Ten, kur yra bendrystė tarp žmonių, kur yra paprastumas, ten yra Dievas

Buvo laikai, kai tik per didžiąsias metų šventes ant stalo atsirasdavo skaniausi patiekalai, nes nieko nebūdavo. Dabar daugelis juokauja, kad Kalėdos tęsiasi visus metus… Ir kartais žmonės net nepajaučia tos šventės išskirtinumo. Ką daryti, kad žmonės prie Kūčių ar šv.Kalėdų stalo dažniau susimastytų apie tų švenčių prasmę?

Kunigas V. Vaišvilas: „Visiems linkiu tokių šv. Kalėdų, kurios atneštų daugiau paprastumo, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo kitais“ / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kadangi šv. Kalėdos yra krikščioniška šventė, tai visi prasminiai jos vektoriai sueina į bažnyčią. Todėl, artėjant svarbiausioms metų šventėms, kalbiname Druskininkų savivaldybės parapijų klebonus, kuriems šiuo metu yra pats darbymetis.

Kokios šios šv. Kalėdos pasikeitusiame pasaulio įvykių kontekste, komercinė ir dvasinė šv. Kalėdų pusė, kas turėtų būti svarbiausia, pasitinkant šv. Kalėdas? Kokie metai buvo mūsų savivaldybės parapijoms? Į šiuos ir kitus klausimus švenčių proga paprašėme atsakyti mūsų krašte tarnaujančius klebonus.

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas Vaidas Vaišvilas norėtų, kad Dievas mums visiems duotų paprastumo pajautimą – juk ir kūdikėlis Jėzus atėjo paprastume. Su klebonu kalbamės apie artėjančių švenčių kontekstą, prasmę, viltį, apie tai, kokie praėję metai buvo parapijai ir jos žmonėms.

– Kokios šiemet bus šv. Kalėdos? Juk visai netoli, Ukrainoje, vyksta karas…

– Ir šiemet šv. Kalėdos bus įprastos. Tiesa, daugeliui žmonių jos bus pažymėtos nerimu dėl karo, politinės įtampos ir nežinios, kaip bus toliau. Ir dar su po pandemijos nepraėjusiu nuovargiu. Jeigu prieš kokius 7-erius ar 8-erius metus mes žiūrėjome į gyvenimą su džiugia perspektyva, matydami, kaip viskas progresuoja ir eina geryn, tai dabar suprantame, kad viskas yra su dideliu klaustuku…

– Bet viltis juk vis tiek visada lieka?

– Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Man atrodo, kad mūsų niekas niekada nepadarys laimingais, jei patys to nenorėsime. Pradėdami kiekvieną dieną, turime savęs paklausti – ar aš ją noriu pradėti nuo nervinimosi, įtampos, ar geriau visas tas slogias emocijas palikti nuošaly? Tereikia tinkamai pasirinkti. Sugadinti dieną sau ir kitiems yra labai lengva. Galima leisti ir kitiems tau ją sugadinti. Bet gyvenimą padaryti šviesesnį ir ramesnį, gali tik tu pats. Ir koks bus tavo šv. Kalėdų laikotarpis, priklauso tik nuo tavęs.

Kai girdžiu, kad dabar yra „sukomercintas“ Kalėdų laukimo metas ir pati šventė, negaliu su tuo sutikti. Man asmeniškai taip neatrodo. Kai pagalvoju – kas kitas, jei ne tie verslininkai, kuriuos mes labai dažnai barame, ir sukuria tą šventinę, krikščionišką atmosferą labiausiai mūsų lankomose erdvėse? Ir prastas tas verslininkas, kuris tokiu laikotarpiu nepasinaudoja. Juk tos gražios dekoracijos, šviesa šiuo tamsiu metų laiku dar ir padeda sukurti gerą šventinę nuotaiką, suteikia vilties.

Beje, o ką siūlo tie kritikai, kurie nemoka tuo pasidžiaugti ir priekaištauja, kad kažkas neva iš jų atima Adventą ir Kalėdas? Kaip jie įsivaizduoja visą šitą laikotarpį? Viską uždangstyti – televizorius, radijus, vitrinas, parduotuves – ir sėdėti tamsoje bei tyloje?

