Legendinis kurorto laikrodininkas J. Paulėkas: „Laikrodžio mechanizmas – kaip žmogaus širdis“

Laikrodžiai – visur. Kartais iš jų reikia mokytis kantrybės – jie niekur neskuba, net ir vėluodami. Einšteinas laiką yra pavadinęs atkaklia, užsispyrusia iliuzija. Du kartus per parą kiekvienas, net ir sugedęs laikrodis namuose rodo tikslų laiką.

Kas jau kas, o laikrodininkai tikrai žino, kaip greitai bėga laikas… Septintą dešimtį baigiantis druskininkietis laikrodžių „gydytojas“ Juozas Paulėkas jau beveik pusę amžiaus ramiai, kantriai ir metodiškai taiso įvairiausius laikrodžius. Su juo ir pasikalbėjome apie gyvenimą ir laikrodžių paslaptis.

– Kaip tampama laikrodininku?

– Mano šeimoje visi buvo „buitininkai“. Tėvas ir mama buvo kirpėjai. Ir brolis, ir sesuo – kirpėjai, ir brolio, ir mano žmonos kirpėjos… O aš sakiau: „Tėvai, nenoriu būti kirpėju, norėčiau būti laikrodininku.“ Viskas gi buvo sovietiniais laikais. Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktorius davė „siuntimą“, ir taip pradėjau mokytis Vilniaus 47-oje technikos mokykloje. Tuomet ruošdavo amatininkus – kirpėjus, batsiuvius, siuvėjus, fotografus. Šiandien, deja, nėra kas juos ruošia.

Dabar to galima išmokti iš tėvo ar senelio. Tik niekas nenori. Čia kaip kunigui, taip ir laikrodininkui  – reikia turėti pašaukimą.

– Henris Fordas dvyliktojo gimtadienio proga gavo dovanų kišeninį laikrodį. Jo mechanizmas berniuką užbūrė. Kaip ir daugelis berniukų pasislėpęs palėpėje jis išsiardė ir išsiaiškino, kaip veikia laikrodžio mechanizmas. Tik, skirtingai nei daugelis, berniukas vėl surinko tiksliai veikiantį laikrodį. Tai pažadino automobilio kūrėją. Kaip pradėjote Jūs?

– Tais laikais, kai mano tėvas 12-ai metų buvo išvežtas į Vorkutą, į aukštesnius mokslus nei broliai, nei seserys niekur nepapuolėm, galėjome rinktis tik amatą, nes buvo uždėtas tam tikras „anspaudas“. Amatas prie kiekvienos valdžios gelbėjo žmogų, turėdamas amatą, vis turėsi duonos, vis tiek pragyvensi.

– O kodėl būtent laikrodis?

– Aš mėgau techniką. Ir man, kaip tam Henriui Fordui, buvo įdomu. Tik kai jis sudėjo, laikrodis ėjo, o kai aš sudėjau – nėjo… Kol išmokau, aš 10 laikrodžių sugadinau.

Buvo labai geri mokytojai. Dar amžiną atilsį Juozas Sprangauskas mane šefavo, jo žmona buvo iš Druskininkų. Dabar jo sūnus, kaip ir tėvas, laikrodininku dirba. Jis ir šiandien prižiūri garsųjį Katedros bokšto laikrodį. Sprangauskas buvo vienas vienintelis, supratęs to legendinio mechanizmo gudrybes. O ko reikia laikrodininkui? Kruopštumo ir tikslumo. Ir dar reikia turėti smegenų. Jei neturi detalės, reikia ją pasigaminti. Čia ir susiveda viskas – fizika, metalai, technologijos… Viskas.

J. Paulėkas iš 12-os Druskininkuose dirbusių laikrodininkų išliko vienas / Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Labiausiai užburia tie senoviniai, švytuokliniai, laikrodžiai su gegute.

– Laikrodis su gegute – tai tas pats švytuoklinis laikrodis. Tik vietoje skambinimo pastatytos dumplės, gaunasi rezonansas, ir jos tam tikru momentu dumples pučia ir „sukukuoja“.

