Po STT šuolio į vandens parką liko tik purslai

Taikėsi į vieną pastatą, o šovė į kitą. Neradę priekaištų Druskininkų savivaldybei, STT agentai ėmė krėsti kitoje gatvės pusėje esantį vandens pramogų parką. Seklių fantazija išseko po trejų metų. Įmonė dirba pelningai, vadinasi, – įtartinai. O jei ji priklauso savivaldybei, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentų uoslė sustiprėja dvigubai. Kad išsiaiškintų, kas draudžiama ir kas leidžiama turistų traukos centru tapusiai bendrovei, jie pirmiausia atliko kratas ir paruošė visą šūsnį įtarimų. Kas slepiasi po įprastu teisėsaugos pranešimu „pareikšti įtarimai“, „Lietuvos rytui“ pasakojo Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro „Aqua“ direktorius 56 metų Edmundas Antanaitis.

 

Druskininkų vandens parko direktoriui E. Antanaičiui labiausiai gaila, kad dėl įtarimų nukentėjo ir jo šeima/Laimos Rekevičienės nuotrauka

 

 – Po trejus metus trukusio tyrimo prokuratūra neseniai jums panaikino visus įtarimus. Nuo ko prasidėjo ši istorija?

– Šiomis dienomis galėsime minėti trečiąsias šios istorijos metines. Prasidėjo ji tuo, kad man atėjus į darbą į kabinetą užėjo keli vyrukai, pasakė, kad esu kažkuo kaltinamas, ir išsivežė. Kiti liko mūsų centre, kabinetuose darė kratą ir rinko dokumentus.

– Jums tai buvo staigmena?

– Kadangi Vilniaus universitete esu baigęs teisę, nemažai mano mokslo draugų šiuo metu dirba įvairių instancijų teismuose, teisėsaugos struktūrose. Mane jau buvo pasiekę gandai, kad kas nors panašaus gali būti. Kai tarnyboms buvo duotas uždavinys „patvarkyti Druskininkus“, supratome, kad vienas taikinių bus vandens parkas, nes tai – lyg Druskininkų vizitinė kortelė. Kartą dėl gandų apie provokaciją jau esu bėgęs iš Lietuvos. 2015 metais, prieš merų rinkimus, susidėjau daiktus ir vienas išvažiavau į Portugaliją. Grįžau tik rinkimų naktį, kai jau buvo skaičiuojami rezultatai. Po pusmečio savo kabinete sulaukiau pareigūnų. Suprantu, kad ne aš buvau šios akcijos taikinys, ir, manau, visi tai supranta. Bet mūsų teisinė sistema tokia, kad atskiro žmogaus gyvenimas, teisės ir reputacija niekam nerūpi. Matyt, mūsų teisinėje sistemoje iki šiol užprogramuotas Leningrado universiteto ir milicijos mokyklos mąstymas. Kuo toliau į Vakarus, tuo labiau saugomos žmogaus teisės, o pas mus atrodo nieko blogo, kad vienas ar kitas žmogus bus paaukotas. Bet taip sugadinamas gyvenimas ir visai grupei žmonių, kurie gyvena aplink tą pasirinktą auką.

– Nukentėjo ir jūsų aplinkos žmonės?           

– Mūsų keturių mėnesių anūkė vieną dieną užmigo ir neprabudo. Mergaitė buvo sveikutė, gražutė, nebuvo jokių problemų. Vieną dieną su ja pažaidžiau, o po poros valandų jos nebebuvo. Medicinos ekspertai nustatė – tam galėjo turėti įtakos nėštumo metu motinos patirtas stresas. Kai mane suėmė, duktė aštuntą mėnesį laukėsi kūdikio. Tas akmuo ir ta atsakomybė, kam aš čia ėjau dirbti, slegia iki šiol ir, manau, liks visam gyvenimui. Aš niekada nepriklausiau jokiai politinei partijai ir į šį darbą irgi nesiprašiau. Manęs paprašė, kad ateičiau padėti metams, bet prasidėjo finansų krizė. Tuo metu, kai labai sunku, palikti bendrovės taip pat nesinorėjo. Pergyvenome visą krizę, tada prie vandens parko prisijungėme viešbutį, vėliau pradėjome statyti naują viešbutį, taip ir tęsiasi jau apie dešimt metų. Iki tol turėjau savo verslą, jau buvau nusipirkęs ir namą Niujorke. Kai duktė pagal sutartį pradėjo dirbti Europoje, grįžome ir mes. Buvome laiminga šeima, tačiau šie veikėjai laimę ir gyvenimo džiaugsmą iš mūsų šeimos atėmė. Sutrypti vieną šeimą sistema sugebėjo.

