Tremtinė Angelė Ūselytė-Priekulienė: „Kaip galima nesidžiaugti gyvenimu šioje Žemėje, kai čia tiek Dievo malonių!“

Lietuvoje yra daugybė šeimų, kurios kiekvieną birželio 14-ąją prisimena, kaip 1941-aisiais, tądien prasidėjus trėmimams į Sibirą, į šipulius sudužo tėvų, senelių ar jų pačių svajonės, buvo sugriauti žmonių gyvenimai.

A. Ūselytė-Priekulienė: „Dar ne viską, ką norėjau, padariau. Kiek dar likę nepadarytų darbų!“ / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Iš netoli Leipalingio esančio Savanorių kaimo kilusios tremtinės Angelės Ūselytės-Priekulienės šeimai teko patirti tremties skonį. Ten sveikatos neteko jos tėvai ir sesuo, taigi, šeimai sugrįžus į Lietuvą, Angelė buvo jų visų ramstis.

A. Ūselytė-Priekulienė yra paminklinio akmens Leipalingyje kovotojams už Lietuvos laisvę pastatymo iniciatorė, ji daug prisidėjo prie Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir kitų Lietuvos partizanų palaikų paieškų suradimo ir įamžinimo.

Neseniai 90-ąją savo gyvenimo sukaktį pasitikusi druskininkietė įsitikinusi – „Žmoguje svarbiausia turi būti meilė – žmogui, Tėvynei Lietuvai, sąžinė, o tik paskui – įsitikinimai“.

Su 90-uoju jubiliejumi A. Priekulienę pasveikino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. A. Bubnys, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė R. Driaučiūnaitė, šio centro strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja A. Jakavonienė, mokytoja L. Žukauskaitė / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Ko gero, kiekvieną birželio 14-ąją širdis suspurda, prisiminus, kad ir Jūsų šeimai teko patirti tremtinių dalią, atsidurti Sibire?

– Buvome išvežti už tai, kad „turėjome daug žemės“, mano tėvelis Juozas Ūselis buvo savanoris, o mūsų šeima rėmė partizanus. 1951-aisiais pirmiausia buvo išvežtas mano tėvas.

Jis, kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, dar 1918-aisiais įstojęs į kariuomenę (ten buvo sunkiai sužeistas), 1928-aisiais buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Tuometis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona jį apdovanojo jubiliejiniu, dešimtosioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms (1918-1928) paminėti išleistu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Mūsų šeima buvo ištremta į Tomsko apskritį. 1952-aisiais išvežė ir mane su mama. Mano seserį Juliją, brolį Česlovą – tuo metu studentus paėmė tiesiai iš paskaitų Kaune.

Sibire mano sesutei Julytei įkando erkė, ji sunkiai sirgo erkiniu encefalitu. Ligos pasekmes ji jautė visą gyvenimą. Nepaisant to, ji visada buvo labai stipri dvasiškai.

1999-aisiais, jau po Julijos mirties, už pasižymėjimą narsumu ir ištverme, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Prezidentas V. Adamkus ją apdovanojo Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu.

Julytė sovietmečio metais buvo Lietuvos disidentė. Savanorių kaime ir Druskininkuose ją sekė saugumiečiai. Bet ji vis tiek buvo labai drąsi, todėl ruošė vaikus bažnyčiai, slėpė namuose draudžiamą pogrindinę literatūrą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“. Šviesaus atminimo Julija buvo viena iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų, šiam pogrindiniam leidiniui rengdavo medžiagą, prisidėjo prie spausdinimo bei platinimo Dzūkijoje.

Sesers ištartus žodžius – „Pirmiausia žmogui reikia įdiegti sąžinę, tik paskui – įsitikinimus“ – visą gyvenimą nešiojuosi savo širdyje. Jie įkūnija mūsų šeimos svarbiausias vertybes.

Leipalingyje, prie Dzūkų gatvėje 15 numeriu pažymėto namo, kuriame pokario metais buvo NKVD būstinė ir 1944-1953-aisiais čia buvo kalinami, kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę, Angelės iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo kovotojams už Lietuvos laisvę / Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kaip susiklostė Jūsų likimas, kai iš tremties sugrįžote į Lietuvą?

– Mums sugrįžus, aš buvau stipriausias žmogus šeimoje – mano tėvelis iš Sibiro sugrįžo pasiligojęs, sirgo mama ir sesutė. Taigi gyvenimą paskyriau šeimai, rūpinausi artimaisiais. Žinoma, ir kitų darbų namuose netrūko.

Po kurio laiko, gavusi butą, iš Savanorių kaimo persikėliau gyventi į Druskininkus. Čia teko dirbti įvairius darbus.

