Lemtingąjį 1990-ųjų pavasarį Druskininkų krašto žmones vienijo tvirtas tikėjimas Nepriklausomybe
„Buvo didelis pakilimas. Kai esi jaunas, viskas kitaip atrodo. Tada nieko nebijojau, dabar gal bijočiau, nes yra vaikai, šeima, atsakomybės. O tada viskas buvo paprasta – „jūra iki kelių“ ir didelis patriotizmas bei tikėjimas Lietuvos laisve“, – prisiminęs 35-erių metų senumo įvykius, sakė vienas iš Druskininkuose veikusio Sąjūdžio aktyvistų, tuometis Kultūros skyriaus vedėjas Saulius Lukošiūnas.
Vienas iš Druskininkuose veikusio Sąjūdžio aktyvistų, tuometis Kultūros skyriaus vedėjas S. Lukošiūnas (kairėje) ir svarbiausius įvykius užfiksavęs J. Bilinskas džiaugiasi, kad jiems teko prisidėti prie miesto istorijos kūrimo / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuris tais laikais rengė mitingus, rūpinosi Trispalvės iškėlimu virš Santuokų rūmų, mėgino išlaviruoti tarp sovietinės valdžios ir naujosios Lietuvos valstybės kūrimosi procesų. Apie tą sudėtingą, bet prasmingą laiką, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-ųjų metinių proga pasikalbėjome su Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vyriausiuoju muziejininku S. Lukošiūnu.
– Koks emocinis kontekstas 1990-aisiais buvo Druskininkuose prieš Kovo 11-ąją. Ar žmonės buvo vieningi, ar buvo patriotiškai nusiteikę?
– Patriotizmo tikrai netrūko. Viskas prasidėjo nuo tos trispalvės, kurią šviesaus atminimo Almantas Lipinskas pranešė per miestą. Tai įvyko 1988 metais, per Kurorto šventę. Nešė vėliavą į „Giros aide“ surengtą folkloro vakarą. Prisimenu, milicininkai, apsirengę baltais marškinėliais, stovėjo, bet vėliavos iš Lipinsko neatėmė.
Kitas rimtas įvykis, Kovo 11-osios preliudija, buvo 1988 metų birželio 14 d. geležinkelio stotyje supiltas simbolinis kapas, minint vežimus į Sibirą. Tada dirbau Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėju. Padarėme ant bėgių stilizuotą kapą. Nemeluosiu, baimės buvo. Tada nuo Santuokų rūmų iki pašto susirinko pilna gatvė žmonių. Visi pasuko link tuometės geležinkelio stoties (dabar TVIC). Pajudėjo dar nematyta žmonių masė. Tada jau niekas nebebijojo – atsirado tikėjimas, jog viską galime pakeisti.
Susibūrė Sąjūdis, prašėme sovietinės valdžios leidimo paminėti Molotovo – Ribentropo pakto metines. Leido.
Tada dviejose Druskininkų vietose – prie „Ūlos“ stiklinio pastato ir prie „Turisto“ viešbučio pastatėme skelbimų lentas. Tose lentose pradėta talpinti informacija – kas nauja Lietuvoje ir Sąjūdyje. Žmonės, eidami į darbą ar grįždami namo, sustodavo paskaityti informacijos. Vėliau buvo iškelta trispalvė virš Santuokų rūmų, išrenkama naujoji Taryba, prasidėjo rimtesni darbai.
– Iš kur Druskininkuose buvo tiek daug tremtinių ir politinių kalinių?
– Druskininkuose buvo sudarytos palankesnės sąlygos prisiregistruoti iš tremties sugrįžusiems žmonės, nes didžiuosiuose miestuose to padaryti nebuvo įmanoma. Kad tremtiniai ir politiniai kaliniai „nekeltų vėjo“ didmiesčiuose, jiems sovietinė valdžia leido apsigyventi provincijoje. Kai jie grįžinėjo iš tremties, tai Druskininkuose buvo daug sanatorijų, todėl reikėjo aptarnaujančio personalo, juolab, kad grįžtantieji iš tremties gerai mokėjo rusų kalbą, o sanatorijose reikėjo aptarnauti rusakalbius pacientus. Grįžusieji iš tremties, įsikūrė taip vadinamoje „Pagankoje“, ten pasistatė namus. Jie visą laiką sąžiningai tylėjo, tautiškumas buvo lyg ir užslėptas, bet 1988 metais jau drąsiai pasakė, kas jie tokie.
