Sporto centro rankinio trenerė D. Sukankaitė: „Mūsų tikslas – ne tik auklėtinių sporto laimėjimai, bet ir asmenybių ugdymas“

Akivaizdu, jog teigiamą Druskininkų įvaizdį kuria ir mūsų kurorto sportininkai, daugelį metų garsinantys mūsų miestą Lietuvoje ir užsienyje. Prie to nemažai prisideda ir Druskininkų sporto centras, mokantis mūsų vaikus ir jaunimą pamilti sportą ir siekti sportinių aukštumų.

Trenerė D. Sukankaitė (kairėje) meilę rankiniui jauniesiems druskininkiečiams skiepija jau ilgiau nei 37 metus / Druskininkų sporto centro archyvo nuotrauka

Druskininkų sporto centre dirba 11 trenerių, kurie dega meile savo profesijai ir noru, kad mūsų krašto vaikai bei jaunimas prasmingai praleistų laisvalaikį ir siektų sportinių aukštumų. Šie žmonės kuria mūsų kurortui pridėtinę vertę.

Kaip teigė Sporto centro direktorius Gintaras Šikšnys, šiuo metu jaunieji druskininkiečiai gali pasirinkti vieną iš aštuonių sporto šakų, kuriose juos pasitiks profesionalūs treneriai. Nors vaikų ir jaunimo skaičius Druskininkuose nėra labai didelis, tačiau visos sporto šakos sulaukia dėmesio.

Siekdami supažindinti su Druskininkuose kultivuojamomis sporto šakomis ir pristatyti specialistus, kurie dirba su jaunimu, „Mano Druskininkai“ pradeda publikacijų ciklą apie Sporto centre dirbančius trenerius.

Pirmoji publikacija skirta jau beveik keturis dešimtmečius rankinio paslapčių jaunuosius druskininkiečius mokančiai trenerei Danguolei Sukankaitei. Su ja kalbėjomės apie rankinio tradicijas mūsų mieste, naujus iššūkius ir trenerių atsakomybę, ugdant sportininkus ir asmenybes.

– Kaip Jūs pati atradote rankinį?

– Esu druskininkietė. Atsimenu, mokiausi penktoje klasėje, kai į mokyklą atėjo treneris  Šarapovas ir pakvietė į rankinio treniruotes. Susigundžiau. Paskui buvo ir kitų trenerių, sportavau iki 11 klasės, visą laiką žaidžiau komandoje. Baigusi mokyklą, įstojau į tuometį Kūno kultūros institutą, kurį baigiau 1985 metais. Taip sutapo, jog buvusi mano rankinio trenerė išėjo mokytojauti, atsirado laisva vieta, ir aš pradėjau dirbti jos vietoje. Ir tai tęsiasi jau daugiau nei 37-erius metus.

Kai pradėjau sportuoti, Druskininkuose buvo kultivuojamas tik rankinis ir lengvoji atletika –

 didelio pasirinkimo nebuvo. Druskininkuose tuo metu dirbo geri treneriai, žinomi visoje Lietuvoje: Romas Zautra, Albinas Arbačiauskas, Antanas Andrijauskas ir kiti. Kai pradėjau trenerės karjerą, man buvo naudinga iš jų mokytis, jaučiau didelę atsakomybę ir norą siekti rezultatų.

– Ar dabar rankinis Druskininkuose toks pat populiarus, kaip anksčiau?

– Laikai keitėsi, atėjo toks metas, kai keitėsi kurorto sporto veiklos vizijos, atsirado kitų sporto šakų – krepšinis, futbolas, imtynės. Pastačius „Snow Areną“, prasidėjo slidinėjimo treniruotės, dar vėliau – plaukimas. Kai Druskininkuose buvo vien rankinis, būdavo lengviau susirinkti vaikus. Dabar išgyvename tam tikrus iššūkius. Rankinis – specifinė sporto šaka. O ir per televiziją dabar daugiau rodo krepšinį, kitų sporto šakų rungtynes. Anksčiau Druskininkuose daugelis tėvų patys buvo žaidę rankinį, todėl norėdavo, kad ir jų vaikai kultivuotų šį žaidimą. Dabar viskas kitaip. Užaugo kita karta, keičiasi ir vaikų sportavimo mados.

– Kaip Jums sekasi surinkti vaikų grupes?