 

– Kaip jautėtės pats? Areštinėje turbūt atsidūrėte pirmą kartą gyvenime?

– Be abejo, suėmimas manęs nepradžiugino. Tačiau kai pareigūnai mane įsodino į tarnybinį automobilį ir leido pirmą kartą paskambinti, aš ir savo žmonai, ir advokatui pasakiau niekam nė cento nemokėti ir nebandyti manęs išpirkti – kiek reikės, tiek atsėdėsiu. Pamaniau, jei būsiu nuteistas, tai būsiu, bet šeima bent finansiškai nenukentės. Kauno tardymo izoliatoriuje išbuvau pusantros paros. STT pareigūnai su manimi tikrai elgėsi labai žmogiškai, o viena pareigūnė net po darbo atėjo į areštinę, kad mane išleistų. Nors areštinėje turėjau praleisti dvi naktis, ji pasistengė, kad antrą vakarą jau galėčiau važiuoti namo, nes jau buvau apklaustas ir ilgiau laikyti manęs nebebuvo tikslo. Areštinėje perskaičiau Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“. Mano gyvenime taip jau sutampa – kažkada į atsargos kariams skirtas pratybas buvau pasiėmęs Fiodoro Dostojevskio knygą „Idiotas“ originalo kalba. Kas daugiau belieka, kai susipažįsti su tokiais įtarimais? Priblokštas buvo net mano advokatas, buvęs prokuroras, kuris tyrė kaip tik tokias bylas.

 

 

 

– Jums buvo pareikšti net septyni įtarimai. Kokie jie?

– Po dešimt kvietimų į vandens parką per kitus žmones buvau perdavęs Druskininkų merui, vicemerui ir savivaldybės Investicijų skyriaus vedėjui. Tai jau trys įtarimai. Niekam buvo neįdomu, kad per metus mes išdalijame per tūkstantį kvietimų. Meras per šventę juos įteikia geriausiems ūkininkams, vicemeras – geriausiems mokiniams, skyriaus vedėjas – žurnalistų futbolo turnyro nugalėtojams. Būtų užtekę tik paskambinti ir paklausti, kam tie kvietimai atitenka. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, kaip lankytojas, vandens parke turbūt nėra buvęs kokius aštuonerius metus. Jis tikrai čia neateina pramogauti. Kol vyko statybos, meras ateidavo kiekvieną dieną – turėjo net specialius batus, kad galėtų po statybvietę vaikščioti. Jis prižiūrėjo visą procesą – nuo rankenos iki kiekvienos plytelės. Dar buvau kaltinamas tuo, kad „Aqua“ akcininkai už įmonės pinigus išvažiavo į komandiruotę. Ką tai reiškia? Įmonės šeimininkai už įmonės pinigus išvyko į komandiruotę.

 

 – Gal komandiruotė buvo į kokią nors egzotišką šalį?

– Į Vokietiją. O kad galėtume išvykti į šią komandiruotę, aš prašiau pusę metų. Tuo metu mes projektavome bangų baseiną ir paplūdimį po stogu. Tai buvo didžiulis savivaldybės projektas, o pastato aukštis turėjo siekti 35 metrus. Vokietijoje panašus objektas buvo pastatytas 25 metrų aukščio.

Todėl kviečiausi merą ir kitus savivaldybės darbuotojus, kad nuvažiuotume ir įsitikintume, jog tų 25 metrų užtenka. Nuvažiavome ir nutarėme statyti 25 metrų aukščio baseiną, taip sutaupydami 5–6 milijonus eurų, neskaičiuojant eksploatacijos išlaidų. Tokį pelną davė toji kelis tūkstančius eurų kainavusi kelionė, o pareigūnai tai palaikė piktnaudžiavimu. Po to turbūt patiems juokinga pasidarė.

