M. Sankauskas: „Jeigu nori džiaugtis gyvenimu, niekas tau nesutrukdys“

Druskininkuose „Dūzgia parduotuvę“ prieš metus atidaręs 36-erių Marius Sankauskas – akivaizdus pavyzdys, kad stipriai asmenybei įgyvendinti svajones nesutrukdo net didžiausios gyvenimo negandos.

Būdamas vos devyniolikos, Marius patyrė siaubingą avariją, po kurios vaikino gyvenimas apsivertė aukštyn kojom – nuo to laiko jis nevaikšto. Nors atsitiesti prireikė laiko, šiandien jaunas vyras savo pavyzdžiu rodo, kad viskas gyvenime įmanoma, jeigu tik labai nori. Ir primena, kokių nereikšmingų problemų žmonės kartais sau prisikuria ir apsunkina savo gyvenimus. Besišypsantis ir su kiekvienu sutiktu žmogumi nuoširdžiai bendraujantis Marius įveikė realius gyvenimo jam siųstus išbandymus, nenustojo džiaugtis gyvenimu, kurti planus ir dalintis gerumu su aplinkiniais.

Nors atsitiesti prireikė laiko, šiandien M. Sankauskas savo pavyzdžiu rodo, kad viskas gyvenime įmanoma, jeigu tik labai nori/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Likimas pačiam nepagailėjo išbandymų. Dar nebaigęs mokyklos, patekote į avariją, kuri gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Tačiau sunkumai, panašu, patį tik užgrūdino?

– Tikrai, tokio likimo posūkio nesitikėjau. Man buvo vos 19 metų, pati jaunystė. Iki tol daug sportavau, kūriau kitokius ateities planus, tačiau ta lemtinga avarija viską pakoregavo. Nesuvaldžiau motociklo, kuriuo važiavau, jis užkrito man ant nugaros ir sutraiškė stuburą. Po šios traumos teko iš naujo mokytis gyventi, jau supratus, kad galbūt niekada nevaikščiosiu.

„Dūzgia parduotuvė“ įsikūrusi L. Giros g. 19, Druskininkuose/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Laimė, kad po avarijos besigydydamas Kauno klinikose, sutikau labai profesionalų kineziterapeutą, kuris padėjo sugrįžti į gyvenimą. Dėkingas ir jam, ir savo tėvams, kurie padarė viską, kad nelikčiau prikaustytas prie lovos.

Žinoma, ne viskas iš karto tapo labai gerai. Teko praeiti ilgoką susitaikymo su likimu etapą. Nuoširdžiai patariu į panašią bėdą patekusiems žmonėms praeiti jį kuo greičiau. Nes tame etape gali ir įstrigti. O po to gali būti dar sunkiau persilaužti ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Baisiausia, kad gali pradėti patikti nieko neveikti, kai visi tavimi rūpinasi…

Laimė, aš supratau, kad toks patogumas neprilygs galimybei būti savarankiškam ir pačiam veikti tai, kas tau patinka, savarankiškai užsidirbti. O man tikrai svarbu dirbti, reikia prasmingo užimtumo.

Marius džiaugiasi brolio Dariaus sukurtu parduotuvės logotipu ir dekoracijomis/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Patirta nelaimė Jūsų nesustabdė, tik pakreipė gyvenimą kita vaga?

– Taip, gyvenimas tikrai pasikeitė. Kai jau galėjau savarankiškai judėti vežimėliu, su tuomete drauge teko išvykti ir į užsienį, ieškoti laimės svetur. Anglijoje gyvenau šešerius metus. Patiko, bet savas ten nesijaučiau, nors sutikau labai daug draugiškų žmonių.

Žinoma, norėjau dirbti ir užsidirbti, bet ten greičiausiai galima susirasti fizinį darbą. Kai nuvykau į Angliją, kreipiausi į užimtumo tarnybą. Bet neįgaliam žmogui, neturinčiam profesijos, įsidarbinti ofise praktiškai neįmanoma.

