Etnografė Lina Balčiūnienė: „Svajoju, kad Druskininkuose suskambėtų visų kontinentų folkloras“

Jau daugiau nei tris dešimtmečius etninė kultūra yra neatsiejama Druskininkų kultūrinio gyvenimo dalis. Mūsų mieste organizuojami unikalūs folkloro festivaliai, liaudies pasakotojų varžytuvės, sukviečiantys šių žanrų atstovus iš visos Lietuvos. Trisdešimtmetį atšventęs Druskininkų folkloro ansamblis „Stadalėlė“ puikiai reprezentuoja Druskininkus Lietuvoje ir užsienyje.

Etnografė L. Balčiūnienė: „Etninę kultūrą galėčiau įvardinti, kaip savo gyvenimo būdą. O kai gyvenimo būdas sutampa su tavo darbu, tai „veža“ viskas“ / Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet, kai Druskininkai paskelbti Lietuvos kultūros sostine, nemažas renginių svoris tenka ir folkloro bei etnokultūros entuziastams. 

Ne paslaptis, jog pirmuoju smuiku (o gal kanklėmis – aut. past.) šioje srityje groja Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė, kuri jau 34-erius metus nuosekliai ir kryptingai puoselėja etninę kultūrą, prisideda prie mūsų krašto garsinimo, savo pėdomis nuvedusi ir dukrą Mortą Elžbietą.

Pasaulinės kultūros dienos išvakarėse su Druskininkų kultūros centro etnografe L. Balčiūniene pasikalbėjome apie profesijos pasirinkimą, meilę lietuvių etninei kultūrai, rūpestį dėl jos išsaugojimo, kankles, mėgstamą muziką ir Afrikos būgnų garsus Druskininkuose.

– Iš kur esate kilusi, kur Jūsų šaknys? Kada pradėjote domėtis etnografija?

– Esu ketvirtos kartos alytiškė, gimiau ir augau Alytuje. Sunku pasakyti, kada pradėjau domėtis etnografija. Augau dainingoje šeimoje. Gal tos užuomazgos prasidėjo, kai savaitgaliais, atostogų metu viešėdavau pas močiutę, kuri man sekdavo pasakas. Niekas labai neskatino domėtis muzika, bet kažkada sumaniau stoti į muzikos mokyklą, tada pasakiau tėvams, kad noriu mokytis muzikos. Kadangi pianinui buvau per didelė, tai Muzikos mokykloje paklausė, ar norėčiau mokytis groti kanklėmis. Sutikau.

– Ar pasirinkimas studijuoti Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje buvo apgalvotas, ar emocinis?

– Prieš akademiją įstojau į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, ten baigiau kanklių specialybę. Taip atsitiko, kad beveik metus teko padirbėti kultūros namų direktore tėčio tėviškėje Punioje. O ten buvo labai šaunus etnografinis ansamblis, kuriame buvo ir giminaičių, ir tėčio draugų. Tada teko daugiau susidurti su folkloru, nes jiems padėdavau surengti koncertus. Tada supratau, kad noriu stoti į Muzikos akademiją, bet ne į Vilnių. Žinojau, kad Klaipėdos fakultetuose yra dėstomas folkloras, tai ir įstojau. Manau, kad tai buvo sąmoningas pasirinkimas.

– Kaip atsitiko, kad atsiradote Druskininkuose?

– Baigusi studijas, jau buvau ištekėjusi, turėjau dukrą, tai grįžau gyventi į Druskininkus, pas vyrą. Čia norėjau dirbti muzikos mokykloje, pagal specialybę, kanklių mokytoja, bet ,deja, ten darbo negavau. Čia susipažinau su šviesaus atminimo Birute Zalanskaite, ji labai stengėsi, kad patekčiau į muzikos mokyklą, bet nebuvo laisvų etatų. Ji mane rekomendavo tuomečiam Tarybos pirmininkui Zenonui Streikui, ir 1991 m. rugsėjį mane priėmė į darbą tuomečiame Etninės kultūros centre, kuris 1992 metais buvo reorganizuotas ir prijungtas prie Kultūros centro, kuriame dirbu iki šiol.

