25-eri Druskininkų PSPC gyvavimo metai: nuo ambicingų projektų įgyvendinimo iki įveiktų pandemijos iššūkių

Spalio 1 dieną Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) minės 25-ąjį gimtadienį. Nuo 1997-ųjų gyvuojanti įstaiga per tą laikotarpį pasikeitė neatpažįstamai. Pasikeitė pastato fasadas, įrengti modernūs kabinetai, rekonstruotas medicininės slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius, pastatytas greitosios medicinos pagalbos pastatas. Įgyvendinta daugybė projektų, savo profesines žinias nuolat tobulino visas medicinos personalas. Netrūko ir iššūkių – nuo sveikatos reformos iki pastaraisiais metais visą pasaulį užpuolusios COVID-19 pandemijos.

1997-ųjų spalio 1-ąją Druskininkų PSPC dirbo 176 darbuotojai, dabar čia dirba 145. Per 25-erius metus Druskininkų PSPC vadovavo trys direktoriai – Vida Kašėtienė, Benjaminas Čepas ir dabartinė įstaigos vadovė Eglė Matienė. Su jais kalbėjomės apie įstaigos veiklą, kolektyvą, pokyčius, labiausiai džiuginusius ir liūdinusius dalykus.

Per 25-erius metus Druskininkų PSPC vadovavo trys direktoriai – B. Čepas, dabartinė įstaigos vadovė E. Matienė ir V. Kašėtienė / Roberto Kisieliaus nuotrauka

— Spalio 1 dieną Druskininkų PSPC minės 25-ąjį jubiliejų. Per tuos metus kiekvienam iš Jūsų teko pastovėti prie šios įstaigos vairo. Kas Jums buvo svarbiausia, pradėjus eiti šias atsakingas pareigas?

V. Kašėtienė: 1997 m., po Lietuvoje įvykdytos Sveikatos priežiūros įstaigų decentralizacijos, poliklinika tapo pirminės sveikatos priežiūros centru (PSPC), o jos steigėju tapo Druskininkų savivaldybė. Kad įstaiga taptų patrauklesnė pacientams ir čia dirbantiems medikams, pradėti vykdyti projektai, sulaukta investicijų. Teko dirbti labai įdomiu, permainų ir iššūkių nestokojusiu metu. Juk iš pradžių mes net nebuvome Europos Sąjungoje, konsultavomės su Pasaulio banko ekspertais.

B. Čepas: Visą savo karjeros laikotarpį man buvo svarbu ne tik gerai dirbti tiesioginį gydytojo darbą, bet ir nuolat tobulėti, plėsti veiklos sritį ir inicijuoti pokyčius sveikatos priežiūros srityje. Aktyviai dalyvavau iniciatyvose, siekiančiose keisti Lietuvos medicinos sistemą: buvau vienas iš Lietuvos medikų Sąjūdžio įkūrėjų, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos valdybos pirmininkas, Lietuvos gydytojų sąjungos Druskininkų skyriaus valdybos narys.

Tuo pačiu visada stengiausi prisėdėti prie savo miesto gerovės, tad, tapęs Druskininkų PSPC direktoriumi, siekiau stiprinti bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis bei grupėmis, gerinti sveikatos priežiūros sektoriaus kokybę, modernizuoti infrastruktūrą, o svarbiausia – skirti ypatingą dėmesį mūsų miesto ir įstaigos bendruomenei, kiekvieno žmogaus poreikiams.

Spalio 1 dieną Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centras (PSPC) minės 25-ąjį gimtadien – nuo 1997-ųjų gyvuojanti įstaiga per tą laikotarpį pasikeitė neatpažįstamai / Roberto Kisieliaus nuotrauka

E. Matienė: Atsakysiu trumpai – svarbiausia buvo tęsti su Benjaminu, būnant jo pavaduotoja, pradėtus darbus, kurių tikslas – darniai funkcionuojanti sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje gerai jaustųsi ir darbuotojai, ir pacientai.

— Kaip keitėsi įstaiga Jūsų vadovavimo metu?

V. Kašėtienė: Pirmoji didelė investicija – patalpos nuomos konkursą laimėjusi „Ramunėlės“ vaistinė skyrė beveik 100 tūkst. litų ne tik naujosios vaistinės įrengimui, bet ir registratūros atnaujinimui.

Vienas iš svarbių darbų tuo metu buvo šlaitinio pastato stogo įrengimas – tuo metu mieste jis buvo vienintelis toks ir labai gražus.

Tais pačiais metais rekonstruotas Medicininės slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius.