– Kaip sovietinė Druskininkų valdžia reagavo į mitingus, susirinkimus?
– Paradoksas, bet ir pats buvau tam tikras valdžios atstovas. Galiu pasidžiaugti, kad vietos valdžia toleravo mūsų veiksmus. Tolerantiškai į tai žiūrėjo tuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas Rimvydas Mickevičius. Visi jautė, jog artėja rimtos permainos. Tai įrodo ir prie „Girios aido“ padaryta bendra nuotrauka, kurioje sėdi ir sovietinės valdžios atstovai, ir sąjūdiečiai. Tiesa, vienas fotografas man pasakojo iš milicijos buvo gavęs užduotį nufotografuoti kiekvieną akyviai permanose dalyvaujantį žmogų.
„Nemuno“ sanatorijoje minėjome rudeninių trėmimų metines, susirinko labai daug žmonių, bijojome, kad įlūš grindys. Valdžia „nekėlė bangų“, nors aš buvau įspėtas, kad būčiau ramesnis.
1988 metais lauko estradoje surengėme „Gimtojo žodžio“ šventę“. Atsivežėme laisvės poetą, aktorių Kęstutį Genį, skaitovą Laimoną Noreiką, savo poezijos knygą pristatė kunigas Ričardas Mikutavičius, kuris vėliau buvo nužudytas. Ta pakili dvasia išsilaikė iki pirmosios Tarybos išrinkimo. Tiesa, buvo įvairių situacijų, tekdavo laviruoti. 1990 metų gegužę, kai buvo minima Pergalės diena, paprašiau valdžios mikroautobuso, kad nuvežčiau karo veteranus į kapines, nenorėjome, kad jie susitiktų su sąjūdiečiais, kad nekiltų bereikalingas konfliktas.
Pašte buvo „radijo rubka“, iš ten informaciją buvo galima perduoti į visus Druskininkuose buvusius radijo taškus. Tos kontoros vadas Sitkovas leisdavo ir man pranešti apie kultūrinius renginius, apie sustikimus.
– Sakėte, kad iškilo problemų, kai norėjote Druskininkuose iškelti trispalvę.
– Taip. Vėliavų neturėjome, taip pat neturėjome geltonos spalvos audinio, kad galėtume pasiūti vėliavas. Kai reikėjo iškelti trispalvę virš Santuokų rūmų, paprašėme viešojo maitinimo vadovą Napaleoną Rastenį bazėse paieškoti geltonos spalvos audinio. Raudonos ir žalios spalvos audinių buvo, nes tos spalvos buvo naudojamos sovietų Lietuvos vėliavoje, o geltonos nebuvo. Geltono audinio gavome, prekybos valdyba pasiuvo tris vėliavas, vieną tokią vėliavą saugau pas save.
– Kokie žmonės dirbo pirmojoje Druskininkų taryboje?
– Kai susirinko pirmoji Taryba, jie visi buvo patriotiškai nusiteikę, buvo aktyvūs, todėl Nepriklausomybė Druskininkuose aktyviai judėjo į priekį. O tie, kurie priešinosi nepriklausomybei, atvirai to nedemonstravo.
– Kaip atrodė pirmieji Nepriklausomybės metai Druskininkuose?
– Druskininkai visada geriau gyveno, nei kita Lietuva. Turėjome gerą maitinimo sistemą, viskas laikėsi ant sanatorijų lankytojų iš Sovietų sąjungos. Paskelbus nepriklausomybę, visa sistema sugriuvo, druskininkiečiams prasidėjo sunkūs laikai. Užsidarė sanatorijos, vakare miestas būdavo tuščias, parduotuvių lentynos – iššluotos. Eidavome į geležinkelio stotį ir laukdavome, kada atvažiuos iš Gardino traukinys, o prekeiviai atveš dešrų ar kito maisto. Tada mokykloje dėsčiau etiką, tai viena penktokė parašė: „Ačiū, Dievui, kad mano mama dirba „Eglės“ sanatorijoje, tai parneša sausainių ir kitokio maisto“.
