Buvęs partizanas Jonas Gaidys: „Lietuva man visada buvo viskas“

Kasmet, artėjant Kovo 11-ajai, vis prisimename žmones, kovojusius už Lietuvos laisvę ir labai mylinčius savo šalį. Vienas iš tokių – druskininkietis, buvęs partizanas, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyvis dimisijos vyr. leitenantas Jonas Gaidys-Savanoris.

Buvęs partizanas J. Gaidys-Savanoris per kiekvienas valstybines šventes pasipuošia pagal individualų užsakymą pasiūta savanorio uniforma, kurią gerbia ir brangina/Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Ratnyčioje su žmona Maryte gyvenantis garbaus amžiaus Lietuvos patriotas per kiekvienas valstybines šventes išdidžiai iškelia trispalvę, pasipuošia pagal individualų užsakymą pasiūta savanorio uniforma, kurią gerbia ir brangina. J. Gaidys didžiuojasi, kad yra gerbiamas, prieš kiekvieną valstybinę šventę sulaukia kvietimų dalyvauti iškilminguose renginiuose. Visų iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės, Lietuvos šaulių sąjungos Giedriaus Matulionio 103-osios šaulių kuopos gautų sveikinimų jis jau nebesuskaičiuoja. Iki pandemijos kasmet su kitais buvusiais partizanais jis važiuodavo ir į iškilmingus Kovo 11-osios renginius prie LR Prezidentūros.

Jonas prisimena, kad 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą stebėjo per televiziją. Tąkart iš džiaugsmo jam ir ašaros riedėjo: „Visada tikėjau, kad Lietuva bus laisva – užgims laisvė pirmaisiais žiedais. Juk tas laisvės troškimas man visada buvo svarbiausias dalykas. Dalyvaudamas rezistencinėje kovoje, nieko neišdaviau, nepardaviau. Duotos priesaikos nesulaužiau. Aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Lietuvos Laisvės idėja man yra šventa“.

Paklaustas, kokius jausmus sukelia Kovo 11-oji, J. Gaidys neabejoja – jam gera švęsti laisvę, gerbti bei mylėti Lietuvą.

Persekiojo dėl priešiškumo sovietų valdžiai

Buvęs partizanas J. Gaidys gimė 1933 metų sausio 1 dieną, užaugo gražioje Dzūkijos vietoje – Ricieliuose, tarp Leipalingio ir Liškiavos, prie Žaliamiškio. Tėvai turėjo 15 ha žemės, ūkyje dirbo visi – Jonas, dvi seserys, du broliai, abu tėvai ir močiutė.

Tėvas 1922 m. dirbo nepriklausomos Lietuvos policijoje.

Okupavus Lietuvą, 1944 m. vietiniai pakalikai žinojo šeimos priešiškumą Sovietų valdžiai, todėl, pasibaigus karui, pradėjo persekioti Gaidžių šeimą.

1946 m. spalio pabaigoje stribų gauja, vadinama „Velnio tuzinu“, pas juos atliko kratą – viską vertė apie 5 valandas, ieškojo antisovietinės spaudos. Nieko nerado, bet vis tiek areštavo tėvą ir seserį.

Dalį turto sukrovė į vežimą, o į kitą – atvarytą Broniaus Urbono iš Guobinų kaimo – talpino viską, ką tik galėjo: drobių ritinius, antklodes, rankšluosčius, maistą, rūbus ir tabaką.

Tuo metu, kai stribai krėtė ir krovė mantą į vežimus, Jonas arė žemę. Pas jį atėjo du stribai, įsakė varyti arklius namo ir kinkyti į vežimą. Pakrautame B. Urbono vežime sėdėjo jo tėvas ir stribai, o kitam – sesuo ir „liaudies gynėjai“. Jiems buvo įsakyta važiuoti ir neleista su niekuo kalbėtis. Nuvažiavus į Veisiejus, atimtas šeimos turtas buvo iškrautas į stribų būstinės sandėlį, sesuo ir tėvas uždaryti į rūsį.

