Svaiginantis aštuoniolikmetės rankininkės Vakarės karjeros skrydis – nuo Druskininkų iki Frankfurto
Treniruotės Druskininkų sporto centre jauniems ir atkakliai savo tikslų siekiantiems žmonėms tampa puikia starto aikštele kelionei į tarptautinio lygio sporto aukštumas. Tai dar kartą įrodė ir trenerės Danguolės Sukankaitės auklėtinės, aštuoniolikmetės druskininkietės rankininkės, Vakarės Damulevičiūtės pavyzdys.
V. Damulevičiūtė, sportininkės karjerą pradėjusi Druskininkų sporto centre, šiuo metu žaidžia Vokietijos Bundeslygos trečiojo diviziono Frankfurto prie Oderio rankinio komandoje / Asmeninio archyvo nuotrauka
Sportininkės karjerą pradėjusi Druskininkų sporto centre, ši perspektyvi sportininkė šiuo metu žaidžia Vokietijos Bundeslygos trečiojo diviziono Frankfurto prie Oderio rankinio komandoje ir svajoja apie Čempionų lygą.
Šiuo metu Vokietijoje gyvenanti mergina retai sugrįžta į Lietuvą. Bet sugrįžusi į tėvynę, ji būtinai aplanko Druskininkuose gyvenančią močiutę, brolį bei Dzūkijoje gyvenančius tėvus.
Prieš prasidedant aktyviam treniruočių sezonui Frankfurte, Vakarė trumpam buvo sugrįžusi į Lietuvą ir sutiko „Mano Druskininkams“ papasakoti apie savo kelią į sporto aukštumas, ryšius su Druskininkais ir ateities svajones.
– Vakare, kaip prasidėjo Tavo sportinė karjera?
– Gimiau Alytuje, paskui tėvai persikraustė gyventi į Druskininkus. Jie nusprendė, jog reikia mane leisti sportuoti. Norėjo, kad žaisčiau krepšinį, bet tuo metu Druskininkuose nebuvo renkama mergaičių krepšinio grupė, todėl užrašė į rankinio treniruotes. Nuvedė, man ten patiko, taigi ir likau. Pirmoji trenerė buvo Danguolė Sukankaitė. Ji išugdė meilę rankiniui ir suteikė svarbiausius šios sporto šakos pagrindus. Kai man buvo keturiolika, išvažiavau sportuoti į Alytų, į aukštesnio lygio komandą. Ten tikrai buvo ką veikti.
– Kaip toliau klostėsi Tavo sportinė karjera?
– Iš Alytaus išvažiavau į Vilnių, ten pradėjau žaisti stipriausioje Lietuvoje moterų komandoje „Eglė“, kurioje žaidžiau dvejus metus. Tada mane pakvietė žaisti į Ispaniją.
– Kaip pavyko išvažiuoti į Ispaniją, kas pakvietė?
– Į socialinius tinklus vis įkeldavau vaizdo medžiagą apie savo žaidimą. Mane pastebėjo treneriai iš Ispanijos. Kaip tik tuo metu mano tėvai ketino išvažiuoti gyventi į Ispaniją, taigi man pasisekė – į tą šalį išvažiavome visi kartu. Komanda, kurioje žaidžiau, buvo tikrai gera – antroje moterų lygoje. Žaidžiau ir savo metų – jaunimo – komandoje. Ispanijoje žaidžiau daugiau nei pusmetį, o paskui sulaukiau pakvietimo ir išvažiavau į Vokietiją tęsti sportinę karjerą.
– Viskas vyksta labai greitai. Tau tik 18 metų, o jau žaidi profesionalų komandoje.
– Žaidžiame trečioje moterų Bundeslygoje, dabar baigiu žaisti jaunimo aukščiausioje Bundeslygoje.
– Žaidei Ispanijoje, dabar – Vokietijoje. Ar išmokai ispanų ir vokiečių kalbą? Kaip susikalbi su treneriais ir komandos draugėmis?
– Buvau pramokusi ispanų, dabar mokausi vokiečių kalbos, rudenį pradėsiu lankyti kursus. Mano treneris nelabai moka angliškai, o aš nemoku vokiškai, tai kartais iškyla problemų. Laimė, su merginomis susikalbame angliškai.
– O kaip vidurinės mokyklos baigimas?
– Nuotoliniu būdu baigiau Vilniaus Ozo gimnaziją.
– Ar treniruotės Frankfurte būna labai intensyvios?
– Taip, labai daug treniruojamės, per savaitę būna iki 10-ies treniruočių, o savaitgaliais – varžybos. Tai kainuoja daug sveikatos, bet man patinka. Laisvalaikio nelabai turiu, kartais sekmadienį pavyksta su draugais susitikti, nes jau spėjau susidraugauti su vietiniais žmonėmis.
