Ankstukų Leonardo ir Lauryno mama Rūta Augė: „Kai susilaukiau vaikų, man kasdien – Mamos diena

„Esu laiminga dvynukų mama, tačiau ne visi žino, kad mūsų vaikai – ankstukai. 6 iš 9 mėnesių. 26 iš 40 savaičių. 184 iš 280 dienų. Tik tiek laiko galėjau pasidžiaugti nėštukės statusu. Gimus vaikams, neišgirdau jų verksmo, nepriglaudžiau prie krūtinės, net nepamačiau jų. 664 g ir 884 g berniukai buvo iškart išvežti į reanimaciją. Nuo tada prasidėjo iššūkiai“, – praėjusių metų rugsėjo 13-ąją, šeštąjį nėštumo mėnesį susilaukusi dvynukų savo „Facebook“ paskyroje rašė druskininkietė Rūta Augė. O šiandien su vyru Ramūnu ji džiaugiasi jau gerokai ūgtelėjusiais ankstukais Leonardu ir Laurynu, apie kurių gyvenimą galima paskaityti ir socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „ne.per.anksti“.

Šiemet Motinos diena Rūtai bus ypatinga, nes ją pasitinka, būdama dviejų nuostabių dvynukų Leonardo ir Lauryno mama / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Balandžio 13 dieną dvynukams suėjo 7 mėnesiai. Bet, kaip sako jų mama, ankstukams iki 2 metų skaičiuojamas taip vadinamas koreguotas amžiaus. Taigi, kai žmonės gatvėje jos paklausia, kokio amžiaus yra jos berniukai, atsako, jog jiems – keturi mėnesiai. „Juk negali tikėtis, kad šeštąjį nėštumo mėnesį gimęs kūdikis bus tokio pat dydžio, kaip gimęs 9 mėnesių“, – sako Rūta, prisimindama, kad jos sūneliai, turėję gimti gruodžio 20-ąją, į pasaulį pasibeldė gerokai anksčiau – rugsėjo 13-ąją.

Taigi Motinos dienos išvakarėse su Rūta kalbėjome apie jos nelengvą kelią į motinystę, įveiktus sunkumus ir laimę būti dvynukų mama.

– Esate nuostabių mažylių – Leonardo ir Lauryno mama. Ar sunku buvo jiems, tokiems mažyčiams, išrinkti vardus?

– Tiesą sakant, iš pradžių mums gydytojai sakė, kad mes laukiamės mergaičių. Tai ir buvome išrinkę joms vardus. Bet po to viskas apsivertė – sužinojome, kad gims berniukai. Dėl jų vardų dar nebuvome apsisprendę – kalbėjome apie Leonardą ir Ričardą. Bet kai jie gimė tokie mažyliai, gulėjau pooperacinėje palatoje ir svarsčiau – kiek laiko turės praeiti, kol jie ištars „R“ raidę? Ir tada sumaniau, kad mažasis turėtų būti Laurynas. Vyras pritarė.

– Kas labiausiai džiugina, tapus mama?

– Neapsakomai geras jausmas būti mama. Aš nuo pat mažens labai myliu vaikus. Kai studijavau, teko padirbėti net 7 vaikučių aukle. Visą gyvenimą norėjau vaikų, planavau juos. Žinoma, su vyru planavome vieną vaiką, tačiau Dievas apdovanojo iš karto dviem. Ir mes jais labai džiaugiamės.

– Leonardas ir Laurynas labai skubėjo su Jumis susitikti, gimė vos šešių mėnesių. Koks buvo jų atėjimas?

– 2022 m. balandį sužinojome pačią džiugiausią naujieną – gruodžio mėnesį mus aplankys labai laukti gandrai! 9 nėštumo savaitę paaiškėjo dar geresnė naujiena – gandras atneš ne vieną vaikutį, o net du! Po šios žinios padvigubėjo ir džiaugsmas, ir nerimas, kad tik viskas būtų gerai.

