Laima Tamulienė: „Dievas man suteikė laimę padėti žmonėms“
Druskininkų poliklinikos bendrosios praktikos slaugytoją Laimą Tamulienę, regis, pažįsta dauguma druskininkiečių. Jau 32 metus čia dirbanti medikė, kaip pati sako, „užaugino“ ne vieną pacientų kartą. Su visais ji puikiai sutaria, nuoširdžiai bendrauja ir yra pasiruošusi padėti kone visą parą.
Druskininkų poliklinikoje L. Tamulienė dirba jau 32 metus – džiaugiasi gražiu bendravimu su pacientais, kolegomis ir įstaigos vadovų rodomu pasitikėjimu/Roberto Kisieliaus nuotrauka
Negana to, Laimą galima būdavo pamatyti, budinčią įvairių sportinių renginių, miesto švenčių metu ir pasiruošusią pasirūpinti dalyvių bei svečių sveikata.
Pasak medikės, ji myli savo darbą ir niekada neskaičiuoja darbo valandų. Svarbiausia – būti laiku ir vietoje, kad galėtų pasirūpinti svarbiausiu žmogaus turtu – sveikata.
– Laimute, ar Jūs nuo pat vaikystės žinojote, kad norite būti medicinos seselė?
– Tikrai norėjau. Mano mamytė sunkiai sirgo. Ja rūpinosi labai gera kaimynė Janina Radzevičienė, dirbusi medicinos sesute. Man ji buvo įkvepiantis pavyzdys. Eidama rytais į mokyklą, ją vis sutikdavau, skubančią pas ligonius. Vis pagalvodavau, koks prasmingas jos darbas – kasdien kažkam tiek daug gero galima padaryti.
– Tai Jums nebuvo sunku apsispręsti, kur stoti?
– Esu kilusi iš Druskininkų, baigiau tuometę trečiąją vidurinę mokyklą. Ne iš karto po mokyklos mano kelias link medicinos krypo.
Vyresnis brolis buvo dėstytojas universitete, todėl labai skatino mane pasirinkti ekonomikos studijas. Nuvažiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų, bet išlaikiau vienintelį – matematikos. Grįžusi namo ir niekam nieko nesakiusi, nuvežiau dokumentus į Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą. Žinoma, labai bijojau, kaip apie tai reikės pasakyti mamai ir broliui…
Man ten net nereikėjo laikyti egzaminų. Ir įstojau. Manau, kad medicina ir buvo tas tikrasis mano pašaukimas, nes skaičiai ir šiandien man nepatinka… Tikrai negalėčiau dirbti nei ekonomiste, nei buhaltere…
Niekada nesigailėjau, kad pasirinkau tokį gyvenimo kelią ir ilgus metus dirbau medicinos sesele, o dabar bendrosios praktikos slaugytoja. Jau 40 metų aš šį darbą dirbu. 10 metų teko dirbti Kaune, o vėliau, mirus mamytei ir broliams, su vyru sugrįžau gyventi ir dirbti į Druskininkus.
Kaskart, kai pagelbėju žmogui, padarau gerą darbą, ir širdis džiaugiasi, ir miegu ramiai.
Medicinos srityje Laima ilgus metus dirbo kartu su vyru Ričardu/Asmeninio archyvo nuotrauka
PSPC kolektyvas kartu ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu/Asmeninio archyvo nuotraukos
– O kaip jautėtės, tik baigusi mokslus ir pradėjusi dirbti su ligoniais?
– Jausmas nenupasakojamas! Atsirado daug pasitikėjimo. Mačiau, kad galiu žmonėms padėti ir žinau, kaip tai padaryti. Atrodė, kad net širdis dainuoja…
Labai vertinu patirtį, įgytą, pradėjus dirbti Druskininkų poliklinikoje, Vaikų konsultacijoje. Čia mano mokytoja ir įkvėpėja buvo šios konsultacijos vadovė, gydytoja Vilhelmina Milašiūtė. Visą gyvenimą prisiminsiu atvejį, kai mums teko vykti pas 2 mėnesių kūdikį paimti kraują iš galvytės. Tokios patirties tada dar neturėjau – iki tol Kaune dirbau su suaugusiais pacientais. Tąkart gydytoja mane pamokė, suteikė dar daugiau profesinio pasitikėjimo ir drąsos.
Man ir šiandien visi pacientai mieli ir svarbūs – ir seni, ir jauni. Mano apylinkės paaugliai mane teta, ne sesele, vadindavo. Dabar jie pas mane jau atveda savo vaikus. Mes labai draugiškai bendraujame.