Dar buvau kaltinamas tuo, kad neskelbiame viešųjų pirkimų konkursų. Tačiau užteko tik paimti pažymą, kur juodu ant balto parašyta, kad mūsų įmonei skelbti viešųjų pirkimų nereikia. Dar buvo galima paskambinti į Viešųjų pirkimų tarnybą ir pasiklausti, bet ne – reikėjo surašyti įtarimus ir sulaikyti vadovą. Kito įtarimo iš pradžių net nesupratau – esą vandens parkas sumokėjo už miesto fejerverkus. Pasirodo, fejerverkai buvo leidžiami ir mero gimtadienio proga, todėl pareigūnai įtarė, kad už juos ir sumokėjome. Kai patikrino pavedimus, paaiškėjo, kad juos leido visai kita bendrovė.

 

– Tuo metu buvo garsiai kalbama, kad jūsų poilsio centre nemokamai pramogavo politikai. Tai tiesa?

– Įtarimuose buvo įrašyta ir tai, kad apgyvendinome ir suteikėme paslaugų tuometei sveikatos apsaugos ministrei Rimantei Šalaševičiūtei. Šio įtarimo buvo laikomasi ilgai, bet vėliau panaikintas ir jis. Paaiškėjo, kad ministrė daugiau nei prieš pusmetį gimtadienio proga buvo gavusi kvietimą į vandens parką, o atvažiavusi panaudojo tik pusę jo vertės. Ji atvyko su kažkieno nupirktu kvietimu, kur bendrovei viskas buvo iš anksto sumokėta. Pagaliau kai sveikatingumo paslaugas teikiančios bendrovės paslaugomis naudojasi sveikatos apsaugos ministrė – tai gyva reklama. Netgi ir be kvietimo aš ją būčiau mielai priėmęs ir apgyvendinęs už rinkodaros lėšas.

 

 – O kiti politikai?

– Dabar galėčiau skirti tūkstančio eurų premiją, jei kas nors pateiks bent vieną faktą, kad vandens parke ar bet kuriame mūsų viešbutyje gyveno ir nesusimokėjo nors vienas iš šimto populiariausių politikų.

Pirštais galiu suskaičiuoti politikus, kurie čia yra gyvenę ir kurie specialiai mokėjo kortele, kad matytųsi, jog jie tikrai atsiskaitė. Įtarimų sukėlė ir dvi neva mero siųstos floristės, kurios buvo apgyvendintos mūsų viešbutyje. Už tas moteris juk kažkas sumokėjo, jos buvo apgyvendintos oficialiai, įtrauktos į svečių sąrašus. Pas mus neįmanoma nieko apgyvendinti be registracijos. Visur veikia elektroniniai užraktai, todėl be registracijos neįeisi nei į kambarį, nei į baseiną.

 

– Visi įtarimai buvo panaikinti vienu metu?

– Ne. Kai subliūško šie įtarimai, atsirado kitas – dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Dabar įtarimai liko tik finansininkui, ir ne dėl apgaulingos, o dėl aplaidžios buhalterijos.

Dabar mus tikrina jau ne kartą tai dariusi Valstybinė mokesčių inspekcija, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ekspertai nepaliauja mūsų stebinti.

Jie buvo apskaičiavę, kad bendrovė man skolinga 300 tūkst. eurų. Jie net neatskiria, kurie pinigai ir dokumentai priklauso man, o kurie – įmonei. Jie mūsų prašė iš kasos aparatų atiduoti čekių juostas, nes jas esą privalome saugoti, bet mes tokių kasos aparatų nesame net turėję, visi duomenys saugomi kompiuteriuose. Tokie aparatai – atgyvena. Tai gal dar turėjome skaičiuoti mediniais skaitytuvais? Kai tai vadinama įtarimais, norisi ir juoktis, ir verkti.

 

– Patikrinimai ir kratos poilsio centre truko ilgą laiką ir nesibaigė iki šiol. Kaip bendrovei tai atsiliepė finansiškai?

– Gerai, kad esame stipri bendrovė. Pelningai dirbantis ir iš miesto biudžeto pinigų negaunantis poilsio centras vien šiais metais Druskininkų savivaldybei sumokėjo milijoną eurų dividendų, rėmė miesto renginius. Iškęsime tai, kad tyrėjams reikėjo pateikti tūkstančius dokumentų, įvairių pažymų, kurias darbuotojai rinko, užuot dirbę savo tiesioginį darbą.