Jonui liepta važiuoti namo, bet šis nesutiko, prašė paleisti seserį arba tėvą. Jų nepaleido, o Joną nuvedė pas kitoje gatvės pusėje gyvenusį Žiurinską, paguldė ant krosnies. Šeimininko sūnus visą naktį nedavė jam užmigti, klausinėjo, už ką jo tėvą ir seserį areštavo. Šis suprato, kad tai buvo stribų agentas, kartojo: „Nežinau už ką, už nieką“. Ryte sugrįžo į namus.

Po 6 dienų grįžo tėvas – sumuštas, su išmuštais dantimis. Tai buvo 1946 m. lapkričio mėn. Tą pačią dieną iš Vorkutos sugrįžo brolis Antanas. Jam dėl įrodymų trūkumo bylos nesukurpė – liudininkai buvo stribai, kuriuos nušovė per kautynes su rusų kariuomene Ricielių kaime.

Grįžo ir sesuo, viskas aprimo, šeima namuose gyveno ramiau. Jonas pamena tada jautęs didelę neapykantą okupantams ir stengėsi, kiek galėdamas, pagelbėti partizanams.

J. Gaidys – aktyvus Druskininkuose organizuojamų valstybinių švenčių dalyvis/„Mano Druskininkai“ archyvo nuotraukos

Padėjo partizanams

1947 metų žiemą Snaigupės kaime, netoli nuo Druskininkų, vyko didelės enkavedistų kautynės su Žaliamiškio partizanais, vadovaujamais vado Antano Matulevičiaus-Skiedros. „Enkavedistų buvo prisėdę septynios rogės, iš jų liko tik du. Vienas buvo snaiperis, įsitvirtinęs tarp didelių akmenų ir duobės. Jis ir nušovė du partizanus – Fliorą Černiauską-Vasarį ir Antaną Subačių-Taurą. Sužeidė abi vado pavaduotojo Sukaravičiaus-Savuko kojas. Po kautynių anksti ryte aš ir mano tėvas važiavome į Druskininkus. Mačiau, kad kautynių lauke ant sniego buvo matyti daugybė kraujo, tuščių gilzių, šovinių. Išlipęs iš vežimo ir pačiupęs maišą, pradėjau juos rinkti – pririnkau daug šovinių ir liepiau tėvui kuo greičiau važiuoti. Kai atlėkėme į Ringeliškės kaimo mišką, savo radinį paslėpiau. Nuvažiavome į Druskininkus. Atgal grįždami, radinio nepaėmėme – buvo baisu jį vežti. Pravažiavome kautynių vietą, o už pusės kilometro sutikome kokį šimtą enkavedistų. Mus sulaikė, iškrėtė roges, nieko neradę, paleido. Pasitraukus enkavedistams iš aplinkinių kaimų ir miškų, aš pasikinkiau arklius, pasiėmiau kirvį, pasakiau namiškiams, kad važiuoju malkų į Ringeliškės mišką. Šovinius, granatas pasiėmiau, apkroviau malkoms, parvažiavęs paslėpiau. Kai vėliau susitikau su partizanais, viską perdaviau vadui A. Matulevičiui Skiedrai“, – prisiminimais dalijasi J. Gaidys.

Jis sako nuo vaikystės nemėgęs okupantų, nes visą laiką matė jų sėjamą neteisybę ir kančias. Taigi visokiais būdais rėmė partizanus, rinko jiems ginklus ir šovinius, pas draugus ir pažįstamus gaudavo žiūronus, diržus. Jonas platindavo įvairią spaudą, kabindavo atsišaukimus prie kelių, sankryžose, gyvenvietėse, bažnytkaimiuose ir Leipalingyje, netoli stribų lizdo, ypač – prieš rinkimus. Spaudą gaudavo iš partizanų. Jeigu kovotojams reikėdavo staigiai susirinkti ir vykti į kautynes, kitais skubiais reikalais ar, pasnigus, paslėpti pėdsakus, Jonas juos perveždavo arkliais į reikiamą vietą.

