Gydytoja ortopedė traumatologė A. Vilkytė: „Druskininkų ligoninės pacientai stebina savo nuoširdumu, pareigingumu, pagarba gydytojui“
Nieko jau nestebina, kai, dar besimokydami universitetuose, būsimi gydytojai jau dairosi darbo didžiosiose šalies klinikose. Būna, kad kartu jie mokosi ir, tarkime, skandinavų kalbų, svajodami po mokslų išvykti dirbti į užsienį. Tačiau yra ir tokių jaunų kvalifikuotų medikų, kurie darbui renkasi Druskininkų ligoninę.
Gydytoja A. Vilkytė: „Kuo sudėtingesnės situacijos, tuo man aiškiau, ką turiu daryti“/Roberto Kisieliaus nuotrauka
Nuo rugsėjo ligoninėje dirbanti gydytoja ortopedė traumatologė Akvilė Vilkytė jau spėjo pelnyti ir kolegų pasitikėjimą bei pagarbą, ir pacientų palankumą. Ji – ne tik puiki savo srities specialistė, bet ir Priėmimo-skubios ir konsultacinės pagalbos skyriaus vedėja.
Pastaruoju metu jai tenka laikinai eiti ir Druskininkų ligoninės direktoriaus pavaduotojos medicinai pareigas.
Gydytoja Akvilė sako, kad Druskininkų ligoninėje yra erdvės profesiniam tobulėjimui.
– Jūs esate viena iš tų jaunų gydytojų, pasirinkusių darbą Lietuvoje. Kodėl?
– Neslėpsiu, visą studijų laiką mane supo žmonės, kurie intensyviai ruošėsi, o vėliau ir išvyko į Vakarų šalis. Konkrečiau – į Vokietiją. Ir pagrindinė to priežastis dažniausiai buvo maži medikų atlyginimai bei vangūs pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje. Tačiau aš visada norėjau padaryti viską, kad tik galėčiau likti dirbti Lietuvoje. Taigi nuo pirmųjų studijų metų, vėliau ir rezidentūros metu, intensyviai dirbau keliose darbovietėse, kad nejausčiau poreikio emigruoti tik dėl sunkaus pragyvenimo. Baigusi rezidentūros studijas, turėjau pasiūlymą išvykti į Omaną, prisijungti prie kolegų Varšuvoje, tačiau tikėjimas augančia ir stiprėjančia mūsų Tėvyne nugalėjo visus kitus, dvejoti apie likimą čia vertusius aspektus. Aš gimiau čia, augau čia. Valstybė suteikė galimybę mano svajonei – tapti gydytoja – virsti realybe, todėl savo Tėvynei turiu kažką duoti ir aš. O lengviausia man dalintis savo žiniomis ir meile žmogui.
– Kodėl pasirinkote gydytojos profesiją ir chirurgijos specializaciją?
– Užaugau šeimoje, kurioje medicina buvo visada šalia. Mano mama – akušerė ginekologė, todėl namuose netrūko nei medicininės literatūros, nei kaimynų, užsukančių pasitarti dėl visų įmanomų ligų. Nuo mažų dienų vieni iš įdomesnių „žaislų“ buvo medicininės priemonės. Jos kėlė smalsumą, skatino vis labiau domėtis, gilintis. Ilgainiui žmogus man tapo pats įdomiausias kūrinys, todėl, baigiant gimnaziją, aiškiai žinojau, kad noriu būti gydytoja chirurge. Tiesa, traukė plastinė chirurgija ir traumatologija, bet, pradėjus medicinos studijas, dvejonių nebeliko. Galbūt galimybė atstatyti, gerinti, išsaugoti žmogaus judėjimą žavėjo ir dėl to, kad pati visada intensyviai sportavau. Taip pat žavėjo ir tai, jog traumatologo darbe nieko nėra pastovaus – kiekviena diena itin dinamiška, reikalaujanti greitų tikslių sprendimų. Čia operacijos reikalauja ne tik žinių ir susikaupimo, bet ir kur kas daugiau fizinės jėgos, nei bet kurio kito chirurgijos profilio.
– Kai Jums sekasi dirbti Druskininkų ligoninėje?
– Džiaugiuosi, kad prisijungiau prie Druskininkų ligoninės kolektyvo. Labai džiaugiuosi, ligoninės operacine, joje esančia įranga ir sąlygomis. Maloniai nustebino, kad tam tikras operacijas net galima atlikti geresnėmis priemonėmis, nei, pavyzdžiui, didžiausiose šalies klinikose.
