750 kilometrų dviračiu įveikęs mero patarėjas S. Kazakevičius: „Tai buvo iššūkis sau ir galimybė garsinti Druskininkus“

Kitokios atostogos – įveikti 750 kilometrų per 7 dienas, minant dviračiu iš Estijos sostinės Talino į Palangą. Tokį savaitės iššūkį pasirinko Druskininkų savivaldybės mero patarėjas Simonas Kazakevičius, spontaniškai prisijungęs prie dviračių entuziastų kompanijos, suplanavusios šį žygį per Baltijos šalis.

S. Kazakevičius: „Labai geras jausmas, kai dviračiu važiuoji per Rygą ir pamatai ją visai kitomis akimis“ / Asmeninio archyvo nuotrauka.

Pasibaigus žygiui, kuriame prireikė nemažai fizinių jėgų, Simonas sako, kad jame pasisėmė neįkainojamos patirties, įveikė sau iškeltus iššūkius ir dabar drąsiai gali teigti – viskas įmanoma, tik reikia didelio noro ir užsispyrimo.

– Kas Jus paskatino priimti iššūkį ir leistis dviračiu iš Talino į Palangą?

– Iš tikrųjų atostogos „viskas įskaičiuota“ ir ramus poilsis paplūdimyje – ne man. Aš tada nepailsiu. Mane žavi aktyvus, sportinis laisvalaikio praleidimas ir kiek ekstremalios atostogos. Tai labai padeda „persikrauti“, išvalyti galvą. Kai tenka, tarkime, leistis į „išgyvenimo“ žygį ar per dieną numinti daugiau kaip 100 kilometrų dviračiu, pamiršti savo darbus, problemas, apie nieką negalvoji, susikoncentruoji, nes svarbiausia būna įveikti tos dienos tikslą.

Nuvažiuoti tokią ilgą distanciją dviračiu per gana trumpą laiką iki šiol man dar neteko. Pernai trys žmonės iš šiemetės kartu vykusios kompanijos važiavo iš Vilniaus į Nidą. Aš tada prisijungti negalėjau, o šiemet, išgirdęs, kad jie žada pervažiuoti Baltijos valstybes, nutariau išmėginti savo galimybes.

Žinoma, kai sužinojau, kad per 6-7 dienas teks įveikti beveik 800 kilometrų, supratau, kad bus nemenkas iššūkis. Nežinojau, kaip kūnas ištvers didelį fizinį krūvį, bet psichologiškai buvau pasirengęs – tam tikrai padėjo ankščiau įveikti žygiai. Iš patirties žinau – žmogaus galimybės yra beribės!

Specialiai dviračių kelionei nesiruošiau, net pritrūkau laiko treniruotis. Tiesiog pasiruošiau dviratį, susipakavau būtiniausius daiktus.

– Kas svarbiausia, ruošiantis tokiai kelionei? Koks turi būti dviratis ir kaip jį reikia paruošti?

– Manau, kad tinka ir miesto dviratis. Juolab, kad mes planavome važiuoti tik asfaltuotais keliais. Svarbiausia, kad jis būtų techniškai tvarkingas, sėdynės patogios. Padangos turėjo būti be protektoriaus, bet aš pernai buvau nusipirkęs naują dviratį, tai nieko ir nekeičiau. Įsigijau specialius dviratininkams skirtus krepšius, dviratininkų šortus su paminkštinimu. Būtina turėti atsarginę kamerą ratui, raktų komplektą. Pasiėmiau tinkamų drabužių, bet tik tiek, kiek būtina. Jau nuo ankstesnių žygių žinojau, kad manta turi nedaug sverti, nes kiekvieną papildomą kilogramą pačiam juk reikia nešti ar vežti… Mano kelionės krepšys svėrė vos 6 kilogramus, nes žinojau, kad, tarkime, įkalnėje važiuoti su daug sveriančia manta bus tikrai sunkiau.