Užauginau vieną dukrą. Bet, man atrodo, kad tai buvo klaida – reikia turėti daug vaikų! Laimė, mano Rita turi šešis vaikus. Ji – laiminga mama, o aš laiminga šešių anūkų močiutė. Jurgis, Jonas, Justinas, Ieva, Julius ir Juozas – visi labai mieli, talentingi, geri žmonės.

Jau sulaukiau ir keturių proanūkių. Labai smagu, kad jaunimas su manimi mielai bendrauja, visada pakviečia, jiems svarbi ir močiutės nuomonė.

Manau, kad vedybinis gyvenimas – ne juokas, kaip anksčiau buvau mokyta, tai – visam gyvenimui. Su savo vyru santuokoje išgyvenau tik septynerius metus. Deja, jam buvo per sunku su mano sergančiais artimaisiais, kuriais man reikėjo rūpintis. O aš negalėjau su juo išvykti ir palikti savo šeimos, prie kurios buvau labai prisirišusi.

Prašiau mamos leidimo skirtis. Ji tada man buvo prisakiusi: „Paėmei šliūbą, išsiskirsi, pažadėk, kad daugiau netekėsi“. Žinoma, pažadėjau jai. Ir taip nuo 26 metų gyvenau be vyro, viena užauginau dukrą.

Bet aš vis tiek nugyvenau laimingą gyvenimą, buvau su savo šeima, galėjau jiems padėti.

Didžiausia mano gyvenimo brangenybė – dukra Rita ir jos šeima, jie pripildė mano gyvenimą džiaugsmo, suteikė gyvenimui prasmės ir pilnatvės.

– Nepaisant nelengvo gyvenimo, nuo Jūsų veido nedingsta šypsena.

– Visą gyvenimą teko sukti galvą – kaip neprapulti, turėti duonos. Bet visada jaučiau artimųjų meilę ir šilumą. Man labai padėjo šviesaus atminimo sesutė Julytė. Jai reikėjo mano fizinės jėgos, o man – jos dvasinė stiprybės.

Kai 1957-aisiais sugrįžome į Lietuvą, apsistojome Savanorių kaime. Į mūsų namus, pas Julytę, žmonės ateidavo pasisemti vilties ir tikėjimo. Atvykdavo kunigas Juozas Zdebskis, kunigas Sigitas Tamkevičius, kunigas Robertas Grigas, kunigas Pranas Račiūnas, kiti saugumo tuo metu persekioti žmonės. Anuomet, kai iš mūsų namų išvažiuodavo kunigas Zdebskis ar kuris kitas, tai tik peržegnodavau, palaimindavau ir svarstydavau, ar dar teks kada pasimatyti, ar jis bus saugumo suimtas.

Taip ir stovi vaizdas akyse, kai kunigas J. Zdebskis, įžengęs pro duris, savo aksominiu balsu uždainuoja: „Mamyte, nupirki man žirgelį, aš josiu gint šalies brangios“…

Džiaugiuosi, kad tuomet mane supusi namų aplinka, tėvai, apsilankydavę geri žmonės įskiepijo skvarbiausiais dvasines vertybes, meilę Dievui ir Tėvynei.

Žinoma, visą laiką dalyvaudavau man svarbiuose renginiuose. 1987-aisiais teko būti mitinge Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, kai pirmą kartą buvo viešai pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. 1988-aisiais dalyvavau vadinamajame „bananų baliuje“ Vilniuje, prie Katedros. Tada nustebau, kai išvydau ten dalyvaujančią ir savo dukrą Ritą su mažais vaikais.

Pastebėjau, kad visus žmones, kuriuos sutikdavau tuose mitinguose, siejo meilė Lietuvai. Labai tikiu, kad ši meilė mus visus jungia ir šiandien.

– Kodėl jums buvo svarbu išsaugoti istorinę atmintį, pastatyti kryžius, paminklus, kitus atminimo ženklus partizanų pagerbimui?

– Pirmiausia norėjosi, kad tų padorių, nuoširdžių patriotų atminimas būtų įamžintas. Jiems nuoširdžiai rūpėjo laisva Lietuva.

Todėl Druskininkuose buvo pastatytas atminimo ženklas partizano, poeto Juozo Karnausko-Nemunėlio atminimui. Nors mažai kas jį pažinojo, jis buvo labai padorus ir vertas įamžinimo. Ryžausi surinkti šiam tikslui pinigų, tada prie bažnyčios pavyko surinkti daugiau kaip 1000 litų. Galėjome ir paminklą statyti, bet pasikeitė sąlygos – partizanų žūties vietoje pradėti statyti ne paminklai, o atminimo ženklai. Taigi tie pinigai tada buvo panaudoti kitoms reikmėms.