Kadangi einu ne tik ortopedo traumatologo, bet ir administracines pareigas, tai įspūdžių daug. Ir jie labai kontrastingi.
Nuo pirmųjų dienų man teko atlikti nemažai užduočių, siekiant pagerinti poliklinikos ir priėmimo skyriaus darbą bei paslaugų kokybę. Todėl esu patenkinta, kad visapusiškai save realizuoju ne tik kaip gydytoja, bet ir kaip vedėja. Esu toks žmogus – kuo sudėtingesnės situacijos, tuo man aiškiau, ką turiu daryti. Kartais tai kainuoja daug laiko ir energijos, bet žemaitiškos mano šaknys ir pavardė, tiesiogiai atspindinti mano charakterį, niekada neleidžia sustoti, nepadarius darbo iki galo.
– Dirbate Druskininkų ligoninėje. Ar čia Jums užtenka galimybių profesinei saviraiškai? Kokių perspektyvų, pačios manymu, turi Druskininkų ligoninė?
– Turiu puikias sąlygas atskleisti savo profesinę kompetenciją ir neabejoju, kad po tam tikrų pakeitimų bei pertvarkų Druskininkų ligoninė gali tapti pavyzdžiu kitoms mažųjų miestų gydymo įstaigoms. Kiek tenka bendrauti su kolegomis, kurie taip pat pasirinko darbą rajono ligoninėse, visi susiduria su pagrindine problema – ligoninės senbuviai nebando pažvelgti plačiau, suprasti, jog vykdoma sveikatos reforma, ir nerodo jokių pastangų, kad reformos eigoje būtų kuo mažesni praradimai ir kuo mažiau nukentėtų pacientas.
O dirbant mažo miesto ligoninėje, manau, svarbiausia yra pajusti miesto pulsą, aiškiai perprasti gyventojų įpročius, lūkesčius ir padaryti viską, kiek tai įmanoma, kad žmogui gydytis nereikėtų vykti į kitą miestą.
– Kas Jus darbe labiausiai džiugina?
– Mane džiugina Druskininkų žmonės. Teko dirbti ir dideliuose, ir mažesniuose Lietuvos miestuose, ir valstybinėse, ir privačiose gydymo įstaigose, bet Druskininkų ligoninės pacientai stebina savo nuoširdumu, pareigingumu, pagarba gydytojui. Kai pacientas vadovaujasi tavo rekomendacijomis, jų nekeisdamas savo nuožiūra, sveikimo rezultatą pasiekti būna kur kas lengviau. O sveikstantis pacientas – maloniausia dalis kiekvieno gydytojo darbe.
–Kokias konsultacijas teikiate Druskininkų ligoninėje? Kokių sveikatos bėdų turintys žmonės gali į Jus kreiptis?
– Teikiu konsultacijas visose su judėjimu susijusiose srityse, kaip ir bet kuris kitas ortopedas traumatologas. Labiau specializuojuosi artroskopinėse sąnarių operacijose, pėdų deformacijų korekcijose ir, skirtingai nei bet kuris kitas ortopedas traumatologas, turiu vieną kozirį – itin gilių sporto medicinos žinių.
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite laiko išmėginti kurorte siūlomas pramogas?
– Kol kas darbas vyksta taip intensyviai, kad „okupuoja“ visą laisvalaikį. Bet labai tikiuosi, kad iki pavasario įvykdžius pagrindines užduotis, nutirpus sniegui, jau galėsiu grįžti prie pagrindinio savo pomėgio – bėgimo. Būtent dėl gražiausių bėgimo trasų ir itin gero sauso oro Druskininkais žavėjausi jau ne vienerius metus. Ir čia leisdavau atostogas.
Šiuo metu darbas yra itin intensyvus, todėl kol kas mėgavimąsi kurorto paslaugomis tenka nukelti į kitą – „būtinų atlikti, bet galinčių laukti“ – darbų sąrašą…
– Kokia Jūsų didžiausia svajonė?
– Dažniausiai svajoju, kaip atrodytų pasaulis, jei jame neliktų pavydo, pykčio ir kiekvienas darytų tai, ką geba daryti geriausiai…
Man svarbiausia mylėti žmogų, o visi kiti stebuklai yra padaromi!
A. Vilkytė – bėgimo entuziastė/Asmeninio archyvo nuotrauka
Laima Rekevičienė