Be to, su daug sveriančia manta važiuojant akmenuotu keliu, padidėja rizika „susprogdinti“ dviračio padangas. Laimė, mums taip nenutiko, nors pakeliui buvo tokių atvejų. Teko ir nenugreideriuotais žvyrkeliais važiuoti, ir lietuje permirkti, ir karštyje „kepti“.

– Kas kelionėje buvo sunkiausia?

– Man atrodo, kad bet kuriame ištvermės reikalaujančiame sporte, pirmiausia reikia nusiteikti psichologiškai. Pirmomis dienomis kojos degė, bet paskui prisitaikė. Fantastiškai atlaikė kūnas.

Ar buvau pasiruošęs? Iki šio žygio esu daugiausiai nuvažiavęs 50 kilometrų per dieną. Visiškai nežinojau, kaip reaguos kūnas į tokį krūvį, bet psichologiškai buvau nusiteikęs – įveiksiu! Kažkada pėsčiųjų žygiuose kalnuose teko ne kartą „perlipti“ per save, taigi žinojau, kad svarbiausia „susitvarkyti“ savo psichologiją, ir viskas bus gerai.

Sunkiausia buvo diena, kai visus 121 kilometrą reikėjo važiuoti, pučiant stipriam priešpriešiniam vėjui.

Visą kelią teko kovoti su tuo vėju – net ir važiuojant nuo kalno. Buvo momentų, kai sustodavau ir norėjau tiesiog mesti dviratį… Bet labai greitai susiimdavau ir tęsiau kelionę. Juk žinojau, kad kito kelio nėra – reikia minti, ir numinsiu…

– Kokių nuotykių teko pakeliui patirti?

– Galbūt įdomiausias momentas buvo, kai dviejų bendražygių Vilniuje neįleido į autobusą, važiuojantį į Taliną, nes jie pamiršo asmens dokumentus… Teko išsiskirti ir leistis į kelionę ne šešiese, bet keturiese. Tie du iš pradžių ketino pakeliauti Lietuvoje, bet trečios dienos vakare mes juos sutikome, dviračiais atvykusius į Latviją – jie mums padarė staigmeną. Ir tada jau visi tęsėme kelionę suplanuotu maršrutu.

Aš su šia kompanija važiavau pirmą kartą. Tiesa, vienas iš bendrakeleivių – geras mano draugas iš Vilniaus. Su kitais susipažinome, kartu važiuodami gana ilgą atstumą.

Dar nebaigę kelionės, mes jau ėmėme planuoti kitus dviračių žygius… Visi norime sėsti ant dviračių ir toliau minti. Labai geras drauge praleistas laikas buvo, todėl jau kalbamės apie įvairius Europos dviračių maršrutus. Atrodytų, kad, mindamas pedalus, fiziškai pavargsti, bet kartu pasikrauni labai gerų emocijų, pailsi nuo kasdienių rūpesčių.

– Kuo nustebinote pats save šioje kelionėje?

– Pamilau dviratį iš naujo! Man smagu buvo sužinoti, kad esu pakankamai gerai fiziškai pasiruošęs įveikti tokius iššūkius. Specialiai nesiruošiau, nors visada stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą. Žaidžiu tenisą, užsiimu fitnesu, bėgioju, bet dviračiu ilgų distancijų iki šiol nevažinėjau – su šeima važinėdavome trumpais atstumais. Bet dabar žinau, kad turbūt esu pakankamai pasiruošęs tokiems iššūkiams.

– Kaip šeima reagavo, išleisdama į tolimą kelionę?

– Šeima visada palankai priima mano ekstremalias keliones, jie jau įpratę. Žinoma, jiems rūpėjo, ar būsiu saugus – juk važiavome dviračiais, įvairiais keliais. Buvo ir atkarpų, kai kartu važiuodavo vilkikai, o jų vairuotojai, aplenkdami mus, net nesivargino stabdyti. Taigi mūsų dviračius pagaudavo vėjo gūsis, kuris kartais gąsdindavo, o kartais net padėdavo važiuoti…

Iš tikrųjų tai savo kelionę dviračiu skyriau Druskininkams. Man svarbu buvo kelionės metu skleisti ir žinią apie mūsų miestą, apie čia rengiamas Pasaulio lietuvių žaidynes. Vilkėjau marškinėlius su Druskininkų atributika, norėjosi pareklamuoti ir naują Druskininkų ženklą.