Mes dabar galime valgyti, ką tik norime. Ir tikrai dabar maitinamės tikrai kitaip, nei kokiais 1970-aisiais ar 1980-aisiais. Bet visiems širdy yra išlikęs tos šventės ilgesys. Nesvarbu, kad žmonės yra visko ragavę ir visko matę, kad jokiais patiekalais jų nebenustebinsi, bet šventės esmė yra artimiausių žmonių susėdimas prie bendro stalo.

To nebūna šiokiadieniais, kai žmonės daug dirba, visi yra užimti ir neturi galimybių kartu pavalgyti. O Kūčios ir Kalėdos visus suburia prie stalo. Ypatingi tada būna ir iš kartos į kartą perduodami šeimos valgiai, tik tądien valgomi patiekalai. Tai labai gražu. Tai – artimųjų, širdžių šventė.

– Kokie Jums ir parapijai buvo šitie metai?

– Besibaigiantys metai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijai ir bažnyčiai buvo labai darbingi. Esame jau antrame bažnyčios tvarkymo, remonto etape. Atliekami bažnyčios vidaus dažymo darbai, keičiami suolai. Kol neturėsime akmens, bandysime pakeisti grindų dangą, kad ji būtų geresnės kokybės. Norisi, kad visiems būtų malonu ateiti ir žinoti, kad atėjo į bažnyčią.

Turime sutvarkyti bažnyčią iki 2025-ųjų, kai Druskininkai bus Lietuvos kultūros sostinė. Be to, turime nepamiršti, kad mūsų bažnyčia yra gausiai lankoma ne tik druskininkiečių, bet ir iš visos Lietuvos atvykstančių žmonių, kurie čia švenčia ir savo svarbiausias gyvenimo šventes. O jeigu jie čia švenčia vestuves, krikštą, jubiliejus, tai atneša naudos ir pačiam kurortui, jį garsina, palieka čia savo pinigus. Čia vyksta ir daug koncertų, kultūrinių renginių. Manau, kad centrinę bažnyčią mums svarbu išlaikyti gražią, visada atvirą – ne tik durimis, bet ir žmonių atvirumu.

Druskininkai nėra didmiestis, žmonės čia vienaip ar kitaip susiję. Man labai gražu stebėti, kai mūsų miesto tikintieji jau yra išlaisvėję. Net ir santykyje su bažnyčia.

Džiaugiuosi, kad bažnyčioje yra labai daug jaunimo. Jeigu mes bažnyčioje matome savo vaikus, savo jaunimą, reiškia, kad ši erdvė jiems nebėra svetima, jie nebebijo bažnyčios ir patys ją kuria. Kai kuriais atvejais jie ir mus pačius skatina būti jaunesniais, kitaip pasižiūrėti ir jų žvilgsniu pamatyti pasaulį, kuriame gyvename, pastebėti tai, ko kartais nenorime matyti.

Kartais būna keista, kad tėvai neina į bažnyčią, o vaikai ateina ir net keletą dienų per savaitę būna bažnyčioje. O jų tėvus čia gali pamatyti tik per didžiąsias šventes, laidotuves ar vestuves…

– Bažnyčioje jau susibūrė ne vienas kolektyvas, čia giedama, muzikuojama…

– Bažnyčioje yra keli kolektyvai. Yra pagrindinė vargonininkė Diana, yra Ronata su Rūta, kurios veda jaunimo giedojimus ir juos moko. Yra vaikų, kurie mokosi groti vargonais. Kai sužinojau, kad yra grojančių pianinu, turinčių muzikinių gabumų, pakviečiau susipažinti su vargonais. Tai yra ypatingas instrumentas, ne kiekvienas juo gali pagroti. Juk to išmokęs jaunas žmogus galėtų tai daryti bet kuriame pasaulio taške.

Yra Arijus, kuris gieda ir mokosi groti vargonais. Taip pat yra Augustas Navickas, kuris, prieš išvažiuodamas mokytis į Vilnių, gali ateiti ir perprasti šį instrumentą. Tai – labai talentingas muzikantas, ir jis gali dar labiau išplėsti savo muzikinių talentų spektrą.

Ir jeigu Druskininkuose yra daugiau muzikalių vaikų, siūlyčiau jiems pasinaudoti galimybe ir ateiti mokytis pas mūsų puikią ir labai profesionalią vargonininkę Dianą. Galėtume turėti net ir nedidelę vargonų mokyklėlę tiems, kurie norėtų išmokti groti šiuo unikaliu senoviniu instrumentu – vargonais.

– Ko palinkėtumėte parapijos žmonėms?