J. Gaidys prisimena, kaip 1948 m. liepos mėnesį buvo nuvažiavęs į Baltašiškės turgų, ten jį pastebėjo partizanas Petras Videika-Klevas: „Jis pasiteiravo, kaip aš atvažiavau, pasakiau, kad su arkliais. Prašė nurodyti, kur jie stovi, aš parodžiau. Paprašė niekur nenueiti ir laukti jo. Po valandos pasigirdo šūviai, po to greitai atbėgo Klevas, nešinas rusų gamybos automatiniu ginklu „dešimtuku“. Įvirtęs į vežimą, liepė greičiau lėkti į Žaliamiškį. Sugrįžus, ginklą paliko man pataisyti, nes jau tada buvau geras šaltkalvis. Sutaisiau. Veikė labai gerai. Sutaisytą ir išbandytą nunešiau į sutartą vietą Klevui. Po to aš ir toliau taisiau ginklus, kuriuos partizanai man atnešdavo.

1948 m. rugsėjo 1 dieną už ginklų pristatymą partizanams areštavo mano brolį Antaną, jį nuteisė 10-čiai metų, bausmę vėl atliko Vorkutoje. Po brolio arešto namuose ginklų remontuoti jau negalėjau, nes jau pačiam reikėjo slapstytis. Tada miške smulkius ginklų gedimus tvarkydavau kartu su partizanais. Daug kartų, kai jau slapsčiausi, teko eiti su Vitu Videika-Trispalviu į Panaros ir Žeimių kaimus. Aš gerai žinojau visas apylinkes, miškus, laukus, takus, puikiai pažinojau ir apylinkių žmones.“

Buvusį partizaną J. Gaidį visada galima sutikti Sausio 13-osios bėgimo renginiuose/„Mano Druskininkai“ archyvo nuotrauka

Per plauką nuo mirties

1949 m. kovo mėnesį Gaidžių šeimai grėsė išvežimas, bet jiems pasisekė pasitraukti – visi slėpėsi, kur galėjo. Jonas slapstėsi pas gerus žmones, kurie leido pasidaryti slėptuvę. Kai ten likti būdavo pavojinga, glaudėsi pas partizanus.

„Prieš Velykas, trečiadienį, buvau atėjęs pas pažįstamą žmogų ir pamačiau ateinančius stribus. Pabėgau, nepastebėtas, bet „užlėkiau“ ant kitų. Jie mane stabdė, rėkė. Tuo metu jau ėjau lėtai, apsimesdamas, kad negirdžiu. Pagalvojau, kad spėsiu pirmas patekti prie negyvenamos sodybos. Prisidengdamas ja, dūmiau į mišką. Kai užbėgau ant kalniuko, stribai pradėjo šaudyti. Išgirdęs pirmus šūvius, ėmiau mėtytis į šonus – kulkos švilpė tai pro vieną, tai pro kitą pusę. Kol pagaliau liovėsi šaudę.

Pradėjo temti, nubėgau į mišką. Nulindęs į eglyną ir prisilaužęs šakų, ten praleidau naktį. Anksti ryte išgirdau riksmus, švilpimus ir neaiškius balsus. Greitai supratau, kad krečiamas miškas. Tuo metu dar turėjau galimybę pabėgti į kitą pusę, kurioje nesigirdėjo garsų. Bet to padaryti negalėjau, žinojau, kad netoliese, mūsų slėptuvėje nuo lietaus miega partizanai – ir aš nakvodavau su jais kartu. Reikėjo greitai veikti, todėl prišliaužiau per eglyną prie slėptuvės. Partizanai miegojo – buvo labai pavargę. Paaiškinau jiems, iš kurios pusės girdėti tie balsai, nes tankus eglynas juos prislopino. Nutarėme – reikia skirstytis po vieną. P. Videika-Klevas, Vladas Sapiega-Bajoras, Vladas Potelis-Perletas ir Česlovas Kristapavičius-Vaiduoklis ir aš tyliai išslinkome iš slėptuvės. Garsai jau buvo girdėti ir kitose miško pusėse. Supratau, kad bėgti yra per vėlu, reikia kur nors slėptis. Svarsčiau pasislėpti netoli esančioje pelkėje. Tuo metu aš stovėjau tankiame nedideliame eglučių jaunuolyne. Staiga pamačiau bėgantį Č. Kristapavičių-Vaiduoklį. Kur stovėjau, ten ir kritau tose eglaitėse. Enkavedistai, prisiartinę prie manęs per kokius 10 metrų, paleido šūvius iš automato. Žuvo 15 metrų nuo manęs buvęs Vaiduoklis. Bėgdami prie nušauto Vaiduoklio, jie užmynė man ant rankos, kadangi ji buvo ištiesta, kitoje laikiau pistoletą. Prie nušauto partizano stribai rėkė, džiaugėsi, kad krito brangus sūnus, Lietuvos gynėjas, būdamas labai jaunas. Po to jį ištraukė iš eglyno į retesnį mišką prie keliuko. Susikūrė ugnį ir krėtė miškus toliau. Aš čia gulėdamas mačiau bėgiojančius šunis. Iš karto nesupratau, kaip jie manęs nesurado? Gal per šaudymus šunys prarado uoslę?

