Poledinės žūklės Pasaulio čempionato bronzą parvežė ir druskininkiečiai

Kovo 16-17 dienomis Kazachstane, Temirtau mieste ant Samarkandskoje ežero surengtose Pasaulio poledinės žūklės varžybose bronziniais čempionais tapo Lietuvos komandos žvejai. Lietuvos poledinės žūklės žvejų rinktinei atstovavo 13 žvejų iš įvairių šalies regionų, tarp jų – ir du druskininkiečiai: Aivaras Dudzinskas ir Juozas Paulėkas, Druskininkuose žinomas ir kaip žvejų klubo „Druskonis“ vadovas, žvejybos varžybų organizatorius.

J. Paulėkas: „Laimikiu skųstis netenka, jei perpranti žvejybos paslaptis.“/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Lietuvos rinktinę sudarė žvejai iš įvairių Lietuvos regionų, jau laimėję pirmuosius du čempionato etapus, organizuotus Lietuvoje. Lietuvos žvejų rinktinę į čempionatą deleguoja Lietuvos poledinės žūklės sporto asociacija. J. Paulėkas sakė, kad teko žvejoti kone ekstremaliomis sąlygomis: „Panašios sąlygos buvo ir Lipecke, kai ledo storis buvo 1 metras; teko gerokai paplušėti, kol išgręžėme eketes. O Temirtau 15-ajame, FIPSed pasaulio poledinės žūklės čempionate, ledo storis buvo 130 cm. Pirmoji varžybų diena buvo žvarbi, apie 20 laipsnių šalčio, pūtė stiprus vėjas. Šiųmečiame čempionate varžėsi komandos iš įvairių šalių: Kazachstano, Rusijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Baltarusijos, Lenkijos, Mongolijos, Ukrainos; Ukraina, beje, pastaruosius penkerius metus buvo čempionato lyderė. Šiemet sidabro medalius laimėjo Latvijos atstovai, o čempionais tapo Rusijos rinktinės žvejai. Beje, Kazachstanas, ypač sostinė Astana, palieka įspūdį: šalis didelė, 18 mln. gyventojų; visur statybos; išvystyta metalurgijos pramonė. Nors matyti, kad Kazachstanas, garsėjantis naudingųjų gamtos resursų įvairove ir turintis, ko gero, visą „Mendelejevo lentelę“, vystosi, naudojant pačias inovatyviausias technologijas, galima pastebėti ir nemažai įvairių socialinių kontrastų.“

Po sėkmingų varžybų Pasaulio poledinės žūklės čempionate/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Pasaulio poledinės žūklės prizininkais Lietuvos žvejai tampa jau nebe pirmą kartą. Kokių dar būta laimėjimų?

– 2002-aisiais Rygoje Lietuvos žvejų rinktinė laimėjo bronzą; 2007-aisiais, Lenkijoje, Mozūrų krašte, žvejojant ant Pilvongo ežero – sidabrą; 2008-aisiais Lipecke – sidabrą, 2012-aisiais čempionatas taip pat buvo surengtas Kazachstane; druskininkietis A. Dudzinskas asmeninėje įskaitoje laimėjo antrąją vietą, tačiau Lietuvos rinktinė tąsyk liko penktoje vietoje; 2013 metais – JAV, Viskonsino valstijoje, Vasau miestelyje surengtame čempionate lietuviai pelnė bronzą; 2016-aisiais iš Ukrainos grįžome, vėl pasipuošę sidabro medaliais; biržietis Aidas Šunta tąsyk grįžo kaip trečiosios vietos prizininkas asmeninėje įskaitoje. Beje, prieš vykstant į čempionatus, reikia sužinoti kuo daugiau informacijos apie tą vandens telkinį, kuriame bus žvejojama. Visą sugautą žuvį čempionato organizatoriai paskirsto labdarai. Lietuvoje čempionatų metu sugauta žuvis atiduodama senelių arba vaikų globos namams.