– Palinkėčiau daugiau paprastumo. Kad mūsų mieste kuo mažiau jaustųsi atotrūkis tarp pasiturinčiųjų ir vargingiau gyvenančių, paprastų ir įtakingesnių, išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių.

Norėčiau, kad Dievas mums visiems duotų paprastumo pajautimą – juk ir kūdikėlis Jėzus atėjo paprastume. Linkiu visiems mokėti vieniems kitus priimti tokius, kokie esame, džiaugtis vieniems kitais, mažiau kritikuoti, nereikalauti keistų dalykų. Reikia paprasčiausiai gerbti ir gyventi. Jeigu pabandytume peržengti to paprastumo slenkstį savo santykyje vieni su kitais, viduje būtume tikrai laimingesni, atviresni.

Aš pats čia esu jau tris su puse metų, parapijiečiai mane jau perkando iki kaulų smegenų, tie, kurie lankosi bažnyčioje, perprato ir mano emocijas. Nebijokime vieni kitų. Jeigu mes sugebėjome pakeisti mūsų bažnyčią, kad ji taptų paprasta ir atvira, tai tikrai galime pabandyti daugiau šypsotis, sveikintis gatvėse susitikę, skubėti vieni kitiems padėti, nebūti abejingi, negyventi vien savimi ir dėl savęs. Visa tai gimdo paprastumą ir Dievo buvimą tarp mūsų. Ten, kur yra bendrystė tarp žmonių, kur yra paprastumas, ten yra ir Dievas. Todėl visiems ir linkiu tokių šv. Kalėdų, kurios atneštų daugiau paprastumo ir pasitikėjimo savimi ir tikėjimo kitais. Ir labai norėtųsi visiems mums palinkėti, kad gyventume taikoje ir kad Dievas apsaugotų nuo tokių baisybių, kaip karas ir badas.

Kalėdos yra Kristus

Algirdas Šimkus, Druskininkų (Ratnyčios) šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas:

„Nors šių metų Kalėdos bus švenčiamos pasikeitusiame pasaulio įvykių kontekste, tačiau Kalėdos yra Kristus. Ir tuo viskas pasakyta. 

Kunigas A. Šimkus: „Kai manęs klausia, kas turėtų būti svarbiausia, pasitinkant šv. Kalėdas, mano atsakymas labai aiškus ir konkretus – Jėzus Kristus“ / Mariaus Dovidausko nuotrauka

Kalėdomis švenčiame Jėzaus Kristaus gimimą: Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Kalėdų naktį, skambant angelų ir žmonių giesmėms, žemę nutvieskia Viešpaties šlovės šviesa. Sužimba ir kryžius, tik per visą mirguliuojantį lalesį ir tilindžiavimą nebeišgalime jo pamatyti, nes imbierinių sausainių kvapas toks mielas ir šiltas, tad negi dabar galvosi, kodėl Žodžiui prisireikė tapti kūnu. Tad ir šiemet, kad ir kokie bebūtų kontekstai ir tekstai, Kalėdos yra Kristus, ir nieko čia nebeprigudrausi.

Dar gruodžio 17-ąją, pradėdama ruoštis Kristaus gimimui, visa Bažnyčia meldėsi, kad mūsų Broliu tapęs vienatinis Dievo Sūnus padarytų mus savo dievystės dalininkais. O jau sausio 1-ąją gieda: „O admirabile commercium! – O nuostabūs mainai”!  Dievas tapo žmogumi, kad savo dievyste žmones apdovanotų! Turėtume šaukti iš džiaugsmo, kad įvyko, kad gavome, ko prašėme. Bet šitoje vietoje galime tik gerai paliūdėti, nes mes tai davėme, bet tai, kas buvo gauta mainais, arba nepriėmėme, arba neatpažinome, ką turime ir kad jau turime. Vadinasi, prastai mums su kalėdine komercija, ir turėtume labiau ja užsiimti. Nes būtent jos dėka mes gavome Šventąją Dvasią, idant galėtume gyventi dvasinį gyvenimą, tai yra pripildytą Dievo Dvasios, kuri yra ir Tiesos Dvasia. O Dvasia mus visados kreipia į kitą žmogų, kad ir koks jis būtų. Bet užuot atsigręžę ir pasilenkę prie kito žmogaus, pradedame leisti visokius neva tai dvasingus prasto kvapo vėjus, o paskui dar kraipome galvas, kad daug kas nuo mūsų suka nosį į šalį. O juk ant kryžiaus kabodamas Jėzus ištarė: „atlikta“ ir atidavė dvasią. Mums. Kad būtume dvasingi Jo dvasia, kad ir mes atliktume, ką turime atlikti. Kad ir mūsų žodžiai taptų kūnu.