– Ar komandos merginoms leidžiama išgerti alaus? Juk Vokietijoje tai labai populiarus gėrimas.
– Neleidžiama, labai griežtas režimas. Nebent, jei laimime varžybas, tai galime šlakelį paragauti.
– Kaip Ispanijoje ir Vokietijoje žiūrima į sportininkus iš Rytų Europos?
– Nejaučiu ignoravimo ar negatyvių nuostatų, bet pastebėjau, kad ten žmonės vis dėlto domisi mano kilme. Tiesa, kai pradėjau žaisti Frankfurto komandoje, tai buvo šiek tiek intrigų, nes, pasirodo, atėjau žaisti vietoj vokietės merginos, kurią atleido iš komandos dėl mano atėjimo. Bet nekreipiau dėmesio į tas intrigas.
Vakarė sako, kad jai smagu žaisti šalyse, kuriuose rankinis labai populiarus, o per varžybas būna pilnos salės žiūrovų / Asmeninio archyvo nuotraukos
– Grįžai atostogauti savaitei. Ar pailsėjai Lietuvoje?
– Turėjau laisvų dienų, bandžiau tėvų sodyboje pailsėti prieš aktyvų treniruočių su komanda sezoną, kuris netrukus prasidės. Negaliu sau leisti nesitreniruoti daugiau nei dvi dienas, todėl, viešėdama Lietuvoje, treniravausi pas trenerį Varėnoje.
– Druskininkuose gyvenai iki 14 metų, buvai druskininkietė, kokius sentimentus Tau kelia šis miestas?
– Atsimenu vienas varžybas, kai mūsų Druskininkų komanda žaidė su Alytaus komanda. Mes negalėdavome prieš juos laimėti, tačiau tąkart laimėjome. Iki šiol atsimenu emocijas, kurios tada užplūdo. Taip pat ilgam įsiminė stovyklos su Druskininkų komanda. Trenerė Danguolė paklojo man rankinio pagrindus, o paskui dar daug padėjo tėtis, kuris taip pat buvo rankininkas. Prie sėkmingos karjeros prisidėjo ir treneris iš Varėnos.
– Kuo Tave žavi rankinis? Juk Lietuvoje visi „serga“ krepšiniu?
– Man krepšinis nėra žavus, o rankinyje yra kontaktas su varžovu, gynyba, veržlumas, pelnyti įvarčiai, daugiau emocijų. Noriu ten būti, kad kiti matytų mano emocijas.
Vokietijoje per rankinio varžybas būna pilnos salės, mūsų žaidimą stebi per du tūkstančius žiūrovų. Frankfurte prie Oderio net nėra rimtos krepšinio komandos. Mūsų lygoje rankinį žaidžia dešimt komandų, tuo tarpu Lietuvoje rankinio aikštelėje kovoja vos keletas.
– Taigi Tavo asmeninis gyvenimas šiuo metu yra tarsi suspenduotas?
– Taip. Rankinis, rankinis, rankinis… Kasdien turiu palaikyti formą. Vieną ar dvi dienas galiu sau leisti atsipalaiduoti, o paskui turiu judėti, nes sustings raumenys. Maistą labai kontroliuoju, nevalgau saldumynų, pati labai domiuosi, kaip teisingai maitintis. Nuo vaikystės pradėjau laikytis maisto režimo.
– Ar turi vaikiną?
– Turiu, bet pirmiausia dėmesį skiriu sportui, o jei yra daugiau laiko, tai ir su juo pabendrauju.
– Ar galėtum sau leisti įsigyti būstą Vokietijoje už atlyginimą, kurį Tau moka už žaidimą?
– Manau, kad taip.
– Ar norėtum likti ilgesniam laikui Vokietijoje?
– Norėčiau, bet mielai žaisčiau Norvegijoje arba Danijoje, tose šalyse, kuriose labai aukštas rankinio lygis. Man siūlė žaisti ir Tenerifėje, bet dėl aukštesnio lygio pasirinkau Vokietiją.
– Kaip save įsivaizduoji po 10 metų?
– Po dešimties metų dar matau save žaidžiančią rankinį. Gal jau ir Čempionų lygoje? O galbūt ir anksčiau ten pavyks patekti? Tai yra mano siekiamybė.
– Ką pasakytum merginoms, kurios pasirinko rankinį ir nori siekti sporto aukštumų? Ką reikia daryti, kad pasiektum savo svajonę?
– Reikėtų nenustoti dirbti, nenustoti svajoti, apsispręsti, ar tikrai nori žaisti rankinį. Eiti į priekį, kiekvieną dieną sportuoti, visą save atiduoti rankiniui. Ir žaisti, žaisti, žaisti…
Laimutis Genys