A. Kačergius, būdamas vadovu, pavaldiniams rekomenduodavo eiti pogulio ir sudarydavo tam sąlygas. Jis žinojo ir buvo įsitikinęs, kad trumpas poilsis padeda atgauti energiją, budrumą ir darbingumą. Konsultuodamas pacientus, gydytojas A. Kačergius pirmiausia stengdavosi tinkama linkme pasukti jų mąstymą, sugrąžinti į žmonių veidus ramybės išraišką ir šypseną. Daugelis A. Kačergiaus paskaitų klausytojų įsidėmėjo jo posakį: „Kol kralikai galvoj pešasi, sveikatos nepataisysi, nieko gero nebus“. A. Kačergius pradėdavo gydyti pacientą tik tuomet, kai psichofizinėmis treniruotėmis nuramindavo jo psichiką. Gydytojas teigė, kad žmogaus gyvenimas netaps laimingu ir visaverčiu, jei bus orientuotas į materialumą. Tad svarbiau būti ne turtingam, o sveikam ir laimingam. Algelį jaudino tai, kad žmonių bendravimas, laikui bėgant, vis prastėjo, nors materialinė gerovė kilo aukštyn. Būtent dėl to Algelio išmintingos akys nuolat buvo liūdnos.

Z. Streikus priminė, kad gydytojas A. Kačergius palaikė dalykinius ryšius su daugeliu medikų, mokslininkų ir dėjo dideles pastangas, kad Druskininkuose būtų pradėta statyti 200 vonių balneofizioterapijos gydykla, bene didžiausia Europoje. Pažymint dr. A. Kačergiaus nuopelnus kurortologijai ir Druskininkams, sanatorijos „Dainava“ teritorijoje buvo pasodintas ąžuoliukas – galybės, ištvermės ir jėgos simbolis.

„Algelio dvasia dar sklando Druskininkuose. Džiugina tai, kad paminėti gydytoją A. Kačergių susirinko tiek daug žmonių. Visi, kurie yra apsilankę jo kabinete, niekad nebebus tokie, kokie buvo, nes legendinis gydytojas pakeitė jų mąstymą ir gyvenimą“, – savo pasisakymą užbaigė Z. Streikus.

Gydytojo žinios ir jėgos – žmonėms ir kurortui

A. Kačergiaus žmona, gydytoja Zosė Nedzinskaitė pabrėžė, kad vyras buvo labai atsidavęs mediko profesijai, visada užimtas. Pas jį į priėmimus verždavosi žmonės iš visos Sovietų Sąjungos, pacientai neretai skambindavo trečią ar penktą valandą nakties. A. Kačergius visas savo jėgas atidavė žmonių poreikiams. Lagaminus su lietuviško maisto gėrybėmis vežė į Maskvą, kad gautų leidimą naujosios gydyklos statybai. Aktyvi A. Kačergiaus veikla daug davė Druskininkų kurortui – žmonių, lėšų, naujų pastatų. A. Kačergius dirbo iki paskutinio atodūsio. Nežiūrint to, kad gydytojo kasdienybėje kaupėsi svetimų žmonių skauduliai, nelaimės ir bėdos, aplink save jis skleidė tylios ramybės šviesą. Toks buvo ir namuose. Kalbėtoja prisipažino, kad vyras jos niekad nevadino vardu, o šaukdavo malonybiniu žodeliu Lialia.

Renginio dalyviams Z. Nedzinskaitė perskaitė A. Kačergiaus ištikimo draugo gydytojo dr. Bronislavo Juozaičio elektroninį laišką, kupiną padėkos žodžių bičiuliui. Laiške buvo rašoma, kad A. Kačergius labai mylėjo pacientus ir darbuotojus – visus užjausdavo, visiems padėdavo, o laiško autorių išgelbėjo nuo tarnybos sovietinėje armijoje, kurios daliniai tuo metu buvo siunčiami į Čekoslovakiją naikinti demokratinių Prahos pavasario pasiekimų. Bičiulio A. Kačergiaus pastangomis, Bronislavui pavyko išvengti mobilizacijos.

Prisiminimuose – pavydėtina bendraminčių bičiulystė

Gydytojas Jonas Valskys, Druskininkų trečiojo amžiaus universiteto rektorius, dr. A. Kačergių įvardijo bendraminčiu, su kuriuo visada galėdavo atvirai pabendrauti, be baimės vienas kitam atsiverti. Nuo 1960 m. jie kartu studijavo Kauno medicinos institute, drauge organizuodavo studentų mokslinių draugijų suvažiavimus. A. Kačergius buvo holistinių pažiūrų, jis visąlaik įvertindavo žmogaus visumą – kūną, protą, dvasią bei emocijas. Paskaitose niekada nelikdavo nuošalyje ir, jeigu manydavo, kad dėstytojai aiškina kažką ne taip, jiems užduodavo neparankių klausimų. Anksti pasireiškė ir stebino dieviška Algimanto providencija, įžvalgumas: kai bendramoksliai savo pašaipas nutaikydavo į kolegą Jurgį Brėdikį, tokiems A. Kačergius atkirsdavo: „Jūs siuvote pilvus ir siūsite, o J. Brėdikis pasieks akademiko aukštumų.“ Taip ir įvyko.

