Ukrainietė Nataliia: „Druskininkuose jaučiuosi lyg svečiuose pas artimiausius gimines“

Nataliia Davydiuk su septyniolikmete dukra Mariia ir sūnumis – aštuonmečiu Ivan ir šešerių Dmytro Druskininkuose jau daugiau kaip 10 mėnesių. Iš Kijevo srityje esančio Bila Cerkva miesto šeima atvyko praėjusių metų kovo pradžioje. Prasidėjus karui, važiavo ten, kur buvo galima saugiai išvežti vaikus. Šiandien šeima sako, kad jiems labai pasisekė, jog pateko į Druskininkų kurortą.

N. Davydiuk su septyniolikmete dukra Mariia ir sūnumis Ivan ir Dmytro džiaugiasi, kad likimas jiems lėmė atsidurti Druskininkuose ir čia sutikti daugybę nuostabių žmonių / Roberto Kisieliaus nuotrauka

„Mus pasitiko, labai šiltai priėmė. Pirmąją savaitę mus priglaudė druskininkietė Diana Grušauskaitė. Kadangi ketinome ilgesniam laikui likti Lietuvoje, vaikams reikėjo darželio ir mokyklos, todėl mums pasiūlyti Druskininkai. Čia ir likome“, – prisimena Nataliia.

Šiandiena moteris džiaugiasi, kad likimas jai lėmė atsidurti mūsų mieste ir čia sutikti daugybę nuostabių žmonių.

Sulaukė pagalbos ir rūpesčio

Nataliia sako, kad Druskininkuose jos šeima sulaukia labai didelio rūpesčio ir palaikymo. Kai rengėme interviu, šeima buvo tik prieš porą dienų įsikėlusi į naujai išnuomotą butą. Nataliia sako, kad tik po nuomos sutarties pasirašymo apsidairė ir suprato, kad butas beveik tuščias – tebuvo skalbimo mašina ir virtuvės įranga. „O kur mes miegosime? – pagalvojo moteris, žvelgdama į tuščias sienas.

Moteris prisipažįsta, kad jai sunku prašyti pagalbos – visada stengiasi savo problemas išspręsti pati. Bet šįkart išdrįso. Jai buvo pasiūlyta kreiptis į Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Druskininkų viltis“ vadovę Loretą Sadauskienę. Ši suskubo žinia pasidalinti socialiniame tinkle „Facebook“. Pamatę, kad ukrainiečių šeimai reikia pagalbos, žinią savo paskyroje plačiau paskleidė ir „Mano Druskininkai“. Ir Nataliia netruko sulaukti pagalbos – vos per keletą dienų geri žmonės ir įstaigos šeimai padovanota baldų, patalynės, čiužinių, stalų.

Druskininkų centras „Aqua“ šeimai parūpino lovų, čiužinių, rankšluosčių. Kavinės „Senasis Nemunas“ šeimininkai atvežė spintas, D. Grušauskaitės šeima pasirūpino dviaukšte lova berniukams. Šeimai 2 naujus stalus ir 2 kėdes dovanojo „Isku Baldai“. Mariios asmeninė asistentė Gražina parūpino dar vieną stalą ir kėdes.

„Per dvi dienas mūsų butas buvo apstatytas baldais. Net pasvajoti apie tai negalėjau ir nemaniau, kad tai įmanoma, – jaudulio neslepia Nataliia.

„Ačiū visiems, kurie mums padėjo! Juk tie žmonės mūsų net nepažįsta, ir vis tiek taip nuoširdžiai pasirūpino! Dabar mes visko turime, mums visko užtenka“, – šypsosi ir Nataliios dukra Mariia, dėkodama visiems geriems žmonėms, kurie neliko abejingi ir padovanojo būtiniausių daiktų.

Pasidairius po šeimos naująjį būstą, tampa aišku, kad čia dar praverstų ir sofa, ir rūbų kabykla, ir kiti buitį palengvinantys dalykai, bet ukrainiečiai kukliai nieko daugiau neprašo, džiaugiasi ir tuo, ką jau turi.

Teko bėgti nuo karo

Kol gyveno Bila Cerkva, Nataliia dirbo kepykloje – kepė bandeles, bagetes, kruasanus, picos paplotėlius. Dirbo daug ir sunkiai, o per karą jos įmonė buvo uždaryta, todėl Nataliia dabar neįsivaizduoja, ką reikėtų dirbti, grįžus į namus. Todėl dabar ji džiaugiasi, galėdama su vaikais būti saugi Druskininkuose. „Kolkas mūsų tėvynėje karo pabaigos nematyti“, – sako trijų vaikų mama.

Jos vyras likęs Ukrainoje. Karo pradžioje jis buvo tarp krašto gynėjų, saugojo miesto ribas, kol rusų okupantai iš Kijevo srities buvo išvyti, ir fronto linija persikėlė į Rytinę šalies pusę.

