Izolina Stanionienė: 60 šokiui pašvęstų metų

Druskininkiečių Izolinos ir Algimanto Stanionių įkurta Druskininkų kultūros centro liaudiškų šokių grupė „Kadagys“ mūsų kurorto gyvenime palieka gilų pėdsaką. Smagūs sukiniai, preciziškai sinchroniški judesiai, nuo lūpų nedingstanti šypsena, spindinčios akys, prakaito lašeliai ant kaktos ir saldus nuovargis – visa tai daugiau kaip 30 metų žiūrovams dalijo „Kadagio“ šokėjai.

I. Stanionienė: „Žvelgdama į savo nueitą gyvenimo kelią, stengiuosi matyti tik tai, kas buvo gražiausia“ / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Prieš trejetą metų į Amžinybę išėjus A. Stanioniui, kolektyvui vadovavo I. Stanionienė. „Kadagio“ šokėjus buvo galima matyti įvairiose miesto šventėse, festivaliuose. Šiemet kolektyvas labai sėkmingai sudalyvavo Lietuvos šimtmečio dainų šventėje. Atrodytų, viskas taip ir turėtų tęstis, tačiau ilgus dešimtmečius su kolektyvu dirbusi vadovė po Dainų šventės nusprendė pabaigti savo veiklą.

Apie nelengvą sprendimą pabaigti veiklą, šokiui pašvęstą gyvenimą ir svajones su I. Stanioniene pasikalbėjome praėjusią savaitę – jos gimtadienio išvakarėse.

– Tai, kad visą gyvenimą Jus lydi muzika ir šokis, atsispindi ir Jūsų veide. Kai kalbate apie šokius, dega akys, nuo veido nedingsta šypsena ir tikrai atrodote jaunesnė, nei byloja paso duomenys. Kada Jūsų gyvenime atsirado šokis?

– 1964 m., kai baigiau vidurinę mokyklą, su mokyklos šokių kolektyvu važiavome į Dainų šventę. Tai labai įsiminė, nes su mokyklinėmis uniformomis šokome Štrauso „Polkutę“.

Po to aš pradėjau dirbti Kauno ketvirtoje vidurinėje mokykloje. Mokykloje – ir pati šokau, ir vaikų kolektyvus turėjau. Tuo metu man pasisekė – buvau priimta į garsųjį Kauno šokių kolektyvą „Suktinis“. Jame šokau, kol išvažiavau gyventi į Druskininkus.

Būtent šio kolektyvo vadovas Algirdas Jurgelevičius mudviem su Algimantu tiesiog nurodė gaires, kaip dirbti su kolektyvais, kaip reikia bendrauti su žmogumi, kaip reikia šokti, ką reikia jausti. Tą patirtį mudu atsinešėme į Druskininkus.

– Jums iš tikrųjų labai pasisekė, kad Jūsų vyras irgi degė šokiu.

– Iš pradžių „Suktinyje“ šokau tik aš. Algimantas mokėsi tuomečiame Kauno medicinos institute ir šoko Medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblyje. Bet vėliau jis atėjo į „Suktinį“.

Po kelerių metų, kad jau susipažinau su Algimantu, atsirado ir pirmas toks didesnis kolektyvas – Kauno politechnikumo šokių grupė, kurią paruošėme Dainų šventei.

Kai 1971 m. atvykome gyventi į Druskininkus, pradėjome dirbti tuometėje meno gaminių įmonėje „Ūla“ – ten buvo ir tautinių šokių grupė. Tuo metu dar buvau sūnaus auginimo atostogose, bet vis tiek repetuodavome. Repeticijos vyko tuometės 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – „Atgimimo“ mokykla) salėje, o vežimėlis su vaiku būdavo lauke, po langais.

„Ūlos“ kolektyvas buvo tikrai šaunus. Tuomečio įmonės direktoriaus Lebedinsko rūpesčiu, mes patys važiavome į Kauno „Dailės“ kombinatą, kur visiems šokėjams buvo pasiūti tautiniai rūbai.

