40 metų medike dirbanti N. Lukevičiūtė: „Didžiausia laimė – padaryti gera vardan kito“

Karių reabilitacijos centre dirbančiai Nijolei Lukevičiūtei šie metai išskirtiniai – medicinos srityje dirbanti moteris mini profesinės veiklos 40-metį. Medikė papasakojo apie kasdienio darbo iššūkius, vyr. slaugytojos darbo specifiką, įvairius ir reikšmingus slaugos atvejus.

N. Lukevičiūtė džiaugiasi, kad profesinius iššūkius pavyko įgyvendinti Karių reabilitacijos centre/Simonos Dailydaitės nuotrauka

„Nuo pat mažų dienų intuityviai žinojau, kad būsiu medikė. Mano mama turėjo sveikatos problemų, vis reikėjo suleisti vaistų, slaugyti. Tvarsčiau žaizdas, traukiau rakštis – nebuvo jokios baimės. Dar vaikystėje gilinausi į medicinos teoriją, todėl rinkausi medicinos krypties studijas. Studijavau ir mokslus baigiau Prano Mažylio medicinos mokykloje“, – pasakojo N. Lukevičiūtė. Jos teigimu, slaugytojas, dar studijuodamas, sužino ne tik apie žmogaus gyvybines funkcijas, slaugą, kuri kiekvienu atveju yra specifinė, bet ir mokosi farmacijos mokslų, reikalingos vadybos, medicinos teisės, infekcinių, vaikų ligų, akušerijos žinios. Žmogus tam turi turėti pašaukimą, intuityvų pajautimą ir mylėti žmogų. Ne tik laimingą ir besišypsantį, bet ir deformuotą ligos. „Turime priimti žmogų su visomis jo problemomis – dvasinėmis, psichologinėmis, fizinėmis, suteikti jam pagalbą, suprasti jį, būti kantrūs, atsakingi, jautrūs. Svarbu ir nuolat kelti savo kvalifikaciją, žinoti, kad nė akimirkai negalime sustoti. Norėdami, kad šalia mūsų žmogus jaustųsi ramus, turime būti pakankamai geros sveikatos, būti pajėgūs dirbti. Svarbios ir psichologinės žinios. Slaugytojas turi turėti kantrybės aruodų, kasdien tobulėti“, – apie savo darbo specifiką kalbėjo N. Lukevičiūtė.

Moteris prisiminė, kad prieš atvykdama dirbti ir gyventi į Druskininkus, dažnai čia atvažiuodavo, nes kurortas jai labai patiko: „Grožėjausi gamta, vaikščiojau, kvėpavau pušynų oru, sėmiausi geros energijos. Visa širdimi troškau, kad gaučiau paskyrimą ir profesinę kelionę galėčiau tęsti Druskininkuose. Tuomet nebuvo ypatingos darbo vietų pasiūlos, tačiau mano pažymių vidurkis buvo aukštas, todėl darbo vietą galėjau pasirinkti pati. Taigi 1980-ųjų rugpjūčio 1-ąją gavau paskyrimą dirbti kurorte. Įgyvendinau vieną iš savo tuomečių svajonių – atvykau dirbti į Druskininkų fizioterapijos gydyklas, kurių vietoje dabar veikia viešbutis „Europa Royale“. Po to dirbau slaugytoja naujose miesto gydyklose, vaikų sanatorijoje „Saulutė“, VU ligoninės Santariškių ligų 15-ame Nervų skyriuje, „Eglės sanatorijoje“. Tačiau, vykdant reorganizavimo procesus, skyrius buvo uždarytas. O 1996-aisiais jau buvau pakviesta dirbti į Karių reabilitacijos centrą. Įstojau į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, tad ėjau medikės ir karės pareigas, o pastaruosius ketverius metus – civilės darbuotojos. Kiekviena diena būna vis kitokia. Čia nėra rutinos, supa puikus, motyvuotas kolektyvas, Administracija ir vadovybė visuomet palaikė, suteikė žinių, įkvėpimo, todėl kasdien džiaugiuosi šia profesine galimybe augti. Tai buvo visiškai nauji iššūkiai, nauji darbiniai vėjai, naujos patirtys ir greiti, koordinuoti sprendimai“, – profesine patirtimi dalijosi medikė.

Pasak N. Lukevičiūtės, per daugybę darbo metų pamatyta įvairiausių ligų ir traumų atvejų. Moteris džiaugiasi, matydama savo darbo rezultatus, kartu su kolegomis galėdama pastebimai prisidėti prie žmonių sveikatos ir fizinių jėgų atstatymo: „Karių reabilitacijos centre kasdien matome karius, patyrusius traumas, sužalotus, po operacijų, paūmėjus lėtiniams ar įsisenėjusiems negalavimams. Pacientai atvyksta sveikatą grąžinančiam, antirecidyviniam gydymui, prevencinei reabilitacijai. Gydosi kaulų, raumenų ir periferinės, centrinės nervų sistemos, virškinimo, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ligas bei kitus susirgimus. Atliekame masažus, kineziterapijos, vandens, krioterapijos procedūras. Kiekviena gydomoji procedūra pritaikoma individualiam paciento gydymui ir jėgų grąžinimui. O kur dar kurorto teikiama nauda, supanti gamta ir oras. Net ir pasivaikščiojimai mieste harmonizuoja organizmą, suteikia jėgų, atstato nervų sistemą, gerina nuotaiką ir emociją. Viską darome vardan karių, kovojančių už Tėvynę, dirbančių jos labui. Sveikatą reikia saugoti tol, kol ji yra. Kad ji būtų, žinoma, reikia kasdien įdėti svarų indėlį. Kai jau susergame, reiškia – pavėlavome, uždelsėme, kažko nepastebėjome. Rūpinkimės savimi, artimu, patarkime neignoruoti skausmo, varginančių simptomų. Medicina – mano įkvėpėja ir didžioji meilė, džiaugiuosi, kad gyvenimo vingiai taip palankiai susiklostė.“

Laisvalaikiu Nijolė mėgsta keliauti, pasisemti įspūdžių, naujų emocijų, jai patinka vaikščioti, būti gamtoje, tyrinėti aplinką, skaityti ir megzti. Moteris sako, kad stengiasi pasisemti visko po truputį, kad jos kasdienybė būtų vis kitokia: įdomi, įkvepianti, turininga. „Laikas lekia pašėlusiu greičiu, atrodo, tik vakar prasidėjo mano profesinis kelias, o šiais metais jau skaičiuoju garbingą veiklos 40-metį. Taip norisi visiems kolegoms padėkoti už ištikimybę profesijai ir kasdienį triūsą, kuris ne visuomet sulaukia viešo pripažinimo. Reikšmingiausi darbai padaromi tyliai, įdėjus daug širdies ir žinių. Visiems linkiu sveikatos, gyvenimo kasdienybėje patirti pažinimo džiaugsmą, ugdyti profesines vertybes, išsaugoti drąsą naujovėms ir aktyviai siekti profesinių tikslų. Tegul slaugytojo profesija mus vienija, buria drauge, įkvepia, skatina kasdien tobulėti, dalytis žiniomis, patirtimi, siekti pažangos. Pasaulį supurtęs COVID-19 virusas darkart visiems priminė, kokia svarbi yra sveikata, rūpinimasis ja. Atkreipkime dėmesį į artimą, draugą, kolegą, pažįstamą, rūpinkimės savimi ir savo aplinka, nes tik žmonių rūpestingumas gali padėti visa tai suvaldyti. Juk sveikata – mūsų varomoji jėga!“ – sakė N. Lukevičiūtė.

Simona Dailydaitė