S. Kazakevičiui patinka aktyvi sportinė veikla su šeima ir nauji ekstremalių kelionių iššūkiai / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Per 7 dienas teko įveikti tikrai ilgą distanciją – beveik 800 kilometrų.

– Mes iš Talino dviračius mynėme iki Palangos. Į Estijos sostinę vykome autobusu, o atgal kasdien nuvažiuodavome po daugiau kaip 100 kilometrų. Pirmą dieną įveikėme 120 kilometrų, šeštą dieną – 121 kilometrą. Kitomis dienomis buvo 115, 110, 104 distancijos. Trumpiausią atkarpą, kaip „desertą“, pasilikome paskutinei dienai – iš Liepojos iki Palangos važiavome tik 66 kilometrus.

Tądien pavyko ir kiek ilgiau pamiegoti. Sakėme, kad neskubėsime, mėgausimės važiavimu. Svarbiausia buvo suspėti į namus vežantį autobusą. Bet vos pradėjome važiuoti, vėl „pagavome adrenaliną“ ir net nepajautėme, kaip greitai pasiekėme Lietuvos pajūrį.

– Kokia savijauta būdavo po kasdienio važiavimo?

– Po kelionės galiu drąsiai pasakyti, kad nebuvo nė vieno ryto, kad nenorėčiau sėsti ant dviračio ir tęsti kelionę. Kad ir kaip būčiau pavargęs. Supratau, kad šis atstumas tikrai įveikiamas.

Kiekvieną dieną po penkių-šešių valandų važiavimo sustodavome pailsėti. Su poilsio valandėlėmis ir laiku pavalgymui kelyje praleisdavome 7-9 valandas. Pasiekus kelionės tikslą, vakarais jau norėdavosi tik poilsio. Bet kartu ir pabendrauti su kelionės draugais, pasidalinti įspūdžiais.

Mes su kolegomis miegojome kempingo nameliuose, nes po tokio ilgo važiavimo labai norėjosi dušo. Tiesa, du iš bendražygių buvo išsikėlę tikslą nakvoti palapinėse, tai jie taip ir padarė.

O sunkiausia man buvo pirma diena. Po bemiegės nakties, praleistos į Taliną vežusiame autobuse, nuvažiavome 120 kilometrų. Įveikęs 80 kilometrų ir susistojęs pailsėti, jau tiesiog griuvau po medžiu pailsėti. Reikėjo 5-10-ies minučių pertraukos atsigauti.

– Kuris kelionės etapas buvo įdomiausias?

– Tikrai visokių kelių buvo. Ir asfaltu važiavome, ir, norėdami sutrumpinti atkarpą, pasukdavome vieškeliais.

Man įdomiausias kelionės etapas buvo tada, kai važiavome Latvijos pajūriu. Smagu buvo užsukti į Liepoją, Jūrmalą, kurioje iki tol nebuvau buvęs. Labai geras jausmas, kai dviračiu važiuoji per Rygą ir pamatai ją visai kitomis akimis.

Nakvojome kempinguose, esančiuose visai šalia laukinių Baltijos paplūdimių, čia jūra mums atsivėrė visai kitomis spalvomis.

Labai smagu buvo pabendrauti su pakeliui sutiktais vietiniais žmonėmis ir keliautojais iš įvairių šalių. Sutikome vokiečių porelę, kurie iš Rygos dviračiais važiavo į Berlyną.