– O kas Jums teikia didžiausią palaimą darbe?
– Geras jausmas apima, kai žmogus, atėjęs su dideliais nusiskundimais, jau po savaitės ar mėnesio pasijaučia geriau, sveiksta ir šypsosi. Didelė laimė matyti sveikstantį žmogų ir galėti jam padėti.
Labai smagu, kad dabar poliklinikai vadovaujantys jauni žmonės mumis pasitiki ir suteikia visas galimybes profesiniam tobulėjimui. Su jais labai lengvai randame bendrą kalbą, jie supratingi ir darbo, ir asmeniniais klausimais.
– Ar labai pasikeitė Jūsų darbas pandemijos metu?
– Žinoma, visko buvo. Pasitaikė ir nepatenkintų pacientų, tačiau pas mus su gydytoju Kęstučiu Juška jų buvo labai mažai. Mes visą tą laiką stengėmės priiminėti pacientus gyvai. Matyt, jaunosios kartos gydytojai jau atviresni iššūkiams. Mano gydytojas dirbo ir taip vadinamame „karštajame kabinete“, važinėjo į Veisiejų senelių namus ir visur, kur buvo reikalingas.
– Daugelis druskininkiečių Jus prisimena ne tik kaip puikią medicinos seselę. Jus būdavo galima sutikti ir įvairiuose sporto, kultūros renginiuose. Budėdavote ir paromis, pavyzdžiui, šokių maratone.
– Man labai patiko ir patinka visur dalyvauti. Aš budėdavau ir raliuose, ir šokių, ir dviračių maratonuose, ir per Naujųjų metų renginius Pramogų aikštėje. Man smagu žinoti, kad galėsiu būti naudinga, turėsiu galimybę suteikti žmogui pagalbą, pasirūpinti jo sveikata.
Žinoma, visiems renginiams visada labai atsakingai ruošiuosi. Nors, atrodo, viską prisimenu ir moku, dar pasiskaitau, atnaujinu žinias, kartojuosi. Juk pirmosios pagalbos teikimas nėra mano kasdienis darbas.
– O dažnai tuose renginiuose tekdavo suteikti pagalbą?
– Žinoma, būdavo įvairių situacijų. Ir traumų pasitaikydavo, ir alpdavo, ir krisdavo žmonės. Kol atvykdavo greitoji pagalba, tekdavo žmogumi pasirūpinti pačiai. Tuo metu būdavau viena ir pati turėdavau nuspręsti, kaip pasielgti teisingai, kaip vietoje suteikti kvalifikuotą pagalbą.
Kai būdavo šokių maratonai – netradiciniai, daug fizinės ištvermės reikalaujantys renginiai, niekas negalėdavo žinoti, kaip į kelias paras šokio reaguos šokėjų organizmai. Sėdėjau, skaičiau, mokiausi, ruošiausi įvairiems variantams. Juk mūsų toks darbas – mokomės visą gyvenimą.
– Jūs esate labai universali specialistė.
– Aš labai myliu savo darbą. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Manęs nereikia prašyti ką nors padaryti, pasisiūlau padėti ir pati. Aš 22 metus išdirbau poliklinikos Vaikų konsultacijos vyresniąja medicinos seserimi, po to teko persikvalifikuoti į bendrosios praktikos slaugytoją. Šį darbą ir dirbu pastaruosius metus.
Visus tuos metus dirbu ir skiepų kabinete, o per pandemiją dirbau ir vakcinavimo centre.
Aš ir procedūriniame kabinete dirbdavau, nes man buvo įdomu, norėjau įgyti kuo daugiau praktikos, išmokti pastatyti lašines, paimti kraują iš venos.
Kartais sakoma, kad į polikliniką ateina pikti žmonės. O aš juos suprantu – pikti todėl, kad serga. Ir mes turime padaryti viską, kad žmogus pasijustų geriau, imtų sveikti. O kartais, regis, ir paprastas geras žodis gydo.
– Ar turėjote kokių įsimintinų atvejų savo darbe?
– Tenka ir gaivinti pacientus, ir suteikti pagalbą epilepsijos priepuolio ištiktiems žmonėms.
O šiaip tai pacientai man gali skambinti vos ne visą parą. Ir vidury nakties esu ėjusi pas ligonius. Gyvenu Baltašiškėje, aplinkui gyveno daug senyvo amžiaus žmonių. Tai jau žiūrėk kuriai močiutei negera, dūsta, mane kviečia… Ir vis lekiu. Nesvarbu, ar pirma, ar antra valanda nakties…
Paskambina naktį ir jaunos mamytės, klausdamos, ką daryti – vos kelių dienų kūdikis nesustodamas verkia… Ir važiuoju. Pasirodo, mažylis alkanas, mamytė nemokėjo teisingai jo žindyti.
