Vilma ir Vytautas Žibūdai: „Kelionės pakerėjo ir nepaleidžia“

38 metus drauge per gyvenimą einantys druskininkiečiai Vilma ir Vytautas Žibūdai jau 25-erius metus keliauja kemperiais ir sako, kad būtent tokiose kelionėse galima geriausiai pažinti šalia esantį žmogų, su kuriuo pakeliui patenki į labai skirtingas situacijas.

V. ir V. Žibūdams labiausiai patinka keliauti dviese – vienas kitam jie – geriausi pakeleiviai / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kone kiekvieną savaitgalį leisdamiesi į trumpas keliones po Lietuvą, kaimynines šalis, o bent kartą per metus visą mėnesį po egzotiškus kraštus keliaujantys Vilma ir Vytautas kaskart vis geriau pažįsta vienas kitą, sukuria bendras patirtis ir prisiminimus. Pora sako, kad jiems labiausiai patinka keliauti dviese – vienas kitam jie – geriausi pakeleiviai.

– Ko gero, esate vieni iš daugiausia keliaujančių druskininkiečių. Kone kiekvieną savaitgalį leidžiatės į vis naują nuotykį. Kada Jūsų gyvenime atsirado šis pomėgis?

Vilma: Tuometės sanatorijos „Lietuva“, kurioje dirbau, vadovas A. Šiaučiulis, 1998-1999-iaisiais jau keliaudavo kemperiais. Buvo ir mus su dar mažomis dukrytėmis pakvietę keliauti kartu. Kai sugrįžome, susižvalgėme su Vytautu, nes supratome – ir mes norime kemperio.

Vytautas: Nors buvome jauni, trūko pinigų, bet labai norėjome to kemperio. Ir 2000-aisis pirmąjį įsigijome. Dabar važinėjame jau trečiuoju – 24 mūsų gyvenimo metai „ant ratų“. Jeigu paskaičiuotume, koks atstumas tiesiu keliu būtų aplink Žemės rutulį, tai jį jau būtume apvažiavę daugiau kaip 10 kartų.

– Ar prisimenate, kokia buvo Jūsų pirmoji savarankiška kelionė kemperiu? Kuo labiausiai sužavėjo toks keliavimo būdas?

Vilma: Pirmoji kelionė buvo į Vokietiją ir Čekiją. Važiavome tada su dukrytėmis mūsų turėtu nedideliu kemperiu. Visos tos pirmosios kelionės buvo nepakartojama patirtis: ir pamatyta palmė atrodė tarsi stebuklas, ir parduotuvių lentynos… Mes tokius dalykus buvome matę tik per didžiąsias metų šventes.

Žinoma, pirmąkart kelionėn į užsienį 1996 m. leidomės autobusu maršrutu Praha-Paryžius-Amsterdamas. Buvo unikali patirtis ir vienintelė mūsų kelionė autobusu. Dabar atrodo juokinga, bet tada net neįsivaizdavome, kiek ir kokių drabužių derėtų pasiimti… Vėliau įgijome keliavimo patirties. Turiu sąsiuvinį, kuriame surašyta, kur ir kada važiavome.

Vytautas: Man vairavimas yra poilsis – nejaučiu nuovargio. Kadangi kone kiekvieną savaitgalį važiuojame, tai pasirenkame tokį atstumą, kurį galėtumėme įveikti per trejetą dienų ir ką nors įdomaus pamatyti, nuveikti. Aišku, dabar dažnai nuvažiuojame ir į tas pačias vietas. Lenkijoje yra tokių vietovių, kuriose esame buvę daugiau nei dešimt kartų. Daug kartų aplankyta ir Latvija. Beveik kiekvieną vasarą nuvažiuojame į Rygą, Jūrmalą, Liepoją. Mus visą laiką traukia jūra bei kalnai.

– Vilma: Kroatijoje buvome 17 kartų. Turime tradiciją, ir dabar kaskart grįžtame į tą pačią vietą. Žinoma, kaskart stengiamės ją dar labiau pažinti, ieškome naujų, dar nematytų vietų, taip pat dairomės naujų vietų pakeliui.

Pradžia tai nebuvo lengva. Juk nebuvo nei GPS, nei interneto, tai teko man būti šturmane, vadovautis tik atlasais. Nors iki kelionės keletą mėnesių viską kruopščiau planuodavome, susikurdavome kelionės maršrutą, būdavo ir netikėtumų. Įvažiuoji į kokį miestą, ir viskas keičiasi. Kiekviena kelionė atlase būdavo pažymėta vis kita spalva. Dabar važiuoti paprasčiau – padeda navigacinė sistema, o ir patirties per tiek metų nemažai sukaupėme.

Kol dukros buvo mažos, važiuodavo kartu, bet vėliau joms jau nebuvo įdomu keliauti su tėvais.

Į pirmąsias keliones man norėjosi pasiimti ir mamą, ir gimines, ir draugus, o dabar keliaujame dviese.

– Vytautas: Pradžioje kemperiu dažniausiai keliavome tik vasarą, bet kai 2020 m. prasidėjo pandemija, supratome, kad kemperį galima naudoti visais metų laikais. Ir nuo to laiko tikrai nejaučiame sezoniškumo – važiuojame visais metų laikais: ir slidinėti, ir į kalnus, ir prie ežerų, jūros. Oras juk visada yra tinkamas, tereikia deramai apsirengti.

– Vilma: Mūsų kemperyje yra visko, ko gali prireikti kelionės metu. Visą vasarą vežiojamės dviračius. Sezonas baigiasi, juos keičiame į slides. Pačiūžas vežiojamės visus metus. Mėgstame aktyviai leisti laisvalaikį.

– Ar visada keliaujate tik kemperiu?

Vilma: Nebūtinai. Kadangi mes su Vytautu esame gimę tą pačią kovo dieną, tai jau 16 metų tuo metu stengiamės gimtadienius paminėti vis kitoje pasaulio šalyje – tolimuose kraštuose. Ir tuo metu mūsų visą mėnesį nebūna Lietuvoje.

– Kokiose pasaulio šalyse jau esate pabuvoję? Kuri iš aplankytų šalių paliko didžiausią įspūdį?

Vilma: Suskaičiavau, kad aplankėme jau 54 pasaulio šalis. Aišku, visada atmintyje išliks pirmosios aplankytos šalys – Egiptas, Tunisas. Vėliau aplankėme Tailandą, Jungtinius Arabų Emyratus. Beje, dažniausiai skrendame iš Varšuvos. O didžiausią įspūdį paliko Singapūras ir Malaizija. Singapūras pakerėjo dangoraižių džiunglėmis, o Malaizija – savo gyvąja gamta: beždžionėmis, tapyrais, vandeniu, kriokliais.

Labai didelį įspūdį paliko 5 Indonezijos salos. Vytautas domisi istorija, tai jį pakerėjo Meksika.

Tikrai niekada netraukė Indija ir panašios šalys, tačiau po to, kai aplankiau Šri Lanką, nuomonę pakeičiau. Gal dėl to, kad buvo tobula ekskursijų programa? Dalyvavome džipų safariuose, važinėjome dviračiais po senąją sostinę, važiavome vietos traukiniu. Matėme daug vietinės floros ir faunos.

Keliones po Europą planuojame patys, bet skrydžių į egzotines šalis ieškome kelionių agentūrose. Dėl to jaučiamės saugiau.

– Ar kelionėse dažnai patiriate nuotykių?

Vilma: Iš tiesų, nesame patyrę ekstremalių išbandymų. Gal dėl to, kad keliones labai kruopščiai suplanuojame? Žinoma, gamta diktuoja savo sąlygas – šiemet rugpjūčio mėnesį Kroatijoje patekome į tikrą gamtos šėlsmą.

Beje, kelionių metu nugalėjau savo dvi dideles baimes – aukščio ir vandens. Kažkada esu sakiusi, kad už jokius pinigus nesileisčiau į kruizą laivu. Bet leidausi, ir visai patiko. Kai pirmą kartą lipau į kalnus, verkiau, fotografavau pagalbos helikopterio numerį… Visiems su manimi nebuvo lengva. O dabar negaliu patikėti, kad tuomet ten buvau aš…

Patirčių būta įvairių. Kartą Kroatijoje taip įvažiavome į Kriva Droga serpantinus, Vytautas parodė puikius vairavimo įgūdžius, ir mums pavyko pasiekti kelionės tikslą. Italijoje nuoroda bylojo, kad galima važiuoti kemperiu, bet, pakilus į kalnus, paaiškėjo, kad kemperiams ten – ne vieta… Visai neseniai Lenkijoje ieškojome aikštelės nakvynei, pasirodo, ten – uolos, kalnai, nėra paprasta rasti vietą kemperiui.

Laimė, Vytautas, vairuodamas, net sudėtingiausiose situacijose visada išlaiko ramybę.

Mes prieš kiekvieną kelionę labai daug ruošiamės, skaitome, žiūrime vaizdo įrašus. Bet visaip būna. Kartą, važiuodami į Šveicariją, žinojome, kad mūsų kemperis kalnus gali pasiekti tik traukiniu. Bet neįvertinome, kad jis yra didelis, ne visur telpa. Tik Vytauto profesionalumas padėjo mums patekti į traukinio vagoną ir pasiekti kelionės tikslą.

Vytautas: Buvo viena kelionė daugiau kaip prieš dešimtmetį, kai važiavome į Juodkalniją per Serbiją. Įvažiavime į tą šalį, ir kuo toliau, tuo darėsi baisiau – kelio ženklų beveik nėra. Tie, kurie likę, – po karo sušaudyti. Važiuoji pagal žemėlapį ir privažiuoji pamatų blokais užkrautą kelią… Ir nežinai, ką toliau daryti… Laimė, kažkaip išvažiavom…

Vilma: Juodkalnijoje važiavome kemperiu į jų garsųjį kanjoną. Bet ten tokie serpantinai buvo! Taip norėjau lygumų, jūros. Buvo tikrai baisu.

– Esate puikus pavyzdys, kad 24 metus galima visur kartu keliauti ir nesusipykti.

Vilma: Kai vaikai užaugo ir likome dviese, mes tikrai dar geriau ėmėme sutarti. Mes abu nekantriai laukiame savaitgalių, kai vėl galėsime leistis į naują kelionę. Mes jau neprisimename, ką reiškia savaitgalį praleisti namuose… Klausiame dukrų: „Kodėl Jūs negrįžtate namo? „.O jos atsako: „Tai kad jūsų namuose niekada nėra…“

Vytautas: Yra daugybė keliavimo kemperiais entuziastų – šių žmonių bendruomenė yra labai įdomi, draugiška, turi savas tradicijas. Kai atvažiuoji į kempingą, kaimynai tuoj subėga, siūlo pagalbą. Net nereikia jokių parkavimo priemonių – jie padeda. Mums pradžioje buvo neįprasta.

Vilma: Kai pradėjome važinėti, dažniausiai mes važiuodavome su nemaža kompanija. O užsieniečiai būdavo dviese. Ir jie taip romantiškai leisdavo laiką. Tuomet pagalvodavau, kad būtent tokios senatvės ir norėčiau…

Kroatijoje susipažinome su pagyvenusių vokiečių pora. Jie tapo mūsų draugais. Jam – 91-eri, jai – 84. Jis yra išeivis iš Kroatijos. Nors abu kalba tik vokiškai, o jis – dar ir kroatiškai, vis tiek susikabame. Jie ten jau 40 metų laiką leidžia nuo balandžio iki spalio. Labai smagu būna kasmet juos sutikti.

– Ar kiekvieną penktadienio rytą jau turite aiškų planą, kur šįkart važiuosite? Ko gero, Lietuvą ir aplinkines šalis esate išvažinėję skersai ir išilgai…

Vytautas: Dažniausiai, grįždami sekmadienį, jau žinome, kur važiuosime kitą savaitę.

Vilma: Birželio mėnesį paprastai labai norisi ištrūkti į kalnus – į Šveicariją, Italiją, rugsėjis būna skirtas Kroatijai. Taip ir planuojame.

Vytautas: Vos išvažiavę iš namų, jau pradedame ilsėtis atostogauti. Man kemperio vairavimas padeda atsipalaiduoti. Neskubi, žvalgaisi, džiaugiesi kelione. Vos įvažiavus į Lenkiją, vienas malonumas vairuoti – keliai puikūs.

Vilma: Nesuprantu žmonių, kurie sako: „Aš jau visur buvau“… Druskininkuose šitiek metų gyvenu, bet vis tiek negaliu pasakyti, kad jau viską čia mačiau… Po Lietuvą pradėjome daugiau važinėti per pandemiją.

Tada atradome pažintinius Lietuvos takus, aplankėme dvarus, mažus miestelius.

Bet prisipažinsiu – man labiau patinka tyrinėti Lenkiją – jos gamtą, ežerus, pilis, kalnus ir pajūrį.

Toks grožis, toks malonumas!

– Ar visur galite patekti, kai važiuojate kemperiu?

Vilma: Tokioms kelionėms puikios sąlygos Lenkijoje, Latvijoje. Mes nesame Lietuvos pajūrio keliautojai – čia tam nėra sąlygų. Įspūdingus senamiesčius stengiamės apvažiuoti dviračiais.

Beje, savo pastarąjį kemperį mes dažnai naudojame ir kultūrinėms išvykoms – lankomės teatruose, koncertuose. Labai patogu – išeini iš renginio, ir tavo namai čia pat – gali važiuoti į Druskininkus arba nakvoti čia ir dabar. Kemperyje rasi viską – nuo dantų šepetuko,  iki drabužių, patalynės ir maisto atsargų. Kiekvienas penktadienis mums – tarsi šventė, jų labai laukiame.