Įdomiausia buvo važiuoti per miestus ir miestelius. Kai šalia kelio būdavo laukai ir atsirasdavo priešpriešinis vėjas, būdavo sunkiau važiuoti. Miesteliuose pamatėme ir vietos žmonių gyvenimą. Kaimo žmonės labai draugiškai sutikdavo, suteikdavo galimybę pasipildyti vandens atsargas, nusiprausti. Tiesiog pasikalbėdavome apie gyvenimą. Sužinoję, kokį maršrutą žadame įveikti, kiek nustebdavo.

Pakeliui ir šunys buvo užsiviję – gavome papildomo adrenalino, kai teko žvyrkeliu minti iš paskutiniųjų, vejantis dideliam šuniui… Matėme ir briedžius prabėgančius, ir stirnas, ir kitų gyvūnų bei įvairių paukščių.

– Kodėl renkatės tokias adrenaliną sukeliančias keliones?

– Yra toks geras posakis: „Kol yra pirmų kartų, tol tu esi jaunas…“ O man visada norisi išbandyti naujus dalykus, pabūti ten, kur nesu buvęs, iškelti sau iššūkių ir juos įveikti. Man artima aktyvi sportinė veikla, reikia naujų pojūčių. Adrenaliną sukeliančios kelionės suteikia galimybę ir labiau pažinti save. Pamatau, kaip elgiuosi vienoje ar kitoje situacijoje, kaip susidoroju su nekasdienėmis situacijomis. O adrenalinas „veža“!

Ir šitoje kelionėje buvo momentas, kai jaučiau, kad sunku važiuoti. Bet tada dėmesį sukoncentravau į priekyje važiavusio draugo dviračio mirksinčią lemputę. Tarsi „atsijungiau“, tiesiog myniau pedalus, ir trasa buvo sėkmingai įveikta.

– Kokių dar ekstremalių potyrių iki šiol yra tekę išmėginti?

– Su parašiutu dar nesu šokęs, nors gal ir norėtųsi, o vandenynuose jau nardžiau. Iki šiol mane labiau žavėdavo įvairūs ištvermės ir išgyvenimo žygiai.

Žiemą, kai spaudė šaltukas, kartą su draugais pasiėmėme kuprines, miegmaišius, hamaką ir leidomės į mišką. Įdomu buvo tokiomis sąlygomis žygiuoti ir, esant minusinei temperatūrai, miegoti hamake. Tąsyk labai sušalome ir supratome, kad hamake miegoti šalčiau, nei ant žemės…

Man patinka ir plaukimas baidarėmis, pačių pasigamintais plaustais. Tai gal ir nėra ekstremali, bet tikrai įdomi veikla, suteikianti galimybę pabūti gamtoje.

Esu dalyvavęs išgyvenimo stovyklose – dideliame šaltyje darėme „apkasus“ iš eglių šakų, jomis užsikloję miegojome. Mokėmės ekstremaliomis sąlygomis užkurti laužą. Įsiminė žygis Jordanijoje, kai per 4 dienas pėsčiomis teko įveikti kelio atkarpą iki Petros miesto. Pabuvome laukinėje gamtoje, sužinojome, ką reiškia neturėti vandens. Tada jį semdavome iš upės ir dezinfekuodavome specialiomis tabletėmis.

Gaila, kad pandemija sutrukdė leistis į kanjoningą Azorų salose (sportinio turizmo kalnuotose vietovėse rūšis, susijusi su leidimusi kriokliais, laipiojimu uolomis, čiuožimu ar šokinėjimu nuo uolų į vandenį, brovimusi per plyšius ir panašiai). Šią pramogą tikrai norėčiau išbandyti, manau, kad taip ir bus.

Man atrodo, kad tokios išbandymų kupinos atostogos tikrai padeda ne tik pailsėti, bet ir padidina užsispyrimą, ryžtingumą. Tokiose situacijose supranti, kad žmogui neįveikiamų kliūčių nėra – viską galima pasiekti. Svarbiausia – turėti užsibrėžtą tikslą, viską susiplanuoti, o tada jau galima ir kalnus nuversti.

Kalbino Laima Rekevičienė