Savanorystei skirtame renginyje – diskusija „Savanorystė veža… Ir kur nuveža?“

Savanorystės metams ir Tarptautinei savanorių dienai paminėti praėjusią savaitę Druskininkuose organizuotas renginys „Savanorystė veža“, į kurį susirinko beveik šimtas druskininkiečių, savanoriaujančių įvairiose organizacijose.

Beveik šimtas druskininkiečių, savanoriaujančių įvairiose organizacijose, dalyvavo renginyje „Savanorystė veža“, skirtame paminėti Savanorystės metams ir Tarptautinei savanorių dienai / Mariaus Dovidausko nuotraukos

Susirinkusiuosius pasveikinęs Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas padėkojo savanoriams už jų pagalbą kitiems žmonėms.

„Džiaugiuosi, kad Druskininkuose savanorystė apima daugybę skirtingų sričių, vis populiaresnė tampa jaunimo savanoriška tarnyba, savanorystę atranda senjorai, ir vis stipresnės tampa savanorius priimančios organizacijos. Savanorių pagalba yra labai vertinga ir reikalinga – tai ypač pamatėme per pandemiją. Žaviuosi kiekvienu savanoriu, kuris padeda šalia esančiam žmogui. Mūsų bendruomenės stiprybė – tokie žmonės, kaip jūs. Jūs dovanojate dalelę savo dėmesio ir net gyvenimo kitiems – tai labai kilnu. Žinau, kad savanoriaujate ne dėl atlygio, ne dėl įvertinimų ar apdovanojimų, bet linkiu, kad dovanojamas gerumas gyvenime jums sugrįžtų su kaupu“, – sakė R. Malinauskas.

Renginio metu vyko diskusija „Savanorystė veža… Ir kur nuveža?“, kurioje savo patirtimi apie savanorystę dalijosi pašnekovai: jaunimo savanoriškos tarnybos programą baigusi ir jaunimo renginiuose savanoriavusi Neda Straigytė, Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas Algirdas Šimkus, dirbęs Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo Motinos koplyčios kapelionu, paliatyviosios terapijos komandos nariu, asociacijos „Padėkime vaikams“, kuri nuo 2019 m. yra akredituota savanorišką veiklą organizuojanti organizacija Druskininkų savivaldybėje, vadovė Laura Gardziulevičienė, Lietuvos ūkininkų sąjungos Druskininkų padalinio pirmininkas, aktyvus Jovaišių bendruomenės narys Antanas Vailionis bei ukrainietis Oleksandr Khromenko, kuris iš Ukrainos į Druskininkus atvyko prieš 7 metus, ten kilus kariniam konfliktui. Druskininkiečiams puikiai pažįstamas iš „City Coffee“ kavinės, kurią su šeima atidarė Druskininkuose, dabar Oleksandras darbuojasi „Tech Spa“. Dar gyvendamas Ukrainoje, jis aktyviai savanoriavo sporto renginiuose, o, atvykus į Druskininkus, savanorystė taip pat nebuvo pamiršta. Ypač aktyviai Oleksandras savanoriavo, prasidėjus karui: vyko prie Lenkijos-Ukrainos sienos savanoriauti, o jo šeima tapo tikru pagalbos ramsčiu iš Ukrainos į Druskininkus atvykstantiems žmonėms.

Diskusijos moderatorius Juozas Kazlauskas pakvietė pasidalinti, nuo ko prasidėjo diskusijos dalyvių savanorystės kelias, kas juos skatina ir motyvuoja savanoriauti, kas savanorystėje gali nuvilti, jis paragino prisiminti ir pačias įdomiausias savo patirtis.

Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas A. Šimkus atkreipė dėmesį, kad savanorystė neatsiejama nuo santykio su kitu žmogumi, pagalbos kitam.

A. Vailionis pažymėjo, kad vienokia savanorystė yra organizacijoje, kitokia – kai savanoriaujama savo iniciatyva, tiesiog pastebint, kada ir kokios pagalbos reikia šalia esančiam žmogui.

Pasakodamas apie savanorystės patirtį, kai, prasidėjus karui, nuvyko prie Ukrainos-Lenkijos sienos, O. Khromenko atviravo, kad tuomet, kai nepažįstami žmonės suvienijo jėgas padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, jis dar kartą įsitikino žmonių gerumu.

Oleksandras taip pat pažymėjo, kad, pradėjus savanoriauti, nereikia norėti pakeisti pasaulio, svarbiausia –  pradėti nuo mažų darbų, pasaugoti save, kad galėtum padėti kitam.

L. Gardziulevičienė pažymėjo, kad savanoriaujant, ypač pradžioje, gali atsirasti baimių, emocijų – tam labai svarbi pagalba iš šalies, kad būtų su kuo pasikalbėti, pasidalinti jausmais, išgyvenimais ir tęsti savanorystės kelionę.

N. Sraigytė pasidalijo savo patirtimi, kai, jai lankant senyvo amžiaus giminaitę, šiai staiga pasidarė silpna, ir mergaitė išgelbėjo moters gyvybę.

Visi diskusijos dalyviai vienbalsiai pritarė, kad sunkiausia savanorystėje yra tada, kai savanoris bando padėti žmogui, bet pats žmogus nenori padėti sau.