Kai manęs klausia, kas turėtų būti svarbiausia, pasitinkant šv. Kalėdas, mano atsakymas labai aiškus ir konkretus – Jėzus Kristus.

Prisimindamas besibaigiančius metus, turiu pripažinti, kad man didžiausias metų įvykis – paskyrimas Druskininkų (Ratnyčios) šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonu. Galima sakyti, kad man naujieji metai prasidėjo liepos 4-ąją. Kalėdos – irgi, nes turbūt kasdien turiu progą patirti, kaip žodis tampa kūnu, arba netampa (nes ne tas žodis).

Artėjančių Kalėdų proga ir sau, ir parapijiečiams, ir mums visiems linkiu kuo gaivesnio širdies atvirumo ir Dievo Dvasiai, ir vieni kitiems. Šventų Kalėdų!“

Kalėdos – katalikų bažnyčios Dievo Sūnaus gimimo minėjimas

Artūras Vaškevičius, Leipalingio švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas:

„Taip, šie metai Žemės žmonėms buvo sudėtingi. Bet mes, kaip bažnyčia, nepolitikuojame, mes remiamės vyskupų laiškais ir kviečiame melstis už tuos žmones, kurie yra kare, už viso pasaulio kenčiančiuosius.

Jei kalbėsime apie Kalėdų komercinę pusę, tai ši šventė yra gryna, o ja pasinaudoja tie, kas ką nors pardavinėja. Bažnyčioje dvasine prasme tikrai nėra tos komercijos. Nemažai žmonių per šventes eina į bažnyčią, tačiau labai nemaža dalis turi patirties per šventes visiškai nelankyti bažnyčios. Jiems yra tiesiog – Kalėdos, ir viskas, jie nesigilina, kas iš tikro yra Kalėdų autorius. Kalėdos – katalikų bažnyčios Dievo Sūnaus gimimo minėjimas. Gal žmonės į tai neįsigilna? Prieš Kalėdas seka tam tikrų papročių laikymaisis – gruodžio 24, 25, 26 dienos, kas priimta visame katalikiškame pasaulyje, kai dalijamasi dovanomis, išreiškiama padėka Dievui už atpirkimą, taip jaučiame bendrystę su viso pasaulio krikščionimis.

Kai manęs klausia, kas svarbiausia, pasitinkant Kalėdas, tai galiu atsakyti, kad tai pasninkas iki Kalėdų, paskui pareiga dalyvauti religinėse kulto apeigose, šv.Mišiose,  išpažinties ėjimas, susitaikymas su savo šeimos nariais, nes Kristus, kaip išganytojas, atperka žmones iš nuodėmės.

Kai metai eina į pabaigą, kiekvienas pagalvojame, kokie mums jie buvo. Manau, kad 2022-ieji metai teka savo vaga, bažnyčiai buvo puikūs metai, nes nebuvo pandeminių iššūkių, gilių žaizdų, problematikos, žmonės surado noro praktikuoti tikėjimą.

Šiemet pradėjau vadovauti Leipalingio parapijai. Pripažinsiu, kad parapijos pakeitimas nėra ypatingas įvykis, tokių įvykių yra ne kartą buvę – Dievui tarnauju jau15 metų. Čia yra tarnystės dalykai, kurie yra labiau privatūs. Mes, kunigai, esame įpratę prie tokių iššūkių, jei kyla problemų, jas sprendžiame, arba jos per laiką pačios išsisprendžia. Nauja parapija – pradžia, kuri, kaip ir visur, reikalauja tam tikrų pastangų, apsipratimo. Kadangi Dzūkijoje jau tarnauju devyneri metai,  tai man nieko nauja.

Savo parapijos žmonėms ir viso krašto tikintiesiems linkiu išlikti bažnytiškais žmonėmis, katalikiškais, kad pasaulio iššūkiai nesunaikintų to, ką mes turime iš praeities, kad tai, dėl ko žmogus yra apsisprendęs, visada išliktų, kad tam neturėtų įtakos nei pandemijos, nei karai, nei kitos negandos“.