– 1740 metais meistras Antonas Šneideris norėjo sukonstruoti laikrodį su giedančiu gaidžiu. Tiesa, tuomet neišėjo pagaminti tinkamo dantračio ir daugiapakopių dumplių, tad liko tik „kū – kū“… Ir šiandien kelios dešimtys amato meistrų gamina atskiras medines laikrodžio mechanizmo detales. Ir tik kelì, Šneiderio laikrodžio paslaptį žinantys meistrai, surenka juos į vieną ant sienos tiksintį mechanizmą.

– Na, vis tiek ten jau yra aukštosios technologijos, įvairios tekinimo, frezavimo staklės. Mus šito amatų mokykloje nemokino. Mokė, kaip išardyti ir surinkti. Pradėjo nuo žadintuvo, po to buvo tokie legendiniai laikrodžiai „Pobeda“, moteriškas laikrodukas „Zvezda“. Tai taip po truputį laikrodžius ardėme, surinkinėjome ir išmokome.

– O kiek detalių būna viename laikrodyje?

– Kiekvienas laikrodis jų turi labai daug… Jei su kalendoriumi, su užvedimo automatu, kuris užsiveda nuo rankos judesio, tai tokiame paprastai būna keli šimtai detalių – spyruoklyčių, svirtelių, antgaliukų, galvučių, rodyklių – visko… Sudėtingesnį laikrodį ardydamas, detales dėlioji atbuline seka. Žinoma, daug ką dabar galima rasti internete, bet turi žinoti, kokią funkciją atlieka kiekviena detalė.

– Nauji laikai, naujos detalės. Ar spėjate sekti technologines naujienas?

– Žinoma, kvarciniai mechanizmai daug tikslesni. Kiekvieną laikrodį veikia temperatūros svyravimai, drėgmė. Dabar daug plastmasės naudojama – ji neatspari. Anksčiau pagaminti laikrodžiai tiksėjo šimtus metų, deklaruojamas laikrodžio tarnavimo laikas – 10 metų. Kai mes įžengėme į plastmasės amžių, viskas supaprastėjo ir atpigo. Baigiau mokslus Vilniuje, Minske, Maskvoje. Į užsienius nepapuoliau, bet galėjau taisyti visų tipų laikrodžius. Galbūt todėl iš 12-os Druskininkuose dirbusių laikrodininkų išlikau vienas.

– Šiandien dažniau atneša taisyti laikrodžius dėl sentimentų, prisiminimų?

– Kai žmogus atneša taisyti vardinį laikrodį, tai gali viską pasakyti apie jo šeimininką. Būna užrašyta gimimo, jubiliejaus data, kieno dovana, koks kolektyvas, kas iš kur ir kaip – viskas išgraviruota. Taisiau ir „valstybinių apdovanojimų“ proga gautus laikrodžius, tai ten dar gražiau „suštampuota“ viskas. Galima daug nuspėti ir apie žmogaus charakterį. Jei žmogus tvarkingas, jis ir laikrodį tvarkingai nešioja, o jeigu, kaip čia pasakyti nieko neįžeidžiant… Gali pamatyti, ką žmogus veikė: taisė mašiną, darė remontą. Galiu atpažinti visus statybininkų laikrodžius. Cementas, kalkės, dulkės – viskas nugula ant užpakalinio laikrodžio dangtelio, kartais net neišeina jo iš karto atsukti, tenka atmirkyti visus nešvarumus. Moterys dažnai per daug pudros ir kitos kosmetikos naudoja. Tos nematomos mikrodulkės tarsi užvirina laikrodžio dangtelį.

– Kokios bėdos didžiausios? Kaip tie žmonės laikrodžių nesaugo?