Vėliau dirbome Prekybos valdybos šokių kolektyve. Kaip tik tuo metu sulaukėme skambučio, kad į Druskininkus atvyksta filmavimo grupė iš Japonijos. Jie vykdė projektą, kuriuo stengėsi parodyti Pabaltijį.

Latvijoje ir Estijoje buvo kitų temų, o Lietuvoje jie norėjo per vieno kolektyvo prizmę parodyti Dainų šventę.

Mes su vyru Algimantu jau auginime savo tris vaikus, tokia filmavimo patirtis buvo neįprasta. Jie filmavo mūsų sode. Pakeliui į Vilniuje vykusią Dainų šventę pamatėme jų filmuotą medžiagą. Tuo metu tai mums buvo tarsi stebuklas. Ne kasdien juk mus japonai filmuoja!

I. Stanionienei (viduryje) už jos nuveiktus darbus, indėlį į kurorto kultūrinį gyvenimą, išugdytą gausų būrį šokėjų padėkojo ir Druskininkų savivaldybės vicemeras S. Kazakevičius / Edgaro Tamkevičiaus nuotrauka

Aš dirbau darželyje, bet kai sūnūs pradėjo eiti į mokyklą, surinkau pirmaklasių šokėjų grupę, ją auginau.

Dar dirbau su mažųjų grupe. Tuometėje trečiojoje vidurinėje mokykloje turėjome tris-keturias grupes: jaunučius, jaunius, jaunuolius ir merginas. O mokytojai sugalvojo, kad ir jiems reikia šokti, taigi gimė dar vienas kolektyvas. Už palaikymą ir supratingumą aš labai dėkinga tuomečiam mokyklos direktoriui Jevgrafijui Samuchovui. Jis mokytojų kolektyvui parūpino tautinius rūbus ir batus.

1996 m. mokykloje atsirado taip vadinama vyresniųjų šokių grupė. O 1998 m. mes įveikėme konkursą ir su kolektyvu pirmą kartą dalyvavome Dainų šventėje. Bet tai dar nebuvo „Kadagys“. Tuo metu nebuvo mados kolektyvams vardus suteikti – būdavo tiesiog šokių kolektyvai.

„Kadagys“ sėkmingai sudalyvavo Lietuvos šimtmečio dainų šventėje / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Patekimas į Dainų šventę tuomet reiškė pripažinimą?

– Dabar džiaugiuosi, tai prisiminusi, bet tada tikrai buvo daug vargo. Mes į Dainų šventę vežėme ne vieną, o keturias šokėjų grupes. Repeticijos vyko keturiuose stadionuose. Bepigu, kai vadovas atsiveža vieną kolektyvą, jis turi laiko net ir kavos išgerti, o kai atvažiuoji su keturiais… Lakstėme kaip patrakę. Bet dabar vis tiek malonu tai prisiminti.

Keliavome ne tik į Dainų šventes, bet ir į įvairiausius festivalius, konkursus – ir vyresniųjų, ir jaunimo, ir vaikų.

Dalyvavome susigiminiavusių miestų festivalyje, Elbingo (Lenkija) kultūros dienose, Kaunatos miesto (Latvija, Rezeknės raj.) šokių šventėse, Valstybės dienos minėjimo renginiuose Krėvos pilyje (Baltarusija), šokome Vengrijoje. Nemažai pavažinėjome.

Buvome dažnas Druskininkų savivaldybėje organizuojamų švenčių, koncertų, minėjimų, taip pat Lietuvos dainų švenčių dalyvis, rengėme koncertus kurorto svečiams, inicijavome tautinio šokio festivalį „Kadagynė“. Buvo labai gražūs laikai.

Aš dar nuo 1966-ųjų buvau Meno saviveiklos žymūnė. Su Algimantu esame pelnę įvairiausių apdovanojimų ir atminimo ženklelių.