Iš pradžių viskas ir buvo labai sklandžiai. Kai trečią nėštumo mėnesį buvome pasitikrinti pas genetikus Vilniuje, abu vaikučiai buvo vienodo dydžio ir vystėsi puikiai. Kadangi mes su vyru esame jauni, neturime jokių rizikų, vienintelė rizika buvo daugiavaisis nėštumas, kurį jau reikia atidžiai stebėti trečio lygio specialistams Vilniuje arba Kaune. Prasidėjo stebėjimas.

4-ą nėštumo mėnesį buvau Vilniuje pas trečio lygio gydytoją, ir jau tada buvo pastebėta, kad Lauryno vystymasis pastebimai – apie 30 proc. – atsilieka nuo brolio, jis turėjo mažiau placentos bei vandenų (Leonardas ir Laurynas yra identiški MC/DA dvyniai), o tai yra labai rizikinga. Tačiau jie neturėjo vadinamojo transfuzijos sindromo, kai vienas vaikas gauna daugiau maisto medžiagų – liaudiškai sakant, „apvalgo“ brolį.

To apsilankymo metu gydytoja man šaltu veidu pasakė, kad labai maža tikimybė, kad mažiukas apskritai išgyvens, o kitas berniukas, vieno iš dvynių žūties atveju, gali likti neįgalus…

Leonardas ir Laurynas pirmuosius savo gyvenimo mėnesius praleido ligoninės reanimacijos skyriuje / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip Jūs tą žinią ištvėrėte?

– Nedrąsiai paklausiau apie operacijos ar kokias nors kitas dvynių gelbėjimo galimybes, bet man buvo labai trumpai atsakyta, kad operuoti negalima, nes transfuzijos sindromo nėra, o jokių kitų galimybių nėra – tik stebėti, kas bus toliau. Patikslino, kad stebėti būtina ne rečiau, kaip kas dvi savaites. Seselė patikrino laisvus laikus, pasakė, kad yra laisvas laikas tik po trijų savaičių, tad gydytoja numojo ranka ir pasakė: „Tiks ir po trijų“.

Buvo tikrai sunku. Juolab, kad tąkart Vilniuje buvau viena. Išėjau iš gydytojos visa drebanti ir verkdama. Praėjo daugiau nei valanda, kol galėjau parvairuoti į Druskininkus. Laimė, mane labai palaikė vyras, žinojau, kad abu viską ištversime.

Kadangi Vilniuje gydytoja nebuvo empatiška, nesuteikė reikalingos informacijos, ieškojau padrąsinimo apie tokias nėštumo aplinkybes ankstukų dvynukų forumuose, socialinėje erdvėje, ir gavau gydytojo iš Kauno klinikų telefono numerį. Nuo tada savo nėštumą stebėjau Kauno klinikose. Tas gydytojas irgi nėštumo nenuspalvino jokiomis rožinėmis spalvomis. Žinojau visas grėsmes – žūties, neįgalumo galimybes. Taip pat žinojau, kad gali tekti vieno iš dvynukų atsisakyti. Bet tas medikas viską pateikdavo taip, jog nei karto neteko apsiverkti, kad ir kokią informaciją tekdavo išgirsti. Žinojau, kad jie bus ankstukai, buvo iš karto suplanuota, kad bus daromas Cezario pjūvis 32 arba 34-ą nėštumo savaitę – septinto mėnesio pabaigoje arba aštunto pradžioje. Jaučiausi tikrai gerose rankose.

Kadangi aš dirbu Vilniuje nuotoliniu būdu, rugpjūčio pabaigoje darbo reikalais teko ten būti. Tąkart blogai pasijutau ir patekau į Santaros klinikas. Ten vaikams buvo subrandinti plaučiai, nes buvo rizika, kad jie gims jau tada, kai buvo 24 nėštumo savaitė. Santaros klinikose gulėjau tik savaitę, nes gydytojai labai stipriai panikavo dėl mano nėštumo.

Skyriaus vedėja buvo labai gera, rūpestingai mane prižiūrėjo, bet kai pasikeisdavo akušerės, visko buvo. Viena pas mane atėjusi akušerė nieko mediciniškai man nepasakė, tiesiog kalbėjo monologą.