– Vasarą didžiausia bėda – vanduo. Šiandien prekybininkai gudrauja ir rašo gudrius simbolius. Žmonės, pamatę ant laikrodžio pakuotės ženklą 50 M, galvoja, kad su laikrodžiu galima nerti 50 metrų po vandeniu. O iš tikrųjų tai yra tik tarptautinis sutartinis ženklas, reiškiantis, jog su tokiu laikrodžiu gali tik rankas po kranu prausti. Jeigu būna ženklelis 100 M, su tokiu laikrodžiu gali ir į dušą lįsti, o jeigu būna 300 ir skafandras nupaišytas – su tokiu gali ir praplaukti, tačiau tikrai negali nardyti. „O man taip sakė pardavėjas“, – piktinasi klientai. Atsakau, jog sakė, norėdami parduoti.

– Kiek laiko sugaištama, remontuojant laikrodį?

– Vieną gali pataisyti per 20 minučių, o kitą – per metus. Ypač sunku taisyti sieninius, stalinius, židinio laikrodžius. Stalinių skambinimai su ketvirčiais, su kariljonais, juose daugiau detalių. Todėl labai vargina tie bėgantys, skubantys, kuriems visko reikia „čia ir dabar“, o taip nebūna. Kartais neužtenka pakeisti elementą. O tie irgi būna ir paprasti, ir pasidabruoti, kurie nesioksiduoja. Kartais reikia dar pusvalandį literatūrą pavartyti. Tiesa, būna klientų, kurie palieka laikrodį, pamiršta ir po trijų, po penkių net po dešimties metų sugrįžta. Tada tą elementą jau vėl keisti reikia.

Remontuojant sieninį laikrodį, turi stebėti ir išlaukti pilną laikrodžio mechanizmo ciklą – 14 parų. Taigi tenka laiko sugaišti. Nebūna „čia ir dabar“…

– Dažnai žmonės klausia, ar geriau laikrodį sustabdyti, ar geriau tegul eina?

– Mechanizmas suteptas tam tikru tepalu, ratukai sukasi. Tepalas maišosi jis nestingsta, kiekvienas ratukas privalo suktis. Laikrodžio nesutaupysi, jis padarytas tam, kad rodytų laiką.

J. Paulėkas brangina su šeima praleistą laiką / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Yra toks prietaras – negerai namuose sustojusį laikrodį laikyti?

– Gal daugiau staliniams, sieniniams laikrodžiams šis prietaras taikomas.

Beje, Smetonos laikais, prieškarinėje Lietuvoje irgi gamino laikrodžius. Tai buvo vokiški „Jungens“ žadintuvo mechanizmai. Ant laikrodžio ciferblato buvo užrašyta „Gudrus gaidys“. Teko tokį taisyti, ir ne vieną. Klientas, jį atnešęs, sakė: „Diedukas užkasė, mes atkasėme…“ Patvarkėme, išvaizdos restauracija neužsiimu, bet viskas puikiai veikia. Pasidėjo kaip atminimą.

– Kodėl pavargsta mechaninis laikrodis? Kaip jį gydyti?

– Yra tam tikra procedūra. Turi išimti iš būgno, išvalyti, kampu atlenkti spyruoklę, kad vėl atsirastų jėga. Nepamirškime tepalo. Po kiek tūkstančių kilometrų keičiate automobilio tepalą? Kas 10-15 tūkstančių kilometrų? Tai ir laikrodį kas 5-7 metus reikia pravalyti ir sutepti. Tuomet jis galėtų eiti iki begalybės. Tačiau visi mes nešiojame laikrodį iki tol, kol jis sustoja. Laikrodžio akmenukai, ašelės juose – tai kaip mašinos guoliai. Mechanizmo ilgaamžiškumas priklauso nuo jo aptarnavimo. Juk dulkės nusėda į tepalą, jis tirštėja, o tuomet jau braukiama kaip švitriniu popieriumi…

– Dar Jonas Basanavičius rašė: „Dziegorius yra rozumas tavo, kurį reikia ustavinčiai pilniavoti“. Ar kiekvienas laikrodis turi savo dvasią?