– Ar kelionės kemperiu – brangus malonumas?

Vilma: Na, pats kemperis nemažai kainuoja. Manau – jei jau turite kemperį, jis turi būti nuolat naudojamas. Jeigu bus vos keletas kelionių, neapsimoka. Mes naudojamės programėlėmis, ieškome nemokamo parkingo. Mums patinka patiems gaminti maistą, taigi čia irgi sutaupome. Mėgstame lankytis vietos turguose ir gaminti iš vietos produktų.

Mes sulaukėme tokio amžiaus, kai jau turime namus, vaikai užauginti, profesinės karjeros tarsi pasiektos, esame materialiai apsirūpinę, drabužių turime pakankamai. Ar man tikrai reikia dar vienos brangios rankinės? Man norisi tiesiog pažinti pasaulį. Visam laikui įsiminė perskaityta mintis, kad kelionės yra vienintelis dalykas, kurį pirkdamas, tampi turtingesnis.

– Kas Jus yra labiausiai nustebinę kelionėse?

Vilma: Vis dar sugebame stebėtis ir šalimis, ir žmonėmis, ir šalių kultūra. Štai pastarąjį kartą labai stebėjomės Lenkijos tvarka ir švara Slovakijos pasienyje. Užėjome į kelias kavines – buvome sužavėti kulinarine išmone ir išradingumu. Nuolat ką nors malonaus atrandame.

Sutuoktiniai mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar visada kelionės susiklostydavo sklandžiai? Nebuvo nelaimingų atsitikimų, vagysčių?

Vilma: Žinoma, buvo. 2010 metais mus apvogė Prancūzijoje. Tąkart išvykome su visa šeima. Apsistojome dideliame, degalinėje esančiame parkinge. Anksti ryte nubudę, žiūrime – kemperyje viskas išvartyta, neradome pinigų, telefonų… Bet baisiausia – mes miegojome, ir nieko nejautėme, kol mūsų kemperyje siautėjo vagys…

Baigiantis kelionei, nuvažiavome prie Reino krioklių. Plaukėme laivu, o jaunas kapitonas nepataikė prisišvartuoti, trenkėsi į uolas…. Mes vos nenuskendome…

Vytautas: Netikėtumų būna ir kalnuose. Kartais ten randi visai ne tai, apie ką buvai skaitęs – ten gali būti ir ledas, prireikia laikytis už grandinių, kopiant į kalnus… Tada Vilmai prasideda stresas.

Vilma: Ačiū Vytautui už jo kantrybę. Ypač, jei man tenka kur nors kalnuose slystelėti…

Vytautas: Laimė, pas mus nebūna spontaniškų kelionių. Vilma mėgsta viską kruopščiai suplanuoti. Visada žinome, kur ir kaip būsime. Su Vilma esame kiek skirtingi – man patinka netikėtumai, o ji mėgsta viską planuoti.

Vilma: Esame kartą bandę leistis į kelionę, nieko nesuplanavę – buvo daug įtampos ir streso. Dabar išmokome nakvynei rinktis erdves prie parduotuvių, degalinių, kuriose yra vaizdo kameros – tai aktualu po patirtos vagystės.

Aš esu planuotoja, net valgiaraštį suplanuoju, žinau, ką kurią dieną valgysime. Ekspromtai – ne man.

– Kokia yra Jūsų ateities svajonių kelionė?

Vytautas: Mes nebūtinai važiuojame ten, kur nebūta. Kartais norime sugrįžti į tą pačią vietą, pavyzdžiui, į Norvegiją, Madeirą, Singapūrą.

Vilma: Mes norėtumėme kelis mėnesius trunkančios kelionės. Jeigu lėktuvu, tai norisi į Australiją ir Naująją Zelandiją. O kemperiu norisi ilgalaikės kelionės, niekur neskubant, – iki Ispanijos, Portugalijos, gal net persikeliant į Maroką, Turkiją.

Iš Europos šalių dar nesame buvę Bulgarijoje ir Rumunijoje. Šiemet kovą planuojame aplankyti Japoniją ir Pietų Korėją, o ateityje – gal ir Centrinę Ameriką rinksimės.

Prieš porą metų jau buvome suplanavę ir nusipirkę kelionę į Peru – Boliviją ir Čilę. Bet dėl neramumų Peru kelionė buvo atšaukta. Todėl keliavome į Meksiką. Dar Argentina vilioja.

Visur norisi pabuvoti, visur įdomu. Metai bėga, todėl norisi spėti pamatyti kuo daugiau.

Visus raginame keliauti, atrasti kelionių džiaugsmą. O jeigu prireiks patarimo, drąsiai kreipkitės į mus.