– Ar skiriasi visuomenės nuostatos etnokultūros atžvilgiu anksčiau ir dabar?

– Etnokultūros atžvilgiu anksčiau žmonės buvo labai smalsūs, nes per sovietmetį labai daug kas buvo pamiršta, užspausta. Sovietmečiu net ir Kūčias ruošdavome slapčia, buvo pamiršti tradiciniai dzūkiški valgiai, todėl anuomet žmonės noriai eidavo į paprastus renginius, kuriuose buvo supažindinami su Kūčių stalo patiekalais ir kitomis mūsų tradicijomis. Dabar yra internetas, visi gali ten daug ką susirasti, sužinoti, tai toks ir požiūris, dabartiniai žmonės mano, kad viską prisimena.

– Kas Druskininkuose Liną „veža“, kas skatina čia likti, o ne ieškoti laimės Vilniuje ar Kaune? Ar buvo kada nors minčių išvažiuoti iš Druskininkų?

– Etninę kultūrą galėčiau įvardinti, kaip savo gyvenimo būdą. O kai gyvenimo būdas sutampa su tavo darbu, tai „veža“ viskas. Nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje nenorėjau gyventi, nes man nepatinka didmiesčio šurmulys, todėl niekada nenorėjau išvažiuoti iš Druskininkų, man čia patinka ramuma, čiulbantys paukščiai, viskas arti.

– Įkūrėte folkloro ansamblį „Stadalėlė“, kuris neseniai atšventė jubiliejų, jau dešimtmetį vadovaujate  Viečiūnų ansambliui. Tie ansambliai – profesinė pareiga, ar galimybė save realizuoti?

– „Stadalėlei“ – jau trisdešimt metų, viečiūniškams vadovauti buvau pakviesta laikinai. Išėjo jų vadovė, tai manęs paprašė laikinai padirbėti. Tas „laikinai“ – jau dešimt metų. Dirbant su kolektyvais, yra visai kita darbo specifika, kitos galimybės save realizuoti: gal daugiau per meninę, kūrybinę prizmę, nes turi apjungti programas, per keletą minučių turi perteikti žmonėms vieną ar kitą paprotį. Vadovavimas ansambliams – ir profesinė pareiga. Su malonumu tuose kolektyvus kam nors perleisčiau, nenoriu, kad jie dingtų iš Lietuvos gyvenimo, nes jie turi vardą. Deja, nėra kam jų perleisti.

– Tai gal dukrai Mortai Elžbietai?

– Bet juk net ansamblio vadovo etato nėra.

– Kad jau prakalbome apie Jūsų jauniausiąją dukrą Mortą Elžbietą, tai verta pasakyti, kad ji pasekė Jūsų pėdomis ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigė etnomuzikologijos magistro studijas. Kaip atsitiko, kad ir ji susidomėjo etnografija?

– Visi trys mano vaikai (Gintarė, Karolis, Morta Elžbieta – aut. past.) augo kultūrinėje terpėje, dalyvaudavo renginiuose, atbėgdavo į „Stadalėlės“ repeticijas, važiuodavo į koncertines keliones. Visi trys vaikai yra baigę muzikos mokyklą. Taip atsitiko, kad jauniausioji Morta Elžbieta pasirinko etnomuzikologiją. Gintarė ir Karolis nepamiršo muzikos, muzika liko jų gyvenime.

– Kaip Jums atrodo, ar Druskininkuose daug kultūros?

– Daug ir įvairios. Kiekvienas gali atsirinkti pagal norus ir pomėgius: daug parodų, daug populiariosios ir inovatyvios muzikos. Kultūra yra Druskininkų traukos dalis, kai nebūna savaitgaliais didžiųjų renginių, žmonės lankosi ir mažuose renginiuose.