– Tą dvasią seniau suteikdavo švytuoklė. Kai senovinį laikrodį iš naujo paleidi, tai juk tas pats kaip žmogaus širdis – „tik – tak“… Tai suteikia savotišką moralinį džiaugsmą, kad mechanizmas paleistas. Ir paleistas taip, kaip turi būti! Laikrodis eina ir skamba, o tų laikų ir laikrodžių skambesys buvo visai kitoks nei šiuolaikinių. Vis tiek gal žmonės daugiau įdėdavo darbo, daugiau kruopštumo. Juk dauguma jų buvo ne serijinės, o rankų darbo gamybos. Tokie laikrodžiai kaip prancūziškas „Le Paris“ ar vokiškas „Gustav Becker“. Jie tiksi iki šios dienos…

– Ar meistrui neatrodo, kad laikas šiandien bėga greičiau, nei prieš 100 metų?

– Metai greitai bėga. Tos pačios sekundžių, minučių, rodyklės, o laikas bėga daug greičiau. Kai mokeisi mokykloje, atrodė, kad laikas sustojęs, negalėjai sulaukti skambučio, pamokos pabaigos. Dabar, jei kažką dirbi, tai diena pralekia kaip akimirka. Ir dirbtuvių duris uždaręs, pasilieku dirbti. Kartais ilgokai tenka galvą pasukti, kaip ką padaryti. Sako: „Tu galvok, kaip tas meistras, kuris laikrodį darė…“ Aš negaliu galvoti, kaip Mozeris, prieš 100 metų kūręs rankų darbo laikrodžius. Ir tada staiga, lovoje gulint, mintis tik takšt, ir per 15 minučių laikrodis sutaisytas. Laikrodis kartais gali stovėti pusę metų, žiūrėdamas ir iš labai arti, nematai to, ką turėtum matyti. Aišku, tokių atvejų vienetai, bet būna – nieko nepadarysi.

– Tikriausiai daug lemia ir laikrodininko fizinė sveikata?

– Fizinė irgi lemia… Turi gerai matyti, ir turi rankos nedrebėti. Manęs kartais paklausia, kiek dar tu dirbsi? Atsakau, kad nežinau – kiek Dievulis leis… Akimis matysiu, juk yra visi tie padidinamieji stiklai, o kaip su rankomis bus, nežinau. Juk jau septinta dešimtis baigiasi, laikrodininku dirbu nuo 1979-ųjų. Tai jau yra šiek tiek…

Kai turi mylimą darbą, hobį, tai pasieki rezultatą, bet tai yra kruopštus ir ilgas darbas. Turi laiko likti ir anūkams. Juk kaip sakoma, vaikai atima pinigus, o anūkai – protą. Seniau vaikams galėjome mažiau skirti laiko, turėjome darbe būti, tai dabar reikia skolą gražinti anūkams. Dar turiu hobį – žvejoju.

J. Paulėkas: „Žvejyboje praleistas laikas neįsiskaičiuoja į gyvenimo trukmę“ / Asmeninio archyvo nuotraka

– Kada Jūsų amatą įvertina kolegos konkurentai?

– Jūs galvojate, kad pripažįsta kolegos, laikrodininkai? Visų pirma pripažįsta klientai. Žmonės veža laikrodžius iš visos Lietuvos ir iš visos Europos. Užsakymų turiu dviem metams į priekį. Sugrįžę emigrantai atneša laikrodžius, kiti juos visiems metams palieka. Anksčiau mes neturėjome tiek pareigų ir visuomeninių darbų, turėjome daugiau laisvo laiko.

– Kaip žvejas, jau įgyvendinote užsibrėžtus tikslus pasauliniu mastu. Ar turite tam laiko?

– Žvejyboje praleistas laikas neįsiskaičiuoja į gyvenimo trukmę. Va, čia gal ir yra tas visas „fėleris“… Išplauki, išvažiuoji – vienas pats su savo mintimis, ir niekas tau nesuka galvos. Nuo visko atsijungi – lieki tik tu ir gamta…

Vilius Rekevičius