Likau gyvas, toliau slapsčiausi pas gerus žmones ir miškuose kartu su kitais laisvės kovotojais. Patyriau ir šilta, ir šalta. Vieną kartą apsupimo metu teko išgyventi miške keturias paras, visiškai nieko nevalgius. Po to nusprendžiau tęsti kovą partizanų būryje, nes nebuvo kitos išeities. Žmonės irgi bijojo, kad už mano slėpimą juos gali išvežti į Sibirą. Nusprendžiau – geriau aš mirsiu, negu dėl manęs kentės geri žmonės.

1949 metų rugpjūtį susiradau partizanų būrio vadą Antaną Vailionį-Špoką, paaiškinau jam savo padėtį, kad neturiu kitos išeities – noriu stoti į jo vadovaujamą laisvės kovotojų būrį, mirti nebijau. Buvau priimtas, gavau slapyvardį Savanoris. Daviau priesaiką su viena sąlyga, kad į beginklį žmogų nešausiu – tokį pavyzdį buvo parodęs narsus partizanas Nemunėlis.

Pamenu, 1949 metų spalį ėjau susitikti su Trispalviu, o nuo Navaracko sliūkino stribai ir enkavedistai. Jie mane pastebėjo. Buvau perėjęs į kitą kelio pusę, staigiai šokau į mišką. Jie pradėjo šaudyti ir vytis, bet aš, gerai žinodamas vietas, pabėgau. Peršovė koją, batas buvo šlapias ir pilnas kraujo. Užpyliau jodo, uždėjau tvarstį, stipriai suveržiau. Tada nuo Žeimių kaimo per pakrantes parbėgau į Gailiūnų kaimo miškelį, į savo draugo, su kuriuo kartu lankėme mokyklą, namus.  Draugas –Valukynas – mane apkrovė šiaudais kluone. Aš ten gyvenau kelias dienas, kol koja apgijo.

Kito būrio partizanai man pranešė, kad aš atvažiuočiau sutartu laiku prie Trako miško. Aš sėdau ant dviračio, pasiėmiau maišą, šakes ir nuvažiavau į susitikimą. Manęs laukė. Aš tuojau gautą ginklą įdėjau į maišą. Pas mane atėjo Trispalvis, apžiūrėjome ginklą – labai patiko. Toks tolimo šaudymo ginklas mums buvo labai reikalingas. Tada jis mane pakvietė nuvykti į Rusingės kaimą. Eidami  pastebėjome stribus. Mes sprukome į Janonių kaimą pas Joną Sinkevičių. Paprašėme perkelti per Nemuną. Jis mums įdėjo duonos ir lašinių. Perkėlė laimingai. Mums toliau einant į Neciesų kaimą, susidūrėme su Merkinės stribų gauja. Susišaudymo metu man peršovė ranką, bet vis dėlto sėkmingai pasitraukėme“, – prisiminimais dalijasi J. Gaidys.