Išsiskyrė ir mūsų su drauge keliai. Teko grįžti į Lietuvą. Taip sutapo, kad, grįžus namo, per mėnesį netekau mamos, su kuria siejo labai stiprus ryšys. Tai buvo didžiausias mano patirtas skausmas. Net stipresnis už tą, kurį patyriau, praradęs galimybę vaikščioti. Mama buvo man labai artima, tikra sielos draugė, kuri suprato ir visada palaikė.

Prieš užgęstant jos gyvybei, mama man dar spėjo pasakyti: „Mariau, aš noriu, kad tu būtum laimingas ir darytum tai, kas tau suteikia daugiausiai džiaugsmo“. Tada pagalvojau, kad taip ir darysiu. Iš pradžių – vardan mamos. O kai pradėjau taip gyventi, ir pačiam pasidarė geriau. Tarsi savaime pradėjo nutikti geri dalykai.

Ir dabar dar pagalvoju, kad vis dėlto man gyvenime nutiko daugiau gerų, o ne blogų dalykų. Manau, jei pats esi pozityvus, tada net bloguose dalykuose stengiesi įžiūrėti gėrį. Tada tarsi pats trauki tokius pat pozityvius žmones.

Aš stengiuosi gyventi čia ir dabar. Nekurti didelių planų ateičiai, o viską daryti tuoj pat. Nes jeigu kažką labai atidėlioji, likimas nepagaili išbandymų, tarsi stebi, kaip tu su vienu ar kitu iššūkiu susidorosi. Tikrina, kiek viduje esi stiprus žmogus, kiek galėsi ištverti.

„Dūzgia parduotuvėje“ pirkėjams siūloma tik aukščiausios kokybės lietuviški produktai/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Minėjote, kad po nelaimės Jus labai palaikė šeima.

– Šeima buvo, yra ir, manau, bus didžiausias mano ramstis. Džiaugiuosi puikiais santykiais su broliu Dariumi, tėčiu. Jaunėlisbrolis man labai padeda. Padėjo man, įsirengiant namus. Mano parduotuvei logotipą ir dekoracijas pats sukūrė. Džiaugiuosi brolio talentais – jis laisvalaikiu tokių nuostabių dalykų iš metalo, medžio sukuria!

O tėtis po nelaimės namuose man pritaikė visą aplinką, pats sumeistravo įvairius įrenginius, kuriais naudodamasis galėjau pirmiausia atsikelti iš lovos, vėliau – lavinti judėjimo įgūdžius. Jis net liftą pats įrengė!

– Su tėvais gyvenote Kauno krašte. Kodėl verslą plėtoti ėmėtės būtent Druskininkuose?

– Man visada norėjosi su maistu susijusio verslo. Tada sukau galvą, ko konkrečiai imtis. Sumaniau atidaryti parduotuvę, kurioje prekiaučiau mėsos gaminiais. Svarsčiau, kurioje Lietuvos vietoje būtų paklausiausia tokia produkcija. Ir patraukliausi pasirodė Druskininkai. Įvertinau ir Druskininkus aplankančių turistų srautus, ir vietinių gyventojų pirkimo įpročius.

Be to, Druskininkus buvau įsimylėjęs, kai dar net negalvojau apie parduotuvės atidarymą. Jei tik būdavo geresnis oras, iš Garliavos visada važiuodavome į vandens parką, vaikščiodavome Vilniaus alėja. Pastebėjau, kad kada beatvažiuodavome į Druskininkus, čia visada būdavo kokia nors šventė. Toks ypatingas miestas man atrodė šis kurortas.

– Greitai bus metai, kai dirbate Druskininkuose. Kaip Jums čia patinka?

– Man labai patinka ir Druskininkai, ir čia gyvenantys žmonės – jie šilti, draugiški. Džiaugiuosi, kad jau yra ir nuolatinių mano pirkėjų ratas. Su jais užsimezgė itin draugiškas ryšys.

– Manote, kad čia mažos parduotuvėlės privalumas, kai žmogus, atėjęs apsipirkti, gali ir pabendrauti, pasitarti, kai kiekvienam klientui skiriama dėmesio?