Ypač nelengva buvo per SSSR ekonominę blokadą, po Sausio 13-osios įvykių. Tada buvo sukurtas Lietuvos gelbėjimo komitetas, jis turėjo ir Druskininkų skyrių, o šio skyriaus narių sąrašą patvirtino buvęs KGB Druskininkų skyriaus vadas Cechanavičius. Ir dabar šį sąrašą galima surasti internete. Ten labai įdomus sąrašiukas, abejoju, ar kas išdrįstų jį paviešinti, nes ten yra tokių žmonių, kurie iki šiol dalyvauja aktyviame Druskininkų gyvenime, kurie ir dabar yra politikoje. Man buvo įdomu, kodėl kai kuriems iš jų gerai sekėsi kopti karjeros laiptais, kai pamačiau tą sąrašą, iškart viskas tapo aišku.
Druskininkietį Joną Bilinską drąsiai galima vadinti Druskininkų istorijos metraštininku – nuo pat Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atsiradimo mūsų krašte, jis užfiksuodavo svarbiausius įvykius. Jonas yra sukaupęs vertingą filmuotos medžiagos ir nuotraukų archyvą. Jubiliejinės – 35-osios Kovo 11-osios išvakarėse J. Bilinskas mielai pasidalijo savo to meto prisiminimais apie pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius Druskininkuose.
– Nuo pat Sąjūdžio ištakų ir Nepriklausomybės paskelbimo fiksavote svarbiausius momentus. Kas iš tų laikų labiausiai įsirėžė atmintin?
– Labiausiai, ko gero, įsiminė tie pirmieji masiniai mitingai, vėliavos iškėlimas viloje „Linksma“. Tarsi pakylėjo tas masiškumas, žmonių patriotiškumas, visi pasidarė vieningi, ne taip kaip dabar, kai visi pakrikę, „pasidalinę“ partijomis. Tuomet buvo viena partija – „Sąjūdis“, ir visiems buvo svarbu viena – nepriklausoma Lietuva. Visi buvo labai draugiški, bet kokiame renginyje galėjai jausti tą draugišką atmosferą ir vienybę.
– O tuomet Jums teko daug fotografuoti ir perteikti druskininkiečių nuotaikas.
– Istorija taip susiklostė, kad nepatekau į tą pasirašymo grupę. Pirmas susitikimas buvo suplanuotas vandentiekio įmonėje, kurioje dirbau. Kažkas iš miesto valdžios buvo perspėjęs, kad nieko neįsileistų į vandentiekio saliukę, taigi Sąjūdžio aktyvas susirinko šalia esančiame miške. Aš maniau, kad renginys bus vandentiekyje, bet atvažiavęs radau uždarytas duris. Dar pastovėjau prie tų durų, dar kitur pažiūrėjau, patrepsėjau ir išvažiavau atgal. Pakeliui miškelyje prie vandentiekio pamačiau, kad stovi kažkokia grupė žmonių, pagalvojau – gal alų geria ar panašiai. Bet nejaugi eisiu ir klausiu, ką jie ten veikia? Grybai taigi dar neaugo tuo laiku… Aišku, nufotografavau tame miškely tą grupelę žmonių. Vėliau šviesaus atminimo Vytautas Valentukevičius savo prisiminimuose apie tą epizodą rašė tuomet pagalvojęs: „Saugumas atsiuntė šnipą ir jis fotografuoja“. Žinoma, tąkart prie susirinkusios žmonių minios arti nesibroviau – tik kelis kadrus iš toliau padariau. Tai va, tokia buvo mano pradžia su tuo Sąjūdžiu.
Prisimenu, kad dar iki Sąjūdžio buvo aktyvūs žaliųjų judėjimai, dalyvavau jų veikloje, važiuodavome į įvairiausius mitingus.
– Ar druskininkiečiai buvo drąsūs, kai atsirado Sąjūdis?
– Tuo metu buvo toks užsidegimas, kad, jeigu būtų reikėję pasirinkti, ar mirsi, ar ne, ko gero, jau geriau mirti pasirinktum – visi degėme nepriklausomos Lietuvos troškimu. Tuo metu tokios nuotaikos vyravo – visi buvo labai patriotiški, istoriją prisimindavo, miškuose partizanavusius kovotojus už Lietuvos laisvę. Man atrodė, kad daugelis buvo pasirengę net mirti dėl laisvos Lietuvos, jei tai padėtų pasiekti šį tikslą.
– Esate užfiksavęs pirmosios Trispalvės iškėlimą Druskininkuose.