– Bet juk galima gyventi ramiau, išjungti telefoną…
– O, tai ne man! Aš visada pasiruošusi padėti. Jeigu negaliu atsiliepti tuo metu, perskambinu. Kai dirbau vakcinavimo centre, telefonu, suprantama, nesinaudojau. Tai grįžusi į savo kabinetą, kartais rasdavau ir 119 praleistų skambučių.
Man svarbu, kad galiu ką nors gero žmogui padaryti. Daug blogiau, kai matai problemą ir nieko negaliu padaryti. Tada jaučiuosi labai nesmagiai.
– Kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti Jūsų darbą?
– Ko gero, pirmiausia reikia supratingumo, sąžiningumo, atjautos, empatijos, pasiaukojimo. Noro nuolat gilinti ir atnaujinti savo profesines žinias. Pirmiausia reikia žmogiškumo. Atrodo, paprastas dalykas – sergančio žmogaus vietoje pabandyk įsivaizduoti save ar savo artimą žmogų – vyrą, tėvą, mamą, vaiką Kaip tu norėtum, kad su tavim ar tavo artimaisiais elgtųsi?
Man paprasčiau, nes medicinos srityje dirbome abu su vyru Ričardu. Jis 22 metus išdirbo greitosios medicinos pagalbos komandoje, prieš tai poliklinikoje dirbo vairuotoju. Jis man ir patardavo, ir prieš kokį atsakingą renginį dar primindavo pirmosios pagalbos teikimo subtilybes.
– Ar šeima nepykdavo, kad Jūsų darbas „atimdavo“ Jus ir savaitgaliais?
– Man atrodė, kad jie nepyksta. Pasirodo, pykdavo kartais… Atrodydavo, kad aš viską ir namuose spėju padaryti, sutvarkyti. Gal to kartu praleisto laiko pritrūkdavo?
Dabar dukra Greta gyvena Kaune. Anūkui Arnoldui 15 metų. Jis – nuostabus vaikinas.
Dukra pabaigė teisės mokslus kolegijoje, tačiau dabar nori dirbti socialine darbuotoja. Netoli obuolys nuo obels nuriedėjo. Ir ji – altruistė, kuriai pirmiausia norisi padėti kitiems.
Mes su vyru santuokoje jau nugyvenome beveik 40 metų, vienas kitą palaikome, suprantame. Žinoma, visko būdavo. Bet mūsų meilė, turbūt, tikrai nuo Dievo buvo. Aš jį visą gyvenimą Ričiuku, o jis mane Laimute vadiname.
– O kur semiatės jėgų, kurias per savaitę pacientams išdalijate?
– Baikite Jūs, neišdaliju! Aš dar daug jėgų turiu. Kartais atrodo, grįžtu į namus po darbo lyg ir pavargusi, bet paskambina koks pacientas, ir, regis, antras kvėpavimas atsidaro – esu pasiruošusi bėgti ir jam padėti.
– Ar lieka laiko poilsiui? Ką veikiate laisvalaikiu?
– Mes su vyru tikrai randame laiko aktyviam poilsiui. Ir dviračiais po apylinkes važinėjamės, ir šeštadieniais vis į kokią išvyką susiruošiam. Kiek gražių Lietuvos vietų, piliakalnių aplankyta! Visą šalį esame išmaišę skersai ir išilgai. O po užsienį neteko pakeliauti. Tik darbo reikalais – tobulinau profesines žinias Nyderlandų sostinėje Amsterdame.
– Kas labiausiai džiugina? Kokių pomėgių, be kelionių, dar turite?
– Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Su kolegėmis iš skiepų komandos mėgstame kartu leisti laisvalaikį. Puoselėjame tradicijas, susitinkame bent kartą per mėnesį. Organizuojame kultūrines išvykas – lankome spektaklius. Mums su kolege Lidija smagu, kad jaunas poliklinikos kolektyvas mus priima, su mumis bendrauja.
– Apie ką dažniausiai pasvajojate?
– Labiausiai Dievo prašau sveikatos sau ir savo artimiesiems. Norėčiau, kad senatvėje atmintis nepaleistų. O dabar dar noriu dirbti ir jaustis reikalinga savo kolegoms ir mūsų pacientams. Smagu būtų, kad išliktų seni, patikimi, laiko ir situacijų patikrinti draugai, kad netrūktų bendravimo džiaugsmo.
Laima Rekevičienė