– Tikrai, džiaugiuosi kiekvienu pas mane atėjusiu žmogumi. Su kiekvienu nuoširdžiai bendrauju, nesvarbu, kiek ir ko jie perka. Kartais vyresnio amžiaus žmonės užsuka ne tik pirkti maisto, bet ir tiesiog pabendrauti.

Kai su žmogumi gražiai elgiesi ir esi nuoširdus, jis apie tave papasakos ir savo artimiesiems, pažįstamiems. Ir šie nebijos užsukti. O man tiesiog patinka bendrauti su žmonėmis.

– Kadangi gyvenime Jus traukia tik geri dalykai, ko gero, ir savo parduotuvėje parduodate tik geriausius produktus? Jūs akcentuojate, kad Jums labai svarbu gyventi Lietuvoje, mylite viską, kas lietuviška?

– Pradėdamas dirbti, turėjau nusistatęs tam tikrus kriterijus. Kad būtų lietuviška ir labai kokybiška produkcija, tiekėjai savo gaminių nepardavinėtų dideliais kiekiais didžiuosiuose prekybos centruose. Galiu paminėti senas tradicijas ir receptūras išsaugojusią „Dvaro mėsą“, tiekiančią tik aukščiausios kokybės ir labai skanius gaminius. Pas kitus gamintojus tokių produktų nerasi.

Tikrai kokybiški ir labai skanūs įmonės „Broileta“ gaminiai. Ypač – kalakuto kumpis ir vištienos dešrelės.

Bendraujame su „Pilnų namų“ bendruomene. Iš pradžių ten gyvenantiems žmonėms skirdavau produktų. O kai sužinojau, kad jie patys augina žoleles, pradėjau prekiauti ir jų užauginta produkcija. Man svarbu, kad jie patys augina tas žoleles, kuria arbatas ar prieskonius.

Dar galima rasti originalų ir labai sveiką produktą – kombuchą, raugintos arbatos gėrimą. Tie, kas žino šio produkto vertę, džiaugiasi mano parduotuvėje jį radę, nes jį gamina patikima, mano manymu, Roberto Burneikio bendrovė.

– Koks paties mėgstamiausias patiekalas, kurį visada rekomenduotumėte?

– Labai rekomenduoju naujieną – vytintą dešrą. Ji tikrai labai skani. Siūlau ir originalaus skonio rūkytą kumpį. Rekomenduoju lašiniuotį, vengriško tipo lašinius su česnakais ir paprika, kurie tarsi tirpsta burnoje. Beje, aš visus naujus gaminius pirmiausia paragauju pats, kad žinočiau, ką patarti pirkėjams.

– O kaip Jums sekasi gyventi Druskininkuose? Ar randate čia sau veiklos? Ar aplinka pritaikyta neįgaliesiems?

– Labai džiaugiuosi, kad esu čia. Fantastiškas miestas! Šiame mieste tikrai pasirūpinta žmonėmis, kurie juda vežimėliuose. Visur, kur norėjau, patekau be vargo.

Myliu gamtą, todėl man smagu pasivažinėti po miesto parkus. Pakeliui sutinku mielų žmonių, grožiuosi sutvarkyta aplinka, gėlynais. Man atrodo, kad žmonės Druskininkuose labiau atsipalaidavę, šypsosi, gerų emocijų suteikia. Gal tikrai todėl, kad čia kurortas?

– Kokių pomėgių turite? Kas suteikia daugiausia džiaugsmo?

– Mano didžiausia silpnybė – automobiliai. Dar labai patinka bendrauti su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad Druskininkuose susipažinau su daugybe puikių žmonių. Su kai kuriais net susidraugavome. Labai vertinu ir jų draugišką pagalbą, kurios kartais prireikia.

– Kokių planų turite?

– Manau, kad, jeigu gyvenime lemta kam nors nutikti, taip ir atsitiks. Žinoma, norėčiau, kad verslas būtų sėkmingas. Norėtųsi erdvesnių patalpų, kad galėčiau pirkėjams pasiūlyti ir šviežios mėsos ar žuvies.

Dar norėčiau teikti maisto pristatymo į namus paslaugą. Ji ypač aktuali dabar, iškilus grėsmei dėl COVID-19.

Parengė Laima Rekevičienė