Druskininkų poliklinikos gydytojas K. Juška: „Migrantus gydome karo lauko sąlygomis“
Jau dvi savaites šeimos gydytojas Kęstutis Juška, baigęs pacientų priėmimą Druskininkų poliklinikoje, susideda gydytojo krepšelį ir važiuoja pas kitus pacientus. „Iš ryto dirbam Druskininkuose, o po pietų skrendam į Iraką“, – juokauja medikas. Vyriausybei priėmus sprendimą teikti sveikatos priežiūros paslaugas nelegaliems migrantams, K. Juška buvo vienas iš tų gydytojų, kurie be didesnių diskusijų sutiko važinėti į šalia Druskininkų esančias migrantų apgyvendinimo vietas ir tikrinti jų sveikatą. Jis įsitikinęs, kad kitataučiai yra tokie patys žmonės, kaip ir mes, todėl jiems taip pat reikia padėti, jei sunegaluoja ar kyla kitų sveikatos problemų.
Gydytojui K. Juškai ir slaugytojai kasdien tenka spręsti kelių dešimčių migrantų sveikatos problemas/Ramūno Šerpatausko nuotrauka
Apie tai, kaip jam pavyksta susikalbėti su nelegaliais migrantais, kokios sveikatos problemos juos kamuoja, ar musulmonai leidžia lietuviui gydytojui apžiūrėti savo moteris, kalbėjomės su Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) šeimos gydytoju K. Juška.
– Konsultuoti migrantus, visą apžiūrą atlikti karo lauko sąlygomis, kiekvienam medikui yra didelis iššūkis. Ar nebuvo abejonių imtis tokio darbo?
– Tikrai nebuvo. Nei svarstymų, nei abejonių. Priėmiau šį pasiūlymą, kaip būtinybę. Juk tie migrantai, tai tokie patys žmonės, tik kitataučiai.
– Važiuojate į abi Druskininkų savivaldybėje esančias migrantų stovyklas?
– Taip, pirmiausia aplankome Lipniūnus, paskui skubame ir į teritoriją, šalia aerodromo.
– Kokių tautybių žmonės ten įkurdinti?
– Ten gyvena irakiečiai, čečėnai, buvo vienas iš Indijos, taip pat atvykėliai iš įvairių Afrikos valstybių, daugiausia – tamsiaodžiai.
– Kaip pavyksta susikalbėti su šiais pacientais?
– Moku angliškai ir rusiškai. Pastebėjau, kad migrantų grupėje dažniausiai būna bent vienas, kuris moka anglų kalbą. Tai toks žmogus ir atlieka vertėjo funkciją. Su čečėnais susikalbame rusiškai.
– Ar reikia jiems prisistatyti, kad esate gydytojas?
– Ne, jie jau supranta, jie mus jau pažįsta. Kai tik su slaugytoja atvažiuojame, iškart išsirikiuoja tie, kurie turi kokių pageidavimų ar nusiskundimų. Mes juos po vieną konsultuojame. Tas, kuris moka angliškai, jiems išverčia, pasako, ką aš jiems parekomenduoju. Irakiečiams tenka versti į arabų kalbą, o tamsiaodžiai daugmaž visi moka anglų kalbą. Jie visi labai draugiški, todėl nesunku bendrauti.
– Kokios sveikatos problemos kamuoja migrantus?
– Dažniausiai juos kamuoja viršutinių kvėpavimo takų ligos. Jie skundžiasi kosuliu, sloga, karščiavimu. Dažnos ir lėtinės ligos, diabetas, alergijos. Pasitaiko traumų – karštu vandeniu nusiplikė, susižeidė žaisdami, pasitempė raiščius. Jei įtariame kaulų lūžius, iškart nukreipiame rentgenui, o nedideles traumas gydome vietoje. Kai kurie migrantai serga sisteminėmis ligomis, bet dažnai jie net negali daugiau apie jas papasakoti, nes trūksta kalbos žinių.
Visokius darbus tenka atlikti, net siūlus ištraukti, kai žmonės po mėnesį su jais, dar atsivežtais iš tėvynės, pravaikščioja. Ką galime padaryti karo lauko sąlygomis, tai mes tą ir padarome.
Tie, kas serga lėtinėmis ligomis, pasako, kokių vaistų jiems reikia. Kai kurie turi lapelius, ant kurių surašyta, ką jie vartoja. Tai tada mes tų medikamentų jiems ir atvežame. Jei reikia antibiotikų, tai jų duodame, bet į kairę-dešinę nedaliname. Jei vaikai serga, tai įspėjame tėvus, kad akylai stebėtų jų būklę ir skubiai praneštų apie blogėjančią situaciją.
– Kai kuriems Lietuvos medikams kyla problemų dėl arabų moterų apžiūros. Dažnai tų moterų vyrai neleidžia lietuvių gydytojams vyrams atlikti jų žmonų apžiūrą. Ar Jums nekilo tokių problemų?