Moteris prisimena, kad baisieji Bučos įvykiai buvo vos už 30 kilometrų nuo jos namų.

 Nataliia negali pamiršti ir pirmųjų karo dienų, kai naktį buvo susprogdintas jų mieste esantis karinis aerodromas – nors jis toli nuo namų, sprogimas buvo toks stiprus, kad visus prikėlė iš miego: „Dukra po to sprogimo dvi dienas buvo šoko būsenoje, nevalgė, tik gulėjo. Sirenos kaukė nuolat, o baisiausia buvo matyti virš mūsų skrendančius lėktuvus. Nuolat tekdavo bėgti į slėptuvę. Maži berniukai, prikelti naktį iš miego, Mariia vežimėlyje. Ir tada supratau, kad teks palikti namus ir važiuoti ten, kur saugu mano vaikams…

Pasitaikė proga išvykti evakuaciniu autobusu, per porą valandų turėjome susirinkti dokumentus ir būtiniausius daiktus. Susiruošėme ir išvažiavome į visišką nežinią, tiesiog bėgome nuo karo.“

Aplankė Druskininkus ir apylinkes

„Per tą laiką, kai gyvename Druskininkuose, miestą išvaikščiojome skersai ir išilgai. Aplankėme visus gražiuosius parkus, lankytinas vietas, apylinkes. Teko pabuvoti ir netoliese esančiame apžvalgos bokšte, – įspūdžiais dalijasi šeima. – Čia mes galėjome kasdien maudytis švariame ežere, o mūsų mieste tokios galimybės neturėjome – ten teka užteršta upė. Ir oras Druskininkuose fantastiškai tyras! Kvėpuojame pilna krūtine. Kas galėjo pagalvoti, kad mums teks gyventi kurorte?“.

Dmytro ir Ivan sako, kad jau moka daug lietuviškų žodžių ir gali susikalbėti su bendraamžiais / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Paklausta, ar jau teko išmėginti gydomąsias procedūras, Nataliia sako, kad to dar nedarė, bet labai norėtų išmėginti. Ir jos dukrai procedūros praverstų.

Nataliia sako, kad jais visais labai rūpinosi kavinės „Senasis Nemunas“ šeimininkai – Jūratė ir Vygantas Valutkevičiai, pas kuriuos jie gyveno 10 mėnesių

Negalią turinti Mariia pati toli vežimėliu nenuvažiuotų, berniukai taip pat maži, todėl šeimai pamatyti gražiausias Druskininkų ir apylinkinių vietas savo automobiliu padėjo Valutkevičių sūnus Vaidas. „Ši šeima padarė viską, kad mes pas juos jaustumėmės kaip namie. Atrodė, kad lankomės pas gimines, kurie laukė ir apgaubė šiluma ir dėmesiu. Jie mums buvo kaip antra šeima, – pasakoja Mariia. – Jie ir liko mūsų draugai. Ir dabar aplanko. Vaidas broliukus iš mokyklos namo parvežė“.

Šiuo metu moteris neturi galimybės dirbti – reikia rūpintis mažamečiais vaikais, apsilankyti Neįgaliųjų dienos užimtumo centre „Druskininkų Viltis“, kurį lanko judėjimo negalią turinti dukra Mariia.

Mariia sako, kad centre jai labai patinka, nes visą dieną netrūksta veiklos – ten ji gali piešti, siuvinėti ir bendrauti su panašaus likimo žmonėmis. „Per dešimt mėnesių mes jau susibendravome, pradėjome vieni kitus labiau suprasti, tapo lengviau susikalbėti. Centrą lanko dar vienas ukrainietis, kuriam 21-eri. Su juo galiu bendrauti ir gimtąja kalba. Beje, jau daug suprantu lietuviškai, tik nedaug dar galiu pasakyti jūsų kalba“.

Broliukai interviu metu taip pat stengėsi pademonstruoti, kiek lietuviškų žodžių jau moka. 

Nataliia labai dėkinga Ukrainą palaikantiems lietuviams: „Visi žmonės, su kuriais tenka pabendrauti, linki mums pergalės, palaiko, užjaučia ir stengiasi, kiek galėdami, padėti“.

Mariia taip pat negaili gerų žodžių: „Mums čia visi tarsi giminės. Prisimenu, pirmąją dieną Neįgaliųjų dienos centre buvo kiek nedrąsu, bet jau penktą ar šeštą dieną jaučiausi ten kaip tarp savų žmonių, su kuriais malonu bendrauti. Ten susiradau draugę“.

Ukrainiečių šeima apie tolimą ateitį negalvoja, gyvena ir džiaugiasi kiekviena diena.

Laima Rekevičienė