Tačiau dar reikės laiko atgauti pažeistą reputaciją.

 

Trejus metus įkalčių Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centre „Aqua“ ieškoję tyrėjai išėjo nieko nepešę/Centreo  „Aqua“  archyvo nuotrauka

 

– Vienu metu juk buvo skelbiama, kad naujieji apartamentai – paleistuvystės lizdas, kur galbūt ištvirkaus ir politikai. Kaip sekėsi toliau kurti jų įvaizdį?

– Druskininkų tarybos nariai Juozas Šarkus ir Vilius Semeška buvo pirmieji politikai, kurie pateko į naujus apartamentus ir juose čiupinėjo patalynę.

Juose dar nebuvo apsilankęs net Druskininkų meras, ką jau kalbėti apie kitus. Dėl tuomet kilusio skandalo apartamentų „Aqua“ Lietuvoje nereklamuojame iki šiol.

 

– Kambarys su nuogos moters paveikslu buvo vadinamas slapta jūsų vadaviete. Kas jame vykdavo?

– Iš tiesų aš ten rengiau susirinkimus ir to neslepiu. Pareigūnai man buvo uždraudę įeiti į vandens parko pastatą, o naujas viešbutis turėjo kitą adresą, kur užeiti nebuvo draudžiama. Aš buvau pusei metų nušalintas, bet dirbti vis tiek reikėjo. Iš tiesų garsiajame kambaryje vyko tik du susitikimai, kitus rengdavome to paties pastato pirmajame aukšte.

Nuogos moters nuotrauka vonioje buvo architekto sumanymas. Toje vietoje, kuri visus taip domino, įrengėme brangiausius apartamentus su vaizdu į Nemuną ir į miesto fontaną. Anksčiau ten buvo gydyklų buhalterių ir administracijos kabinetai. Dabar šie kambariai mums duoda daug pajamų ir tikimės, kad jau greitai viskas visiškai atsipirks.

– Dabar jau aišku, kad beveik trejus metus buvote persekiojamas be pagrindo. Nesiruošiate reikalauti, kad valstybė atlygintų žalą?

– Mūsų teisės sistema neleidžia to daryti. Aš galėčiau bylinėtis, jei būtų įrodyta, kad prokuroras žalą padarė savo neteisėtais veiksmais, o pagal mūsų įstatymus visi prokuroro veiksmai – teisėti.

Gavęs žinių, kad gali būti padarytas nusikaltimas, prokuroras ne tiria nusikaltimą, bet pagauna kokį nors žmogų ir tuomet ieško, ką jam prikabinti.

Kai mane sulaikė, STT pareigūnai toliau liko rinkti duomenų. Mano darbuotojai girdėjo, kaip vienam jų į telefoną kažkas rėkia: „Tu privalai ką nors surasti, nes kitaip mus visus išvarys gatvių šluoti.“ Gavę iš kažko tokį nurodymą jie trūks plyš turėjo ką nors surasti.

Šioje Seimo narių ir prezidentės sukurtoje teisinėje sistemoje neliko protingumo kriterijų.

Laikomasi tik iš aukščiau duotų įsakymų, todėl ta baimė prokurorus verčia laikytis savo pozicijos iki paskutinės minutės. Pasipriešinti sistemai faktiškai neįmanoma, tai Rytų šalių požiūris.

Galėtume nebent surinkti visų nuskriaustų žmonių delegaciją ir su šeimos nariais nueiti į S. Daukanto aikštę, po Prezidentūros langais.

Tegul prezidentė pasižiūri jiems į akis. Kita Lietuvos problema – prokurorų nepriklausomumas ir nebaudžiamumas, jie už nieką neatsako.

Bet neturėtų taip būti, kad piktnaudžiaudami savo pareigomis jie griautų kitų žmonių gyvenimus.

Jų smegenyse įaugę, kad žmogus yra kaltas, ir jeigu sugadins vieno kito gyvenimą, nieko baisaus, bus pamoka kitiems.

 

„Lietuvos rytas“ 2018-10-18

 Milda Kuizinaitė