– Iki šiol tokių problemų nekilo. Žinoma, man netenka jų nurenginėti per apžiūras. Bet jei paprašau, kad parodytų po drabužiais esančią žaizdą, tai parodo, nesipriešina. Arabės paprašo ir kremų, tai atvežame iš savo resursų.
– Koks susidaro įspūdis, kokio socialinio sluoksnio yra migrantai?
– Manau, kad daugelis yra žemesnio socialinio sluoksnio, nes juk ieško geresnio gyvenimo. Tačiau pasitaiko ir vadybininkų, puikiai mokančių angliškai, išsilavinusių žmonių.
– Ar bandėte kalbėti su migrantais ne apie sveikatą, bet kitomis temomis?
– Pasikalbame. Vienas sakė, kad norėtų pasilikti Lietuvoje, tačiau dauguma svajoja apie Vokietiją. Buvo iš Vokietijos atvažiavę migrantų draugai, tai jie pabendravo tarpusavyje, tiksliau – pasirėkavo per tvorą.
Atėjo viena mergaitė ir sako: „Aš esu nėščia, duokit man vitaminų“. Sakė, kad netinka maistas. Pažiūrėjau aš jų maisto davinį, o ten – riešutai, razinos, vaisiai. Pas mus ligoniai negauna tokio maisto! O ji vis tiek prašo vitaminų. Sakau, 100 gramų riešutų per dieną tau yra vitaminų bomba. Bet ji vis tiek prašė vitaminų. Tai tų vitaminų atvežėme iš namų.
– Ar jiems nebuvo sveikatos sutrikimų dėl maisto?
– Vienas buvo sunegalavęs, skundėsi pilvo skausmu. Jie ne viską valgo, bet tai, ko nevalgo, grąžina. Jie nevalgo konservų, kurių sudėtyje yra kiaulienos. Tik neįsivaizduoju, kaip jie sužino, kad ten yra kiaulienos… Juk tai – vištienos konservai, tačiau juose yra kiaulienos odelių. Gal jie jaučiau kiaulieną, gal kas perskaito jiems užrašą ant etikečių?
Jie gauna trapučių, užpilamos sriubos, kitokio maisto, vaisų, daržovių. Manau, kad tai normalus davinys.
Su migrantais iš Afrikos šalių medikams pavyksta susikalbėti angliškai/Ramūno Šerpatausko nuotraukos
– Ar medicinos priežiūros prasme jie yra apleisti, ar prižiūrėti?
– Kadangi tarp migrantų – daugiausia jauni žmonės, tai nemanau, kad jie anksčiau daug kartų lankėsi pas gydytojus. Kai apžiūriu jų dantis, tai matau, kad jau pradeda lįsti problemos. Bet, jei žiūrėsi į jų kūnus, tai jie yra tvirti, sveiki, ypač vyrai. Žinoma, į vidų neįlisi. Dažniausiai skundžiasi kosuliu, bet juk gyvena palapinėse, daug būna lauke, neįpratę prie mūsų klimato, todėl tas kosulys yra natūraliai iššauktas klimato pasikeitimo.
Važiuojame pas migrantus su slaugytoja. Per vieną kartą tenka konsultuoti keliasdešimt žmonių, nes kiekvienam reikia skirti dėmesio, bent po keletą minučių. Viskas vyksta labai greitai – situacijos vertinimas, vaistų paskyrimas. Paskui vėl atvažiuoju ir domiuosi, kaip jie jaučiasi po tablečių.
– Ar nepastebėjote piktnaudžiavimo medikų dėmesiu apraiškų?
– Jei duodi Ibuprofeno, tai visada paims, reikia ar nereikia. Aš manau, kad tabletės jiems bus kaip valiuta, panaudos, išmainys į ką nors, o gal ir parduos kitiems. Gal ir dėl kosulio jie kreipiasi tam, kad sulauktų dėmesio, pasidarytų tam tikrą atrakciją? O gal jie anksčiau apskritai nebuvo sirgę, tai jiems kosulys dabar atrodo didelė problema. Jie bijo uodų, įsitikinę, kad jie platina maliariją. O kiti apskritai nebuvo susidūrę su uodais, tai labai nerimauja, jei po įkandimo vieta patinsta, nes tai jiems yra nemaloni naujovė.
– Kaip kontroliuojate, identifikuojate ligonius?
– Yra sąrašai, jie patys juose susiranda savo numerius ir mums pasako: „Laba diena, daktare, mano numeris toks ir toks“.
– Ar nebijote užsikrėsti koronavirusu ar kokia nors kita liga, kurios pas mus nėra?
– Mes visada apsirengę apsauginius kostiumus, dėvime respiratorius. Kai juos konsultuojame, jie jau būna sugrįžę po karantino. Tyrimų neimamame, kartais nežinai, kas kam yra, stengiesi vertinti ligonius pagal įvairias metodikas, bet ne visada mes žinome, kuo jie serga.
– Ar įdomi ši patirtis?
– Įdomu būtų, jei nereikėtų dirbti pagrindinio darbo. Bet pagrindinis darbas pats nepasidaro.
Laimutis Genys