– Kai kas sako, jog Druskininkai nėra tikroji Dzūkija. Bet Jūs savo veikla paneigėte šią nuomonę, nes dabar Druskininkuose vyksta svarbiausi etnografiniai renginiai, festivaliai, daugiausia – Jūsų dėka. Kaip pavyko tai pasiekti?

– Pats miestas gal ir nėra dzūkiškas, bet yra kaimai, tai – tikra Dzūkija. Mano ansamblyje dainuoja daug žmonių iš Druskininkų apylinkių, tai tikrai jie yra dzūkai, žino visus papročius, tradicijas, dainas. Kaip pavyko pasiekti? Kai turi kūrybinių minčių, galvoji, nori, tai viskas ir „pasidaro“.

– Kokius išskirtumėte savo inicijuotus renginius?

– Dainavos krašto folkloro šventė, Lietuvos pasakotojų konkursas, „grikinių babkų“ kepimo varžytuvės. Pasakotojų konkursas tik Druskininkuose vyksta, o Folkloro šventė – ne vien paprastas kolektyvų pasidainavimas, tai ir performansai, kitokios netradicinės veiklos, šis renginys šiek tiek skiriasi nuo kitų festivalių, vykstančių Lietuvoje.

– Šiemet Druskininkai paskelbti Lietuvos kultūros sostine. Kiek etnografinių renginių vyksta Kultūros sostinės rėmuose?

– Jei apžvelgsime kitų įstaigų veiklas, tai ir bibliotekoje, ir „Menų kalvėje“ rengiamos etnokultūrinės parodos, bus renginių ir Kultūros centro filialuose – Jotvingių šventė Leipalingyje, edukacijos, šiemet bus tikrai daug etnokultūros renginių.

– Jei turėtum didelį biudžetą, kokį renginį norėtum surengti Druskininkuose?

– Surengčiau tarptautinį folkloro festivalį, į kurį suvažiuotų ne tik Lietuvos, ne tik artimųjų šalių kolektyvai, bet ir Rytų kraštų, Afrikos šalių atstovai, kad žmonės pamatytų įvairių kultūrų folklorą. Būtų labai šaunu!

– Jei nebūtumėte etnografė, kokią profesiją būtumėte pasirinkusi?

– Būčiau buvusi bibliotekininkė, nes man labai patiko skaityti knygas, jas kataloguoti. Kurį laiką svarsčiau stoti į Vilniaus universitetą.

– Ką daryti, kad jaunimas labiau domėtųsi mūsų tautos istorija, kultūra, etnografija?

– Pradėkim nuo tėvų, nuo šeimos. Jei šeimos atitolę nuo tradicijų, tada reikalingas pedagogų įsikišimas, etnoauklėjimas nuo darželio ir mokyklos. Viečiūnuose turiu puikų pavyzdį. Mano vadovaujamo kolektyvo „Žemynėlė“ narė atsiveda į repeticijas savo proanūkę, ji sėdi, kojelėmis tabaluoja ir labai nori su mumis dainuoti. Pasirodo, po pamokų ji nueidavo pas promočiutę, kuri tai mergaitei dainuodavo liaudies dainas. Štai ir pavyzdys, kad viskas prasideda nuo šeimos.

– Kokios muzikos mėgsta klausytis Druskininkų etnografė?

– Prisipažinsiu, nelabai klausausi folkloro, bet domiuosiu kolegų darbais. Man labiausiai prie širdies klasikinė muzika.

– Sekmadienį švęsime Velykas. Kas Jums yra ši šventė?

– Tai – šeimos šventė. Mes turime savo įpročius – suvažiuoja visa šeima, po pusryčių būtinai einame ridenti margučių. Ridena visi – ir maži, ir dideli. Smagu!

Folkloro šventė – ne vien paprastas kolektyvų pasidainavimas, tai ir performansai, kitokios netradicinės veiklos, šis renginys šiek tiek skiriasi nuo kitų festivalių, vykstančių Lietuvoje / Asmeninio archyvo nuotraukos