– Visada dirbdavau su mergaitėmis, bet turėdavau ir berniukų grupių. Tačiau dabar nėra su berniukais dirbančių trenerių, tai likau viena – su dviem berniukų ir viena mergaičių grupėmis. Manau, kad kiekvienoje sporto šakoje turėtų dirbti ne po vieną trenerį, kad jie galėtų užtikrinti harmoningą įvairių amžiaus grupių veiklos tęstinumą. Jei ateityje Druskininkuose gyvuos rankinis, norėtųsi, kad ateitų naujų trenerių.

– Kuo Jus žavi rankinis?

– Kai kas sako, kad rankinis yra šiurkšti sporto šaka. Bet aš esu tos nuomonės, kad, kai yra treniruojamasi, kai vaikas išmoksta valdyti savo kūną, priprantama prie tų elementų, tai to grubumo nelieka. Rankinyje, kaip ir kiekvienoje sporto šakoje, susidomėjimą sportu pirmiausia sukelia treneris. Paskui, kai vaikai pradeda lankyti treniruotes, patraukia komandos mikroklimatas – vaikai čia susiranda draugų. Dažnai baigiančios mokyklą moksleivės man sako: „Ateini čia, tave priima, ir komanda tampa kaip šeima“. Taigi pas mus, kaip ir šeimoje, būna visko – ir pykčių, ir ašarų, ir džiaugsmo, nes esame rankinio šeima.

– Kokių laimėjimų yra pasiekusios Jūsų auklėtinės?

– Anksčiau Druskininkuose buvo daug rankinio komandų, kurios žaisdavo įvairaus rango finalinėse varžybose, Lietuvos čempionatuose užimdavo aukštas vietas. Kaip sakė mano dėstytojas Vytautas Kontvainis, mūsų, provincijos trenerių, tikslas – nors vieną vaiką parengti Lietuvos rinktinei. Tuo ir vadovaujuosi. Galiu pasidžiaugti, jog mano auklėtinės žaidė už Lietuvos rinktinę. Tai – Laima Miliauskaitė, Ieva ir Rūta Rozalytės, jos taip pat žaidė ir Lietuvos klubuose. Greta Kavaliauskaitė žaidė Islandijos klube, o dabar sportuoja Vokietijoje.

– Koks sportuojantis šių dienų jaunimas, kaip jam sekasi, kokius tikslus dabar jiems keliate?

– Kai dirbi trenerio darbą, svarbiausias tikslas – profesionaliai ir techniškai paruošti komandą. Be to dirbame ir auklėjamąjį darbą, šiais laikais sėkmė priklauso ir nuo to, kaip komunikuoji su vaikų tėvais, o jie domisi vaikų sportiniu gyvenimu. Daug bendrauju su tėvais, esu dėkinga jiems, kad man patiki savo atžalas.

Per treniruotes su vaikais kalbamės ir apie mokslą, ir apie tarpusavio santykius. Mūsų tikslas –  stipri komanda, galinti žaisti Lietuvos čempionatuose ir užimti kuo aukštesnes vietas. Taip pat norisi, kad vaikai, kurie pas mus ateina, užaugtų gerais žmonėmis.

Dabar į rankinį ateina daugiau berniukų, todėl nuo kitų mokslo metų norėčiau paraginti ir mergaites ateiti treniruotis. Moterų rankinio situacija mūsų šalyje nėra gera, Lietuvos moterų rinktinė nedalyvauja tarptautinėse varžybose. Mano treniruojamos merginos priskiriamos U-19 kategorijai. Mes dalyvaujame Lietuvos čempionate, o čia yra vos šešios šios amžiaus grupės komandos.

– Kokios tokios situacijos priežastys? Kaip Jums tokių iššūkių sąlygomis sekasi įgyvendinti savo tikslus?

– Provincijoje nėra rankinio trenerių, nes jauni treneriai nenori dirbti už menką atlyginimą. Ši sporto šaka yra menkai finansuojama. Sportininkų lyg ir turime, tačiau trūksta ilgalaikės šios sporto šakos plėtros strategijos. Mano nuomone, mažuose miesteliuose neturėtų būti kultivuojama tiek daug sporto šakų. Kai pasiūla yra tokia didelė, apie jokią sporto talentų atranką mes negalime galvoti – kas ateina, su tuo ir dirbi, stengiesi pasiekti kuo geresnį rezultatą. Mano tikslas – nesugadinti vaikų nei fiziškai, nei psichologiškai. Noriu, kad rankinis jiems paliktų pačius maloniausius prisiminimus, taptų tam tikra gyvenimo mokykla ir tramplinu į ateitį.

Parengė Laimutis Genys