Dar vienas atminimo ženklas – partizano V. Barbatavičiaus-Bombonešio žuvimo vietoje.

Leipalingyje, prie Dzūkų gatvėje 15 numeriu pažymėto namo, kuriame pokario metais buvo NKVD būstinė ir 1944-1953-aisiais čia buvo kalinami, kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę, buvo pastatytas paminklinis akmuo kovotojams už Lietuvos laisvę. Šiame name buvo tardoma visa mūsų šeima – už tai, jog slėpėme partizano Žaibo seserį Marytę Morozaitę, tardant ieškota mūsų tarpusavio ryšių… Pavyko išsiginti.

Iš to namo mus ir išvežė į Sibirą… Pamenu, kai mus išvežė iš namų, tąkart ir mūsų šuneliai atlydėjo iki to pastato Leipalingyje. Šunys mūsų laukė kieme, tikėjosi, kad kartu grįšime. Bet taip ir nesulaukė mūsų – buvome suvaryti tiesiai į sunkvežimį ir išvežti į Sibirą. Dievas žino, kaip tie gyvūnėliai vėliau savo dienas pabaigė.

O tas paprastas Leipalingyje pastatytas akmuo man yra ypatingo grožio gamtos kūrinys iš tėviškės laukų Savanorių kaime. Norėjau, kad jis taptų simboliu, įprasminančiu istorinę atmintį.

– O kurie per 90 metų nuveikti darbai Jums labiausiai įsirėžė į atmintį ir liko širdyje?

– Man labiausiai rūpi, ar per tuos metus kam ko nors blogo nepadariau. Svarstau, ko dar nepadariau. Gal kam nors likau skolinga? Gal kam už meilę meile dar neatsilyginta?

Dabar aš, regis, būčiau labiau dėmesingesnė. Juk visas gyvenimas, regis, buvo nuolatinis bėgimas. Dabar atrodo, kad ir tėvams tereikėjo parodyti daugiau meilės…

Kartais girdžiu skundžiantis – kaip sunku su sunkiai sergančiu ligoniu – vyru, tėvu ar, neduok Dieve, vaiku. O man atrodo, kad svarbiausia žmogų mylėti. Kai mylėsi, rankos pačios jo sieks, pati nubėgsi pas jį. Nes tas žmogus tau rūpės, tau bus svarbu, kaip jis jaučiasi. Ta meilė yra labai galinga jėga.

Kai mintimis perbėgu per savo gyvenimą, kartais pati netikiu – nejaugi čia buvau aš?

– Neseniai paminėjote 90-tąjį jubiliejų. Kokios mintys Jus aplankė, sulaukus tokio gražaus jubiliejaus?

– Svarbiausia mintis: „Dar ne viską, ką norėjau, padariau. Kiek dar likę nepadarytų darbų!“. Man atrodo – kuo sunkesnį gyvenimą žmogus nugyvena, tuo nuoširdžiau moka džiaugtis mažais dalykais. Man daug kas suteikia džiaugsmo – gamta, čiulbantis paukštelis, sutikto žmogaus geras žodis ar šypsena, kiekviena maža smulkmena.

– Apie ką dabar dažniausiai pasvajojate?

– Pirmiausia, aišku, kad Dievas duotų sveikatos. Dar norėtųsi ką nors prasmingo padaryti. Anūkas Justinas rašo knygą apie mūsų šeimos istoriją. Man svarbu jam pateikti kuo daugiau medžiagos, kad ji išliktų ateities kartoms.

Dabar aš meldžiuosi, kad baigtųsi karas Ukrainoje, nes ten žūsta motinų vaikai.

Manau, kad ne aš viena to meldžiu. Mes visi meldžiamės, kad Ukrainai būtų viskas gerai, kad nebūtų tiek ašarų – nei frontuose, nei niekur kitur.

Man jau teko šito „ragauti“. Juk, jeigu į mūsų Lietuvą anuomet nebūtų atėjusi svetima kariuomenė, tai mūsų berneliai būtų ramiai arę žemę, būtume ramiai gyvenę. Nebūtų reikėję palikti savo namų ir vargti tremtyje, Sibiro platybėse.

Esu laiminga, kad manimi rūpinasi dukra, esu mylima ir lankoma visų anūkų. Tai man teikia daug džiaugsmo. Kaip galima nesidžiaugti gyvenimu šioje Žemėje, kai čia tiek Dievo malonių!

Parengė Laima Rekevičienė