J. Valskys priminė savo bičiulio Algimanto pasakojimą, kai po karo vienas pulkininkas jam pranašavo, kad Sovietų Sąjunga turės žlugti. Bendraminčiai laukė tų laikų, tylomis pakeiksnodami valdžią ir KGB. Be to, Algimantas buvo prisipažinęs, kad po karo rado pistoletą, jį „priglaudė“ ir paslapčia mokėsi šaudyti. Vienoje iš komandiruočių abu bičiuliai buvo apsistoję dviviečiame kambaryje. Kai užmigti neleido uodai ir paskutinio uodo niekaip nesisekė pagauti, Algimantas netikėtai iš po pagalvės išsitraukė pistoletą ir šovė tardamas: „Uodas gyvens, bet vaikų neturės!“ A. Kačergius tarp draugų garsėjo kaip puikus šaulys. Kartą viso medžioklių būrio laimikis Suvalkijos laukuose buvo vien tik Algimanto sumedžioti zuikiai.

J. Valskys taip pat pasakojo, kad prieš daugelį metų kartu su bičiuliu Algimantu lankėsi Egipte. Įsimintinos buvo ne tik piramidės, bet ir turas po dykumą, kai abu bičiuliai smėlynus skrodė motociklu, kurį vairavo Algimantas. Tai buvo nepamirštama patirtis.

J. Valskys atviravo, kad dirbti Druskininkuose pradėjo beveik tuo pačiu metu, kaip A. Kačergius – tik puse mėnesio vėliau. Jiedu nuolat bendraudavo, Algimantas padėdavo rasti išeitį net pačiose beviltiškiausiose situacijose. A. Kačergius bendradarbiams ir pacientams dažnai kartodavo, jog visos ligos prasideda mūsų psichikoje, o perėjusios šešis nematomus astralinius žmogaus kūnus, galiausiai įsivyrauja septintame, fiziniame kūne. Gydytojas Algimantas gerai jautė pacientus, suprato jų poreikius, pasižymėjo didele empatija. Po psichoterapijos seansų jis dažnai ligoniams pasiūlydavo sprando masažą, kuris atpalaiduodavo pacientų kaklo raumenis, atstatydavo smegenų žievės, kaklo slankstelių funkcijas, sureguliuodavo kraujotaką. Apie sveikatos savireguliaciją A. Kačergius pasakojo ir Druskininkų trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, jis tapo pirmuoju universiteto lektoriumi.

Svarbu tęsti gydytojo A. Kačergiaus darbus

Kineziterapeutas ir masažuotojas Domantas Nedzinskas, Judesio pajutimo mokyklos įkūrėjas ir vadovas, renginio dalyviams paviešino, kad, būdamas 15 metų, susidomėjo gydytojo dr. A. Kačergiaus darbais bei pasiekimais. Vėliau pasiskolino visą rašytinį gydytojo archyvą, jį išnagrinėjo ir padarė išvadą, kad psichoterapeutas A. Kačergius suformavo daug svarbių teiginių. Į mediciną gydytojas žiūrėjo kaip į bendrą konceptą. Gydytojo tikslas buvo ne šalinti ligos simptomus, o užčiuopti negalavimų priežastį ir esmę. Pagrindinis jo principas buvo nenaudoti tokios pačios sprendimo schemos visiems gyvenimo atvejams. Kiekvieno susirgimo gydymui jis pritaikydavo vis kitą metodiką. Domantas atkreipė dėmesį į tai, kad dr. A. Kačergius niekada neprisistatydavo esąs gydytojas, jis stengdavosi kalbėti ne apie save. Jis turėjo beribį potencialą ir didelį rezervą, tačiau nelabai jį tausojo ir be atvangos naudojo žmonių labui. Savo darbais jis pralenkė laiką, todėl labai svarbu, kad jo idėjos turėtų tęsinį. Domantas sakė pastebėjęs, kad, panaudojant A. Kačergiaus darbo principus, jo veiklos tęstinume įmanoma surasti dar laisvą nišą, tad nusprendė savo ateitį susieti su sveikos gyvensenos propagavimu.

Renginio pabaigoje susirinkusiesiems buvo suteikta unikali proga išbandyti dr. A. Kačergiaus sukurtą meditacijos sesiją ir atsipalaiduoti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Taip pat visi norintieji turėjo galimybę apžiūrėti leidinių, nušviečiančių gydytojo A. Kačergiaus veiklą, parodėlę. Joje buvo pateikta gydytojo mokslo darbų apžvalga, eksponuojami jo pranešimai gydytojų suvažiavimuose ir konferencijose, straipsniai periodinėje spaudoje. Ne vienas susitikimo dalyvis susidomėjo ir eilėraščiais, kuriuos sukūrė bei gerbiamam ir mylimam gydytojui A. Kačergiui dedikavo pacientai, dėkingi už sugrąžintą sveikatą.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija