Gidė Lilijana Stepanovienė: „Man smagu nusikelti atgal į Druskininkų praeitį“

Daugiau kaip 30 savo gyvenimo metų atidavusi savo aistrai – darbui turizmo srityje, apkeliavusi 30 šalių, Lilijana Stepanovienė suprato, kad jos vaikystės vasarų miestas – vienas unikaliausių Lietuvos kurortų Druskininkai – jai yra neišsemiamas istorijų ir atradimų šaltinis. Lemiamu postūmiu išsamiau pasidomėti Druskininkų istorija ir jos subtilybėmis Lilijanai tapo COVID-19 pandemija, kai jai teko daug laiko praleisti vaikystės kurorte. Tada ir gimė mintis čia organizuoti ekskursijas, pasivadinus „Retro Druskininkai“. Ekskursijos pėsčiomis ir dviračiu, pristatant šiuolaikiškai įprasmintą kurorto istoriją, nesidairant į praeitį tik dėl nostalgijos.

L.Stepanoviene organizuoja ekskursijas pesčiomis ir dviračiais, pristatant šiuolaikiškai įprasmintą Druskininku istoriją. Asmeninio archyvo nuotrauka

Taigi šįkart pokalbis su L. Stepanoviene apie jos pasiūlymą pažinti kitokius Druskininkus su gide – pėsčiomis ar ant dviračio, temines ekskursijos lietuvių, rusų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.

– Kodėl ir kuo Jus paviliojo Druskininkai?

– Mano seneliai, sulaukę pensijos, atvažiavo gyventi į Druskininkus. Ne šiaip sau atvažiavo. Mano močiutės sesuo buvo tuomečių Fizioterapijos gydyklų vyriausioji gydytoja. Ji čia pasistatė namą, o vėliau čionai pasikvietė brolius ir seseris. Sukvietė  pusę,  o jų buvo daug – net vienuolika.  Mano seneliai, dvi močiutės seserys, du broliai ir prosenelė palaidoti Druskininkuose.

Taigi seneliai čionai atvyko neatsitiktinai. Name Antakalnio gatvėje, į kurį jie atsikraustė, gyveno trys seserys. Mano močiutė, sesuo Marija ir dar viena sesuo – Albina Dalibogaitė, kuri 12 metų vadovavo tuometėms Druskininkų fizioterapijos gydykloms. Tada buvo statoma ir dabartinė „žalioji“ gydykla, ir gražioji mineralinio vandens biuvetė su vitražais. Mano senelis buvo batsiuvys, dar jis dirbo ir šveicoriumi tuomet veikusiame „Nemuno“ restorane.  Tuomet Druskininkuose tebuvo du restoranai –  „Nemunas“ ir „Dainava“. Senelis buvo šaunus, visuomet pasitempęs, vilkėjo uniformą. Jis pažinojo praktiškai visus to meto Druskininkų „ponus“.

Močiutė buvo labai gera šeimininkė. Ji išmokė mane ir žydišką „foršmaką“, ir senovinę „paschą“ (velykinį sūrį) gaminti. Labai didžiuojuosi savo seneliais ir teta. Visi jie buvo tikrai labai unikalūs žmonės.

Kai seneliai čia apsigyveno, aš pradėjau važinėti pas juos į Druskininkus. Čia praleisdavau visas vasaras, rudens, žiemos atostogas, praktiškai čia ir užaugau. Taigi dabar tik šypseną kelia, kai kas nors sako: „Va, atvažiavo kažkokia kaunietė ir Druskininkus turistams ruošiasi rodyti…“. Taip, dabar gyvenu ir dirbu Kaune, atvykstamojo turizmo srityje – užsieniečius priimame Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Bet iš tiesų, esu užaugusi Druskininkuose, čia mano viskas išvaikščiota, išvažinėta. Tai – man savas ir artimas, labai išjaustas miestas.

Gide L. Stepanoviene kviečia druskininkiečius į originalius piknikus, ekursijas dviračiais. Lilijana dievina senąją Druskininku architekturą. Asmeninio archyvo nuotraukos

 Kodėl pasirinkote būtent turizmo sritį?

– Baigiau vokiečių kalbos studijas Vilniaus universitete. Dar būdama studente, pradėjau dirbti su vokiečių grupėmis ir norėjau likti turizmo srityje. Bet tuomet gidams nebuvo daug darbo, todėl kelis metus dirbau mokykloje. Laimė, netrukau sulaukti pasiūlymo dirbti turizmo agentūroje.

O mano ilgametė vaikystės jaunystės svajonė – būti gide – išsipildė būtent Druskininkuose. Kai prasidėjo COVID-19 ir turizmas sustojo, nebeliko mano veiklos. Taigi visą karantino metą buvau Druskininkuose,  čia  pradėjau kaupti medžiagą apie šį kurortą, gilinausi, analizavau. 

O po to norėjosi sukauptomis žiniomis pasidalinti su kitais, taigi nutariau pradėti vesti temines ekskursijas. Pradėjau nuo medinės architektūros, sužinojau apie tuometę didelę Druskininkų žydų bendruomenę, jos kultūros paveldą. Vėliau atradau Žaką Lipšicą. Žinoma, nepralenkiamas šiame mieste Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, apie jį ekskursijas vesdavau dar jaunystėje.

Savo ekskursijas pavadinau „Retro Druskininkai“, nes man tiesiog labai paprasta sugrįžti „atgal į praeitį“. Nuo pat jaunystės mėgau „retro“ stilių, todėl viskas savaime gana lengvai pavyko, nereikėjo ilgai galvoti. Pradėjau rinkti detales, domėtis tinkamais aksesuarais, bet pažiūrėjau – viską turiu: ir skrybėlaites, ir gėlėtas sukneles, ir to stiliaus rankinukų…

– Kas Jums Druskininkuose buvo didžiausias atradimas?

– Užsiminiau apie Čiurlionį – apie jį tikrai daug žinojau. O štai apie Žaką Lipšicą nežinojau nieko. Aš gyvenu visai prie pat viešbučio, kurį statė Ž. Lipšico tėvas. Niekad nesusimąsčiau ir tik neseniai sužinojau, kad už šimto metrų nuo mano namo gyveno pasaulinio garso menininkas. Man tai buvo labai didelis atradimas. Užsikabinau už šios idėjos. Pernai buvau Izraelyje, specialiai važiavau pažiūrėti jo skulptūros ant kalno, prie ligoninės. Ir Paryžiuje judaizmo muziejuje apsilankiau. Pradėjusi domėtis žydų bendruomenės istorija, net neįtariau, kiek daug jos Druskininkuose yra. Vila „Imperial“ statyta Frenkelio, čia gimė tas pats Ž. Lipšicas, buvo žydų getas. Pasirodo, Antakalnio gatvė, kurioje gyvenu, – žydų geto teritorija. Ir kuo daugiau domiuosi, gilinuosi, tuo daugiau nauja sužinau.

– Ekskursijas Druskininkuose vedate įvairiomis kalbomis?

– Taip, ekskursijas vedu penkiomis kalbomis. Kadangi esu baigusi vokiečių-germanų filologijos studijas, tai kalbu vokiečių ir anglų kalbomis, tebemoku rusų kalbą. Mokiausi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje baleto – ten praktiškai nuo pat pirmųjų klasių pradėjome mokytis ir prancūzų kalbos. Paskui, aišku, buvo metas, kai man jos nebereikėjo.

O po kiek laiko, kai gimė mano pirmoji dukra, turėdama laiko, prancūzų kalbos mokiausi toliau. Kai  paaugo antroji dukra, pasiūliau jai eiti kartu į kalbos kursus. Ir tuomet prasidėjo „kovidas“. Iš neturėjimo ką veikti – o aš negaliu nieko neveikti – Prancūzų kultūros institute patobulinau prancūzų kalbos įgūdžius, taigi dabar esu pasiruošusi ir prancūziškai pravesti ekskursiją.

– Ar didelis skirtingų kalbų ekskursijų poreikis Druskininkuose?

– Deja, prancūziškai kol kas vedžiau tik vieną ekskursiją. Kol kas dažniau tenka rusiškai kalbėti rusakalbiams svečiams iš Izraelio ar Vokietijos. Anglų kalba taip pat dažna – jos reikia visiems, atvykstantiems ne iš Lietuvos. Vokiečių kalba pravertė kelis kartus, pastebiu, kad šios kalbos poreikis yra. Bet dažniausiai, žinoma, tenka bendrauti lietuviškai.

– Ar M. K. Čiurlionis domina tik lietuvius?

– Smagu, mūsų tautos genijus domina vis daugiau žmonių visame pasaulyje. Štai Kauno M. K. Čiurlionio galerijoje mane paprašė pravesti ekskursiją apie Čiurlionį grupei iš Belgijos. Laukė naujas, įdomus iššūkis. Pradėjau domėtis. Pasirodo, yra nemažai belgų dailininkų simbolistų, o vienas belgų žurnalistas net yra parašęs knygą apie M. K. Čiurlionį. Taigi, pasirodo, belgai tikrai apie jį žino. O aš dabar ruošiuosi ir stengiuosi atrasti kuo daugiau paralelių bei sąsajų tarp belgų dailininkų simbolistų ir Čiurlionio kūrybos.

– Gal turėjote kokių nors įdomių nutikimų, patirtų su ekskursijų grupėmis čia, Druskininkuose?

– Maloniai nustebino jaunimo grupė iš Vokietijos. Maniau, kad jiems apie Čiurlionį nebus labai įdomu klausytis, bet, man pradėjus pasakoti apie jo turėtą gamtos dovaną – manoma, kad jis galėjo girdėti spalvas – viena mergina iš grupės sako: „Taip, tai vadinama sinestezija.“ O aš pamaniau – tai štai, jaunimas tikrai labiau pažengęs šitoje srityje, mažai kas žino tokius dalykus.

Dar buvo šauni dviratininkų grupė, jiems organizavau pikniką ant Nemuno kranto. Ekskursija buvo žydų kultūros paveldo tema, taigi iš buvusių žydų kapinių patraukėme gilyn į mišką, ten organizavau pikniką su žydišku patiekalu „foršmaku“, kurį gaminti išmokė močiutė. Smagu, kai galima įjungti visus pojūčius – ne tik parodyti, bet ir paragauti, užuosti, paklausyti.

Ar žinojote, kad yra sukurtas natūralus Druskininkų kvapas? Jį sukūrė Reda Vaikšnorienė iš sveikatos dirbtuvių „Gera patarlė“. Tą kvapą per ekskursijas su turistais ir mes  išbandome. O, stabtelėjus prie M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ paveikslo reprodukcijos, manau, labai tinka ir J. Degutytės eilėraštis „Mažytė“,  ir  druskininkiečio Miko Suraučiaus pagal tą eilėraštį sukurta muzika.

– Kaip Jums pavyko įsilieti į Druskininkų gidų bendruomenę?

– Pernai buvau Druskininkų gidų asociacijos taryboje. Ir dabar daug dirbu su kitais gidais. Man tai yra savaime suprantama – būti asocijuotam ir padėti vienas kitam. Pradėjusi savo veiklą Druskininkuose, iš karto susiradau Gidų asociaciją, paskambinau jos vadovui Antanui Lankeliui. Labai džiaugiuosi, nes tai – tikrai smagi bendruomenė. Draugaujame, dalijamės informacija ir idėjomis.

– Pernai buvote viena iš Druskininkų festivalio „Vasara su Čiurlioniu“ vedėjų. Ką Jums reiškė buvimas festivalyje?

– Man tai buvo didelė garbė. Nesinorėjo būta tokia vedėja, kuri tik pasako, kas kūrinio autorius… Juk kiekvieną iš kūrinių pats kompozitorius paženklino. Todėl vis ieškojau, kaip, pristatant kiekvieną kūrinį, būtų galima atrasti kokį naują, įdomesnį akcentą. Ir man tai labai patiko. Jaučiausi labai pagerbta, kad festivalio „Vasara su Čiurlioniu“ organizatoriai pasitikėjo manimi.

– Ar dar atrandate Druskininkuose netikėtų naujų dalykų, kurių net ir nesitikėjote čia rasti?

– Turiu pasakyti, kad internete yra labai daug netikros informacijos. Štai ir aš, pasiskaičiusi internete, maniau, kad prie vilos „Imperial“ – šalia „Dainavos“ buvusi gražioji, mediniu ažūru puošta vila, yra vila „Omega“. Bet iš tiesų pastaroji buvo prie Nemuno. O ta, kuri prie „Dainavos“, vadinosi „Villa Niesprodžianka“  (lenkiškai – „Staigmena). Tai ir man buvo tokia „staigmena“, nes iki tol niekur nebuvau radusi informacijos apie tai. Pernai organizuoto festivalio „Pastatai kalba“ mentoriai, kuravę „Dainavos“ pastatą, susisiekė su buvusių jos šeimininkų giminaite Ariel, buvusia Frenkel (dabar kitokia jos pavardė). Ji mums atsiuntė savo senelės ranka pieštą ir pasirašytą tos vilos „Niespodžianka“ piešinį.

Man medinė Druskininkų architektūra labai miela ir artima. Ten, kur stovi vila „Radium“, sovietiniais laikais buvo Kurorto laboratorija. Jai mano teta Albina irgi vadovavo, esu ten buvusi. Tais laikais Druskininkuose ir į visas „demonstracijas“ kartu su gydyklų kolektyvu eidavome.

Dar yra Gydyklų parke unikalus medis. Teta yra mane atsivedusi prie jo ir pasakojusi, kad per 1958 metų potvynį ji su  bendradarbiu sėdo į valtelę, atplaukė ir toje vietoje, iki kurios vanduo buvo pakilęs, prikalė pagaliuką. Vėliau tas medinis pagaliukas supuvo,  o dabar toje vietoje kabo potvynio ribą žyminti lentelė.

– Druskininkuose esate dažna viešnia. Ką veikiate laisvalaikiu? Ar bandote čia kažkaip mintis išlaisvinti ir užsiimti su ekskursijomis nesusijusia veikla?

– Mano visas laisvalaikis susijęs su turizmu. Jeigu skaitau, tai turizmo arba Druskininkų kurorto istorijos temomis. Turiu sukaupusi tikrai didelę biblioteką. Kad visas šias knygas perskaityčiau, tenka kitos literatūros atsisakyti.

Domiuosi gastronomija, įgūdžius ir patirtį pritaikau, organizuodama turistams piknikus. Dar dabar populiari tokia „eat with locals“ („valgyk su vietiniais“)  turizmo forma, šiemet priimsiu pas save namie amerikiečių šeimą. Manau, kad mes gaminsime šaltibarščius, kepsime kugelį, gaminsime „foršmaką“.

– Ar Druskininkuose lieka laiko sau, šeimai? Ar jūs, kaip tikra druskininkietė, gyvenate kurorte, bet neišnaudojate kurorto privalumų, neišmėginate procedūrų?

– Išbandau, nes vis tiek po darbo savaitės norisi atsipalaiduoti. Patinka ir masažai, ir kitos procedūros. Labai mėgstu „Sveikatos ratą“, esu jį ne kartą išbandžiusi, todėl ir kitiems pareklamuoju. Pristatau mūsų svečiams ir Druskininkų krašto ūkininkų produkciją – medų, sūrius, užtepėles ir gardžią duoną.

– Ar Jūsų dukros seka mamos pėdomis?

– Abi dukros – Rūta ir Vaida – studijavo meną. Rūta studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, dabar dirba Lietuvos kultūros taryboje.  Vaida šiuo metu Londone rašo daktarinę disertaciją apie kolektyviškumą politinės ontologijos rėmuose, vizualiųjų kultūrų tyrimų lauke. Ji Lietuvoje baigė magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete.

Kažkada kilo klausimas – vyras inžinierius, aš filologė, tai iš kur čia tos mūsų dukros „prie meno“? O jos sako: „Mama, tu mus nuolat tempdavai į muziejus. Ėjome žiūrėti visko, kas gražu“. Namuose turiu daug knygų apie meną, nuo studijų laikų jas pirkau, nes gaudavau padidintą stipendiją. Kai dukros paliko namus, pamačiau, kad jos tas knygas „suskaitė“.  Regis, tai ir yra atsakymas, iš kur tas menas.

O aš svajodavau – kai išeisiu į pensiją, važiuosime visi po pasaulį į meno keliones… Ta svajonė dar gyva.

– O kokia dabar yra didžiausia Jūsų svajonė?

– Svarbiausia, didžiausia svajonė – gyventi Druskininkuose, čia puoselėti mūsų didelį sodą. Labai norėčiau jį padaryti svetingą, kad pas save popietinei arbatėlei galėčiau kviestis svečius, kaip tai darydavo mano teta. Norėčiau turėti patogią virtuvę. Teta Albina Dalibogaitė  tą namą, kuriame mes dabar gyvename, statė didelį, kad visi čionai suvažiuotų. Visa giminė, draugai, pažįstami, kad būtų vietos juos priimti. 

Dar nesugalvojau kaip tai įamžinti, bet, manau, mano teta A. Dalibogaitė nusipelno įamžinimo. Ji atvyko čia 1948-aisiais, iš karto po karo. Jai buvo duota užduotis „padaryti“ Druskininkus, kaip tada išdidžiai skambėjo, „visasąjunginės reikšmės kurortu“. Ir ji tą darė. Jos nekrologe buvo parašyta: „Atėjo pirmoji, išėjo paskutinioji“. Ji buvo viena iš kurorto ilgaamžių, pragyveno 98-erius metus. Prieš ją „iškeliavo“ daktarės E. Kriaučiūnaitė, A. Vosylienė ir daugelis kitų. Jos seniau susirinkdavo pas mus balkonėlyje, klegėdavo, gerdavo arbatą.

Kai teta šventė 90-metį, atvažiavome pasveikinti. Tėtis sakė: „Na, teta, dabar jau gyvensi iki šimto metų!”. Pas mus giminėje visi – ilgaamžiai, tačiau dar nebuvo šimtamečių. O ji tąkart sakė: „Ne, aš gyvensiu 98-erius metus.“ Tvarkydama jos archyvą, radau knygą „Kurorto senbuviai“, kurioje surašytos moksleivių kalbintų kurorto senbuvių mintys. Ir ką jūs manote – toje knygoje taip pat tetos „juodu ant balto“ parašyta – gyvensiu 98 metus. Tiek ir pragyveno, sakė, tiek jai gegutė buvo iškukavusi. Ir netikėk, kad nori…

Laima Rekevičienė