– Kai kėlėme vėliavą Druskininkuose, buvo keli žmonės, kurie iš metalo suvirino kažką panašaus į piramidę, kad būtų kur tą vėliavą įdėti ir iškelti. Trise kėlė tą vėliavą – A. Valavičius, V. Janonis ir G. Žilys. Aš buvau pasilypėjęs ant tų geležinių kopėčių, į vilos „Linksma“ viršų – iš to bokštelio fotografavau. Ten tik vienas žmogus ir galėjo tilpti, o visur aplink – nuo bažnyčios, tuometės vaistinės iki pašto – buvo žmonių jūra.
– Koks buvo jausmas dalyvauti vėl laisvos Lietuvos valstybės kūrime?
– Tada kiekviena diena buvo pilna visokių naujienų, daugybė patriotinių renginių organizuota. Visur susirinkdavo minios žmonių, su vėliavomis… Dabar tos vėliavos – kasdienybė, o tada turėti vėliavą rankoje buvo labai reikšminga. Nuotaikos labai pakilios buvo. Žinoma, jos kiek atslūgo, prasidėjus blokadai, tuomet žmonės pagalvojo, kad gal jau per daug įsijautėme.
– Taigi ir pats esate Druskininkų istorijos dalis, daug kur dalyvavote, daug užfiksavote. Viskas suarchyvuota?
– Na, gal ne taip kad jau labai tvarkingai suarchyvuota, bet stengiuosi daryti tvarką. Prieš keletą metų perfotografavau visus negatyvus, kuriuos radau, tai išėjo apie 11 000 negatyvų. Iš Sąjūdžio veiklos 4-5 dėžutės skaidrių po 36 kadrus. Skaidres visas atidaviau centriniam archyvui, jiems ten labiau reikia.
Fotografuoju seniai ir pastebėjau, kad tie gražūs vaizdeliai nelabai kam ir rūpi, o štai tie istoriniai kadrai turi išliekamąją vertę. Pagalvoju – paukštuką ant šakos ir po 100 metų nufotografuosi, o štai pirmojo vėliavos iškėlimo – ne…
– Ar skiriasi Kovo 11-oji tuomet ir dabar?
– Nežinau, galbūt jau visiems ta Kovo 11-oji pasidarė tarsi kasdienė … Tada tai buvo pati pradžia, viskas pakiliai, iškilmingai. Aišku, kasmet sukirba kažkur viduj, bet jau ne taip, ne tas efektas. Kaip buvo pati pradžia, visgi buvo kitaip.
– Ar smagu, kad teko visa tai patirti?
– Aišku, smagu, kai pats dalyvauji ir jautiesi pats pirštą prie tos istorijos pridėjęs. Kiekviena karta turi kažką sava. Tėvai pergyveno II-ąjį Pasaulinį karą, diedukai pergyveno I-ąjį Pasaulinį karą, kiti Sibirą, o mes tą sovietų sąjungos išsiskyrimą.
– Kurias Sąjūdžio meto asmenybes Druskininkuose išskirtumėte?
– Man atrodo, kad V. Janonis buvo tas „provadyrius“. Jisai buvo toks idėjinis vadas, bent jau man taip atrodo. Nežinau, gal kiti turi kitą nuomonę, bet aš sakyčiau, kad jisai. Tuomečiame komprojekte, kur jis dirbo, dar prieš tą Sąjūdį vydavo tie pirmieji susirinkimukai, Janonis kažkaip prisiėmė tą svarbiausią koordinatoriaus ir vadovo naštą, mes su kolega Gintaru vandentiekyje pasišnekėdavome. Aišku, kaip visada būna istorijoje, jei ne jisai, galbūt būtų atsiradęs kitas žmogus, bet jis tada grojo pirmuoju smuiku. Visi kiti prisidėjome, bet jo buvo pagrindinis vaidmuo.
Aišku, aktyvūs buvo ir V. Vaikšnoras, ir Z. Streikus, B. Janickas, K. Barniškis, bet jie prisijungė kiek vėliau. Aš tai buvau ten žemiau, „prie klapčiukų“.
– Ar bendraujate su tais su kuriais kūrėte Sąjūdį Druskininkuose?
– Sveikinamės susitikę, bet kad taip labai bendrautume, tai ne… Iš pradžių lyg ir buvo buvusių Tarybos narių klubas sukurtas, bet kažkaip greitai pairo. Buvo vienas susitikimas, bet susirinko tik mažesnė Tarybos narių dalis. Gal kiti taip nesureikšmino to reikalo?
Parengė Laimutis Genys ir Laima Rekevičienė