Su žmona Maryte Jonas užaugino dukrą Dalytę/Asmeninio archyvo nuotrauka

Svarbu būti sąžiningu ir doru žmogumi

J. Gaidžiui dar ilgai – iki pat 1952-ųjų – teko slapstytis pas žmones, po miškus ir laukus, nes niekuo tuomet nebuvo galima pasitikėti. Dauguma partizanų buvo žuvę. Tais metais jis bandė laikinai įsidarbinti Druskininkų statybos valdyboje staliumi. Priėmė, bet, trumpai padirbus, atleido, mat Jonas neturėjau paso. Pažįstami žmonės padėjo gauti asmens dokumentą, bet negalėjo priregistruoti – Jonas neturėjo pažymos iš rajono valdžios. Tada jis ėmėsi gudrybės – kadangi lapai pasuose buvo nesunumeruoti, įsiklijavo išplėštą mamos paso lapelį, kuriame buvo žyma apie jos prisiregistravimą Ricielių kaime. Tada jį priėmė dirbti Druskininkų kurorto statybose staliumi. Dirbo, kol nepaprašė karinio bilieto, kurio neturėjo. Parašęs pareiškimą, išvyko į Vilnių, ten pradėjo lankyti vairuotojų kursus.

Juos pabaigęs, 1954m. pradėjo dirbti Druskininkų miškų ūkyje vairuotoju. Ten įsidarbinti padėjo buvusi bendražygė – ryšininkė Aldona Zakarackaitė-Čaplikienė. Ji nerodė, kad Jonas neįrašytas karinėje įskaitoje ir gelbėjo nuo visų nemalonumų, tvarkant suklastotus karinio bilieto dokumentus. Pagelbėjo jam ir Druskininkų karinio komisariato skyriaus vedėjas Leonas Volungevičius. Taigi tikrą pasą ir karinį bilietą jis gavo tik 1958 metais. Gavęs naujus dokumentus, suklastotus sudegino.

J. Gaidys prisimena, kad ir sovietmečiu Vėlinių vakarą visada aplankydavo žuvusių draugų kapus, paslapčia uždegdavo žvakutes, padėdavo gėlių. Lanko juos ir dabar.

Jis sako labai saugojęs pistoletą, 1949 metais dovanotą geriausio draugo Trispalvio. Tačiau apie jį liko tik prisiminimas: „1955 metais, gegužės 1-ąją, grįžę po demonstracijos, visus plakatus ir „vadų“ portretus su tuomečiu girininko pavaduotoju J. Vaitkevičiumi sudeginome Druskininkų girininkijos kieme. Virš galvų pakibo Damoklo kardas. Laukdamas kratos, sutepęs tepalais, įvyniojęs į neperšlampamą medžiagą, paslėpiau pistoletą miškelyje po medžiu. Tikėjausi išsaugoti, bet po kurio laiko, nuėjęs prie savo „slėptuvės“, radau tik išraustą žemę ir išpjaustytas pušų šaknis“.

Žmona Marytė, su kuria Jonas gražiai nugyveno jau 60 metų, sako, kad jis visada buvo jai geras vyras, turintis auksines rankas – ir namą pats sumūrijo, ir duris įstatė, ir grindis paklojo. Visada buvo gerbiamas ir vertinamas darbe. Dėl to, kad buvo partizanas, Jonas sako sovietmečiu nenukentėjęs – niekas, matyt, nežinojo apie jo praeitį. Tik tuomet, kai su bendradarbiu ketino važiuoti į Vokietiją, partikrinus dokumentus, išgirdo, kad yra nepatikimas ir į užsienį jam važiuoti nevalia. Pasirodo, net žmona, apie tai, kad jos vyras buvo partizanas, sužinojo, tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.

Jonas, gražiai sugyvendamas su žmona Maryte, mylėdami ir gerbdami vienas kitą, kartu užaugino dukrą Dalytę, menininkę, kurios darbai ne kartą buvo pristatyti Druskininkų meno mylėtojams.

Parengė Laima Rekevičienė