Sakė, kad mano situacijoje vienas dvynukas tikrai yra žuvęs, o kitas – neįgalus. Ir tą monologą užbaigė pasakymu, kad su tokiu nėštumu mūsų čia niekas nenori… Tai po tų žodžių aš paskambinau mane Kaune prižiūrėjusiam gydytojui ir paprašiau pervežti į Kauną. Jis įspėjo apie rizikas, sakė, kad galiu pradėti gimdyti vyro mašinoje. Greitoji negalėjo pervežti iš vienos trečio lygio ligoninės į kitą. Ramūnas mane vežė pusiau gulimoje padėtyje, viskas pavyko sėkmingai.

Kauno klinikose niekas nepanikavo, nekėlė man streso. Niekas taip tiesmukai nepiešė galimų baisių scenarijų – viskas būdavo paaiškinta suprantamai ir mediciniškai.

25 savaitę, kai jau gulėjau Kauno klinikose, dėl didelės rizikos, kad Laurynas gali staiga žūti ir sukelti riziką Leonardui, turėjome rinktis – ar vykti į Švediją, stabdyti Lauryno kraujotaką ir toliau nešioti tik Leonardą, ar toliau nešioti abu ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Pasirinkome auginti abu savo vaikus ir džiaugėmės kiekviena diena, kai vaikučiai buvo dar pilve, labai tikėjomės išlaukti nors 32 savaitės, tačiau 26 savaitę nubėgo Lauryno vandenys, ir teko priimti sprendimą skubiai daryti Cezario pjūvį, kad vaikeliai išgyventų.

Šiandien Augų šeima džiaugiasi jau gerokai ūgtelėjusiais ankstukais Leonardu ir Laurynu / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ir tada Jums prasidėjo kitų iššūkių metas?

– Tikrai prasidėjo labai didelių iššūkių metas. Aš ligoninėje praleidau keturis su trupučiu mėnesio, o vaikučiai – nuo rugsėjo 13 iki sausio 6. Reanimacijoje mažyliai iš pradžių buvo atskirai, o aš buvau tik slaugantis asmuo. Iš tiesų psichologiškai tai – labai sunkus metas. Žinojau, kad mano mažyliai bus ankstukai, ruošiausi tam, labai daug skaičiau, domėjausi, bet vis tiek nesitikėjau, kad jie gims šeštą nėštumo mėnesį. Psichologiškai buvau pasiruošusi, todėl man buvo lengviau.

Sunku būti reanimacijos mama, kai matai savo gležną vaiką, prijungtą prie daugybės laidų ir aparatų. Nieko negali padaryti, tik traukti pieną pientraukiu ir nešti mažyliui kas tris valandas – dieną ir naktį.

Nuo trečios dvynukų gimimo savaitės buvo galima pradėti „kengūruoti“ – nuogą leliuką padeda ant nuogos mamos krūtinės, atsiranda „oda-oda“ kontaktas – vaikutis jaučia mamos šilumą, jo širdelė geriau plaka, kvėpavimas stiprėja, atsiranda tarpusavio ryšys, ir kūdikio sveikatai tai labai padeda.

Mamos reanimacijoje daro daug darbų: keičia sauskelnes inkubatoriuje, pila pienuką į zonduką. Vaikams būna pajungti gyvybinių funkcijų monitoriai, tai tenka daviklius perkelti nuo kojytės ant rankytės ir panašiai. Kai esi įpratęs liesti vaikutį, tesveriantį 600 gramų, kai jis užauga iki 2 kilogramų, jau atrodo „milžinas“.

Po reanimacijos teko daug laiko praleisti ligoninės palatoje, broliukai kurį laiką dar buvo prijungti prie aparatų. Ir tada atėjo laimingoji sausio 6-oji – vaikučiams jau buvo beveik 4 mėnesiai, kai galėjome grįžti namo.

Rūta ir Ramūnas norėjo, kad jų vaikai augtų Druskininkuose – ramiame, gražiame, šeimyniškame miestelyje / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Koks jausmas apėmė, atsidūrus namuose ir pajutus viltį, kad toliau viskas bus tik geriau?