2004-aisiais Druskininkuose mes buvome pirmieji, pelnę garbingą Druskininkų savivaldybės apdovanojimą – „Kultūros puoselėtojo“ premiją.

Vis prisimenu, kokius mes rengdavome koncertus. Ir net be jokios režisūros. Dirbau lopšelyje-darželyje, sukurdavome puikius pasirodymų scenarijus. Ne tik vaikai pasirodydavo, bet ir mes, auklėtojos, „išsidirbinėjome“, vaidinome spektaklį su lėlėmis ir panašiai.

Tuometėse „ Eglės“ ar „Vilniaus“ sanatorijose surengdavome koncertą „Mamai šokį dovanoju“. Koncertuodavome buvusiame kino teatre „Aidas“. Programoje būdavo per 20 šokių, vienas kolektyvas keisdavo kitą. Mamos gaudavo kvietimus. Tuo metu tai visiems tiko ir patiko.

Beje, dirbdama su „Kadagiu“, aš sukūriau 9 šokius. Smagu, kad didžioji dalis šokių yra nufilmuoti, o įrašai išsaugoti.

– O kodėl šokių kolektyvas pavadintas „Kadagiu“?

– Kai galvojome pavadinimą, mintyse sukosi Dzūkijos krašto krūmų pavadinimai – ėglis, kadagys. Taip ir atsirado „Kadagys“. Beje, šis kolektyvas turi sertifikatą antros kategorijos šokių grupėje. Labai tuo didžiavomės!

– Jūs vis vartote archyvinę medžiagą. Ko gero, smagu, verčiant albumus, peržiūrint pelnytų apdovanojimų gausybę, suprasti, kad gyvenimas nugyventas ne veltui – tikrai daug pavyko padaryti?

– Žvelgiant atgal į nueitą kelią, aš stengiuosi matyti tik tai, kas buvo gražiausia – šviesiausias puses.

Su vyru užauginome tris nuostabius sūnus. Vyriausiasis Andrius dabar gyvena Amerikoje. Antras sūnus – Algimantas, o trečiasis – Arvydas.

Vaikai mane labai myli ir globoja. Beje, šokėjų rūpesčio taip pat nestokoju. Kaip jie manimi rūpinosi per pastarąją „Dainų šventę“! Jaučiausi ne kaip kolektyvo „Kadagys“ vadovė, o kaip šokėjų mama. Tiesą sakant, bent 70-čiai procentų kolektyvo narių aš ir pagal amžių galėčiau būti mama…

Kai atsisveikinau su kolektyvu, teks labiau pasirūpinti savimi ir daugiau laiko skirti sau.

– Ką, Jūsų manymu, žmogui reiškia gebėjimas ir norėjimas šokti?

– Tai yra didžiulis dalykas. Pirmiausia šokis dovanoja šypseną. Įsivaizduokit, ar galima šokti be šypsenos? Ir savo šokėjams sakau: „Negalvokite apie tai, kaip kurią koją dėti. Svarbiausia – pateikite save, kaip šokėją. Ir tada žiūrovas žiūrės į tave – į bendrą vaizdą, net nepastebėdamas, kaip tu statai kojas…“.

Visi mano kolektyviuose šokę žmonės man buvo labai geri. Jie – aukštos kultūros žmonės. Nesvarbu, kas jis – mokytojas, elektrikas ar pasienietis.

Beje, pas mus beveik nebuvo šokėjų porų, kuriose šoktų vyras ir žmona. Man atrodo, kad „Kadagys“ – vienintelis kolektyvas Lietuvoje, į kurį vyrai drąsiai išleidžia žmonas, o žmonos – vyrus. Mane visada žavėjo, kad „Kadagyje“ susibūrę labai skirtingi žmonės buvo tarsi šeima, kaip vienas kumštis.

– Ką Jūsų gyvenime reiškė šokis?