Druskininkiečiai A. Dudzinskas ir J. Paulėkas džiaugiasi nugalėtojų taure/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Kokiais kriterijais vadovaujantis, išrenkami čempionato laimėtojai?

– Pagal sugautų žuvų svorį. Lietuvos komanda per dvi čempionato dienas sugavo 42,728 kg žuvies. Samarkandskoje ežeras didelis, 1000 kv. km. Žuvis tokia, kaip ir Lietuvos ežeruose – pūgžliai, karšiai, kuojos, plakiai, ešeriai, starkiai – ežeras labai žuvingas, o ir žuvys, žinoma, kur kas stambesnės nei Lietuvos ežeruose.

 

– Kur tas didžiausias poledinės žūklės malonumas – kai ir oro sąlygos nelepina, o jei dar ir žuvis nekimba…

– Man tai – puikus atsipalaidavimo būdas, tarsi susiliejimas su gamta. Na, o tokiuose čempionatuose, kad ir koks bebūtų žvarbus oras, viską atperka žinojimas, kad esi greta pasaulio poledinės žūklės čempionų, labiausiai patyrusių žvejų, turi galimybę su jais bendrauti. Į čempionatą buvo atvykęs ir FIPSed prezidentas prof. Ugo Klaudijus Mateolis (Ugo Claudio Matteoli). Žinoma, naudinga, kai žvejai tarpusavy dalinasi įspūdžiais, tačiau vis tiek svarbesnės yra kiekvieno žvejo praktiškai įgytos žinios. Kai perpranti žvejybos paslaptis, prisitaikai ne tik prie gamtos sąlygų, bet ir žuvies įnorių – skųstis laimikiu netenka. Pats žvejoju nuo ankstyvos jaunystės. Pomėgis žvejoti mane paskatino įkurti ir sportinės žūklės klubą „Druskonis“, kurį įsteigėme kartu su Rimu Ramonu: esame prisiekę spiningautojai. Džiaugiuosi, kad Druskininkuose turiu ir daugiau bendraminčių: kartu su žvejų klubo „Karpis“ vadovu Renaldu Marčiukaičiu Ilgio ežere jau daug metų organizuojame ir karpininkų varžybas.

Sutiktuvės: Lietuvos žvejams – tradiciniai nugalėtojų vainikai/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Kokia paties sugauta stambiausia žuvis?

– Teko, spiningą užmetus du kartus, pagauti 12 kilogramų žuvies: viena lydeka buvo 6,5 kg, kita – 5,5 kg. Didžiausią lydeką, 11,800 kg esu pagavęs Dusios ežere – Dzūkijos jūroje. Tačiau pastaruoju metu, jei jau pagaunu didesnę žuvį, dažniausiai paleidžiu. Didelę žuvį pagauti labai smagu, tačiau kur kas maloniau, ir verta, ją paleisti antram gyvenimui, reprodukcijai.

 

– Jūsų tėviškė – Vilkaviškis, o kokie keliai atvedė į Druskininkus?

– Mano šaknys Dzūkijoje: diedulis kilęs iš Leipalingio. Druskininkuose apsigyvenau, kai, gavęs paskyrimą, atvykau dirbti į tuometį Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą, tuometėje Vilniaus 47-ojoje technikos mokykloje įgijęs laikrodininko specialybę. Ten kirpėjos specialybės mokėsi ir mano tada dar tik būsimoji žmona Laima. Į Druskininkus atvykome drauge, sukūrėme šeimą. Tebedirbu pagal specialybę – nuosavoje laikrodžių taisykloje. Laikrodis – miniatiūrinis mechanizmas, ir jį sureguliuoti ar sutaisyti, regis, tereikia mažo pinceto ir atsuktuvėlio. Tačiau šiuos instrumentus reikia valdyti ir jausti taip, lyg jie būtų rankos „pratęsimas“: taip kaip žvejyboje – meškerė. Žvejyba yra neatsiejama mano laisvalaikio dalis.

 

Parengė Ramunė Žilienė