– Buvo iš tiesų gan keista. Kai patekau į ligoninę, dar nebuvau pasiruošusi gimdyti, ir mūsų namai dar nebuvo iki galo įrengti. O kai po tų keturių ligoninėje praleistų mėnesių sugrįžau su dvynukais, radau jau įrengtus namus. Apėmė dvigubas džiaugsmas. Be to, jau žinojome, kad ir mažylių sveikata pamažu stabilizuojasi.

Neapsakomas žodžiais jausmas su savo abiem vaikais sugrįžti namo! O smagiausia buvo, kad medikai klydo – mažiukas išgyveno! Žinoma, sveikatos problemų šiek tiek yra, juk jie gimė tokie mažučiai! Bet tikime, kad viskas bus gerai.

Ir dabar mažiukai yra intensyviai prižiūrimi, nuolat lankomės pas medikus – kai grįžome sausio 6 namo, tris mėnesius kiekvieną savaitę važiuodavome į Vilnių arba Kauną po vieną arba po du kartus pas įvairiausius specialistus. Medikai daro savo darbą – iš tokių kruopyčių – vienas svėrė vos 664 gramų, kitas – 884 gramus – užaugino mūsų sūnelius.

Kai sugrįžome namo, žmonės, pamatę Leonardą su Laurynu, stebėdavosi, kokie jie mažiukai. Bet mus jie jau atrodė tikrai dideli!

Pirmuosius keturis mėnesius praleidome kitokiomis sąlygomis, daug informacijos mums suteikė gydytojai, slaugytojos, jų padėjėjos. Visi buvo pasiruošę padėti, paaiškinti, patarti. Nors mes pirmą kartą esame tėvai, bet dabar tikrai turime labai daug žinių.

– Seneliams jūsų ankstukai taip pat, ko gero, buvo nemenkas iššūkis?

– Tikrai, seneliams buvo labai baisu pirmą kartą juos paimti ant rankų – toks trapumas, toks mažumas. Manau, kad jiems visiems buvo labai didelis iššūkis.

– Kas šiuo metu Jums suteikia didžiausią džiaugsmą?

– Didžiausias džiaugsmas apima, žinant, kad šiuolaikinė medicina yra tiek pažengusi, kad sugeba iš tokių kruopyčių užauginti nuostabius vaikus. Labai džiugina draugų, šeimos, artimųjų, darboviečių palaikymas. Mes su vyru, kuris dirba Druskininkų savivaldybėje, Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje, sulaukėme didelio savo darboviečių supratimo, mums buvo suteikta galimybė dirbti nuotoliniu būdu ir rūpintis savo mažyliais. Dabar mes abu esame vaiko priežiūros atostogose. Žinoma, planavome, kad aš eisiu viena, bet viskas susiklostė taip, kad dabar sūneliais rūpinamės dviese.

– Ką galėtumėte pasakyti kitoms mamoms, kurios irgi galbūt patenka į tokias situacijas?

– Visų pirma, kad ir koks būtų nėštumas, negalima nusiteikti blogiausiam. Mamos psichologinė būklė irgi yra labai svarbi, todėl reikia ieškoti teigiamų istorijų – jų tikrai yra. Daug kas naudojasi socialiniais tinklais, yra labai daug grupių – galima prisijungti ir paskaityti, kaip mamoms su sunkiais nėštumais viskas sekėsi, kaip gerai viskas baigėsi ir panašiai.

Įvairių nėštumo komplikacijų patiriančioms mamoms yra labai svarbūs panašių patirčių turinčių mamų patarimai, bendravimas ir palaikymas. Todėl su Druskininkų VSB psichologe Daiva Gabriene esame sumanę suburti jaunas mūsų mamytes bendrauti, dalintis patirtimi. Kol kas organizavome tik vieną susitikimą, bet planuojame veiklą plėtoti, kurti mamų bendruomenę. 

Iš tiesų man ir buvo tas pirmas vilties žiburys, kai aš parašiau ir man atsiliepė mamos, turinčios gerosios patirties. Svarbu buvo sulaukti palaikymo, bendrauti su kitomis mamomis, patiriančiomis įvairiausių sunkumų. O kai gimsta mažylis, svarbiausia yra juo patikėti. Nes vaikai yra tikri kovotojai!