– Rugsėjo 1-ąją bus 60 metų, kai mano gyvenimas susietas su šokiu. Man labai daug reiškė šokis. Kai šokau „Suktinyje“, ten nebuvo vien tik lietuvių liaudies šokiai. Mūsų vadovas A. Jurgelevičius „ėjo“ į platesnius vandenis. Mes šokome įvairių tautų šokius. Mums rūbus kūrė dailininkai Mataičiai. Tautinis drabužis ir vadovui, ir kolektyvo nariams buvo šventas dalykas.

Su „Suktinio“ kolektyvu mes labai daug keliavome. Ten buvo susibūrę labai nuostabūs žmonės. Jau šitiek metų prabėgo, o mes vis dar bendraujame ir kas penkerius ar dešimt metų pasimatome.

– Ar užteko laiko vaikams? Šeimoje auginote tris sūnus.

– Mūsų sūnūs irgi buvo užimti. Andrius grojo birbyne, o paskui – klarnetu orkestre. Algimantas ir Arvydas šoko. Arvydas su šokėjais ir į Olandiją važiavo. Manau, kad visa mūsų šeima buvo „užsikrėtusi“ tuo muzikos ir šokių virusu.

– Koks įvykis iš šokių gyvenimo Jums labiausiai įsiminė?

– Buvo įvairiausių įvykių ir nuotykių. Pirmiausia dirbau su vaikų kolektyvais. Būdavo šokių konkursai tarp mokyklų. Pastatėme šokį „Kalvelis“. Muzikantų nebuvo, muzikiniam fonui naudojome patefoną ir plokštelę.

Sugalvojome, kad tas patefonas turi būti scenoje. Vaikai, šokdami, netyčia jį užkabino, adatėlė nušoko, ir mes likome be muzikos. Kiek ašarų tada buvo! Jauna buvau.

Į Lenkiją vykome su „Kadagiu“. Pas juos technika buvo modernesnė, o mes vežėmės magnetofono kasetes muzikai paleisti. Kasetė – dvipusė. Kažkas paleido kasetę, pasirodo, mūsų šokio muzika buvo ne toje pusėje. O tada tu sugauk tą šokio pradžią…

Į Latviją važiavome šokti – ten kompaktinis diskas scenoje „nušoko“. Kai gyvai groja akompaniatorius, būna ramiau, o technika gali pavesti.

Mes labai atsakingai dirbdavome per repeticijas. Prieš mokydamiesi naujų šokių judesių, atlikdavome klasikinį ir liaudies šokių žingsnių trenažą.

– Ką dar be šokio mėgote ir mėgstate veikti?

– Mano šviesaus atminimo vyras Algimantas mėgo meistrauti iš medžio, o man patiko mezgimas – visoms savo šokėjoms esu numezgusi po riešinių porą. O vėliau susižavėjau siuvinėjimu, pradėjau siuvinėti paveikslus. Jie puošia namus. Nemažai esu padovanojusi.

Man tai buvo labai širdžiai malonus užsiėmimas. Dar turiu numačiusi vieną siuvinėjimo projektėlį, tik jaučiu, kad akys jau pavargo, nežinau, ar jį įvykdysiu.

Kol gyvenome dviese, žiūrėjome kulinarines laidas. Labai mėgau išmėginti naujus patiekalus, pagaminti ką nors labai skanaus.

– Kuriuo iš savo nuveiktų darbų gyvenime labiausiai didžiuojatės?

– Aš, be abejo, džiaugiuosi šokiais. Aš dabar vartau sukauptus archyvus – nuotraukas, apdovanojimus, padėkas – man viskas atrodo tarsi stebuklas. Padėkas net sunku suskaičiuoti – daugybę jų esame gavę už įvairiausius pasirodymus.

– Koks turi būti žmogus, kad jis galėtų būti geras šokių vadovas, kad žmonės norėtų šokti jo kolektyve?

– Jeigu taip ankstesniais laikais, tai, sakyčiau, kad jis turi būti labai reiklus. Dabar keičiasi margas svietas.