Mūsų mažyliai, gulėdami reanimacijoje, yra gavę daugybę dūrių – kiek imta kraujo, kiek daryta tyrimų! Manau, daugelis suaugusiųjų tiek neištvertų, kiek šie mažyliai yra ištvėrę.

Taigi mamai svarbiausia yra susiimti, o kai sunku – tai natūrali būsena, būtina ieškoti pagalbos. Visų pirma mamų bendruomenėse, tada pas psichologus ir panašiai. Visuomet reikia į ką nors kreiptis ir, skvarbiausia, tikėti, tikėti ir tikėti. O tada ima ir užauga net ir tie mažutėlyčiai ankstukai. Žinoma, labai svarbus yra ir antrosios pusės palaikymas.

– Jums šiuo klausimu pasisekė. O kiek laiko Jūs su Ramūnu jau esate šeima. Kaip susipažinote?

– Su vyru mes abudu – druskininkiečiai, esame iš tos pačios Druskininkų „Ryto“ gimnazijos laidos. Tik tuo metu, kai mokėmės, nekreipėme vienas į kitą dėmesio. Paskui gyvenimas taip susiklostė, kad prieš kovidą aš buvau nusprendusi išvykti keliauti po pasaulį. Išskridau į Pietryčių Aziją. Bet atėjo kovidas, ir aš nebegalėjau sklandžiai keliauti. Vilniuje buvau nutraukusi visas nuomos sutartis, todėl teko sugrįžti pas tėvus į Druskininkus. Tada pradėjome daugiau bendrauti su Ramūnu, mums puikiai sekėsi, o 2021-ųjų rugsėjį susituokėme.

Taip jau išėjo, kad mes esame vieni iš tų, kuriems kovidas padėjo sukurti šeimą.

– Ar Jūsų vestuvės buvo tradicinės?

– Mes susituokėme Kipre. Aš labai daug dėmesio skiriu kitiems, taigi žinojau – jeigu darysim didelį vestuvinį balių, tai man nebus šventė, nes aš tikrai lakstysiu, rūpinsiuosi visais kitais, patirsiu daug streso, kad visi būtų laimingi, pavalgę, jiems patiktų muzika. Na, kad viskas būtų idealiai visiems kitiems, bet ne man. Tada supratau – jeigu aš noriu šventės sau, vestuvės turi būti kitur. Ir labai džiaugiamės tokiu savo pasirinkimu. Nes tądien viskas nuo pat ryto buvo šventė mums. Viskas buvo suorganizuota, spėta, pasirūpinta. Sugrįžę namo, suorganizavome šventę tėvams, kitą – draugams. Paminėjome, visi buvo laimingi, o mes – susituokę. Visi patyrė gerų emocijų, o mes būtent tą tikrą vestuvių dieną galėjome skirti visą dieną vienas kitam ir džiaugtis akimirkomis.

– Ar planavote gyventi Druskininkuose?

– Tiesą sakant, aš niekada neįsivaizdavau, kad sugrįšiu į Druskininkus. Buvau iš tų žmonių, kurie laukia, kada galės ištrūkti į didmiestį. Esu teisininkė, dešimt metų gyvenau Vilniuje, turiu puikų darbą. Ir tikrai neplanavau išvykti. Bet kartais gyvenimas planus pakoreguoja.

Kovidas parginė atgal į gimtąjį miestą, ir tada supratau, kad geresnio miesto auginti vaikus, kaip Druskininkai, aš nerasiu. Tiesiog kažkaip be jokių svarstymų nusprendėme, kad norime vaikų ir norime, kad mūsų vaikai augtų ramiame, gražiame, šeimyniškame miestelyje.

– Kuo ypatinga bus šiemet Mamos diena?

– Ji šiemet ypatinga, nes man, kaip mamai, bus pirma. Be to, ją švęsiu ne su vienu mažyliu, o iš karto su dviem. Mamos dieną šiemet visi pasitiksime Palangoje. Tai labai graži šventė, kai mamos sulaukia išskirtinio dėmesio, gražiausių žodžių ir gėlių. Nors man vis tiek atrodo, kad, susilaukus vaikų, kiekviena diena yra Mamos diena.

Laima Rekevičienė