Mano Algimantas buvo labai reiklus, o aš visada buvau linkusi paskatinti šokėjus, pastebėti jų pastangas, pagirti. Tai – labai svarbu.

Pastaraisiais metais, kai dirbau su šokėjais, tikrai juos dažniau girdavau, nei sakydavau pastabas.

Dirbant su šokėjais, reikia kantrybės, diplomatijos, visus reikia „apšokinėti“, kai ką „nuryti“, nepastebėti. Šokių kolektyve, kaip ir kiekvienoje šeimoje, visko būna.

– Tai Jūs per tą gyvenimą ir suskaičiavote, kokio dydžio būtų Jūsų šokėjų šeima? Kiek per tuos metus išugdėte šokėjų?

– Šokių parengta – per pusantro šimto. Skaičiuoju ir tuos, kuriuos šokome su vaikų kolektyvais. Vien su vyresniais šokome apie 70 šokių.

Mums su Algimantu atmintin visam laikui įsirėžė mūsų šokėjų grupė, su kuria pradėjome dirbti, kai jie mokėsi pirmoje klasėje, baigėme, kai jie baigė mokyklą. Juos auginome, matėme, kaip jie tobulėja, džiaugėmės jų pasiekimais. Beje, du iš tos grupės – Edita Nevulienė-Nemunaitienė ir Artūras Jazukevičius – kolektyve šoko nuo pat darželio. Jie tebešoko ir „Kadagyje“.

Nuo 1996 m. mūsų vyresniųjų šokėjų kolektyvas vis pildėsi. Per tą laiką šoko 24 vyrai ir 24 moterys.

– Už ką gyvenime esate labiausiai dėkinga likimui?

– Esu dėkinga likimui, kad turėjau ir turiu gražią šeimą. Turiu labai mylimus sūnus. Turiu savo sūnums geras žmonas. Aš su jais negyvenu. Aš džiaugiuosi kiekvienu mūsų susitikimu.

Turiu tris anūkus, vieną anūkę ir proanūkį. Smagu, kad ir mano anūkėliai neabejingi muzikai. Jaunėlio Arvydo sūnus groja birbyne, anūkė groja kanklėmis. Kai nuvažiuoju pas juos, truputį pamokau, padedu jiems. Jie nueina į muzikos mokyklą, sugrįžta ir sako: „Žinot, močiute, mokytoja mus pagyrė, sakė, kad padarėm pažangą.“

Visi mano vaikai, marčios ir anūkai labai geri. Jie norėtų padėti man ir sode, bet aš nenoriu, kad jie atvažiuotų pas mane dirbti. Aš noriu, kad jie atvažiuotų pailsėti. Jie juk patys dirba, turi savo namus, savo rūpesčių, jiems reikia poilsio.

– Apie ką Jūs vis pasvajojate, ką dar norėtumėte gyvenime nuveikti?

– Man patinka keliauti. Prieš Kalėdas autobusu važiavau į Drezdeną – labai norėjau visus nustebinti, šokėjams po meduolį parvežiau. Bet jau jaučiu, kad tokios kelionės man jau per ilgos, per sunku.

Su Algimantu mes paskutiniais metais vis kažkur išlėkdavome pailsėti ten, kur šilta jūra. Norėčiau dar. Bet vienai nesinori. Su kuo nors keliauti nesiryžtu, nes žinau, kad kelionėse labai svarbu mokėti kartu būti. Ne prisitaikyti, bet kartu gerai jaustis.

– Su kokia nuotaika ir mintimis atsisveikinate su „Kadagiu“?

– Žinokit, myliu visus, bet neverkiu, kad išėjau. Kai aš prabėgu mintimis per visą savo šokio gyvenimą, kai prisimenu tai, ką pavyko padaryti, aš „kaifuoju“.

Juk mes abudu su Algimantu – vienas medikas, kita pedagogė – sugebėjome šitiek vaikų, šitiek grupių šokdinti! Ir turėjome jėgų, energijos, mėgavomės tuo, ką darėme.