Man atrodo, kad pats didžiausias iššūkis įstaigai ir jos administracijai – Lietuvos sveikatos projektas, kurio įgyvendinimo metu buvo įkurti 7 bendrosios praktikos gydytojų kabinetai poliklinikoje, atnaujinta laboratorija, procedūrų kabinetas, įkurti trys kabinetai miesto mikrorajonuose, kad būtų patogiau žmonėms. Įrengta Viečiūnų ambulatorija bei dvi 2 bendrosios praktikos gydytojų kabinetai, registratūra, procedūrų kabinetas ir laboratorija. 2000-aiais mums atiteko ir Leipalingio ambulatorija, ir 3 medicinos punktai, kuriuos iš karto reikėjo remontuoti, ieškoti lėšų, ruošti projektus.

Remonto darbams buvo skirta 800 tūkst. litų. Sukomplektuota visa reikalinga medicininė įranga, gauti baldai, kompiuterinė įranga bei trys automobiliai. Šitas projektas buvo eksperimentinis ir vykdytas dviejose savivaldybėse. Druskininkai tuo metu bendradarbiavo su Nyderlandų Voorschoteno miesteliu, ten atsirado medikai, kurie mums pasiūlė padėti greičiau persikvalifikuoti šeimos gydytojams. Aišku, sutikome. Jie parengė mokymų projektą per Olandijos užsienio reikalų ministeriją. Mokymai vyko ir Druskininkuose, atvykus profesorių profesoriams docentams, ir mes važiuodavome į Olandiją. Buvo sudarytos kelios grupės – administratorių, gydytojų ir medicinos slaugytojų.

Ir tada mes pamatėme tą skirtumą, kuris yra tarp šeimos gydytojų ir apylinkės gydytojų, kokia laukia perspektyva, sužinojome, kaip pasaulyje viskas vyksta. PSPC gydytojai ir slaugytojos baigė visus mokymus. Ir po to mes bene pirmieji respublikoje įsirengėme šeimos gydytojų kabinetus. Net tuometis sveikatos ministras J. Olekas kvietė mane pasakoti žurnalistams, kaip reikia šioje srityje dirbti ir kaip Druskininkams pasisekė tai padaryti. Tai buvo labai įdomus projektas, kurio metu mūsų darbuotojai įgijo neįkainojamos patirties.

Visada jautėme Savivaldybės palaikymą ir rūpestį. Savivaldybė skyrė lėšų greitosios pagalbos automobilio įsigijimui. 2004-2006 m. buvo skirta lėšų panoraminiam liftui įrengti – jis irgi buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, juo džiaugėsi ir pacientai, ir visi medikai.

2004 m. investavome 30 tūkstančių litų savo lėšų ir pakeitėme visus įstaigos langus, kad būtų šilčiau. 2004-2005 m. savivaldybė skyrė 179 tūkstančius odontologinei įrangai poliklinikoje ir trijose mokyklose bei abiejose ambulatorijose įrengti. Labai džiaugėmės dėl kiekvieno projekto.

2005 m. buvome pakviesti dalyvauti Santaros klinikų vykdomoje kardiologijos programoje. Įstaigoje pagal šią programą atlikome patalpų remontą, įsigijome medicininės ir kompiuterinės įrangos.

Nors vienu metu dalyvaudavome keliuose projektuose, bet ėmėmės naujų – ir viską suspėjome.

2009 metais šalia Druskininkų PSPC įkurta moderni ir šiuolaikiška greitosios medicininės pagalbos stotis.

Dar vienas išskirtinis projektas – Psichikos dienos centras, kuris duris atvėrė 2012 m.

Žinoma, kartu būdavo įgyvendinami 2-3 mažesni medicininių paslaugų pagerinimo projektai, jiems lėšų skirdavo savivaldybė.

B. Čepas: Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, matydamas nuolatinį progresą – tai vyksta mūsų visų bendromis jėgomis. Be pavykusių matomų infrastruktūros ir medicinos bazės modernizavimo pokyčių, man rūpėjo ir tie „nematomi“ žmogiškieji dalykai: kokia mūsų įstaigos kultūra ir darbo metodai, kaip stiprinti komandą ir bendradarbiavimą, kokie vertybiniai įstaigos pamatai? Čia dirba puikūs žmonės, atsidavę savo profesijai ir pacientams. Kartu peržiūrėjome procesus ir paciento kelionę: nuo pirmojo kontakto su įstaiga, pasitikimo ir eilių valdymo, iki išrašymo iš įstaigos. Kiekvienas bent mažas žingsnis pirmyn veda link geresnio rytojaus.

E. Matienė: Treji metai – dar ne toks ilgas periodas, tačiau pokyčių buvo labai daug. Noriu pasidžiaugti, kad, nepaisant pandemijos trikdžių, pavyko pasiekti vieną iš esminių savo, kaip vadovės, tikslų – įstaigos akreditaciją šeimos medicinos paslaugai. Tai buvo tikrai ilgas ir nelengvas procesas, prie kurio daug dirbo visa komanda. Tai, kad dabar esame akredituota įstaiga, išties džiugina.

Kiti pokyčiai, labiau matomi, – tai infrastruktūros atnaujinimas, tęsiant seniau pradėtus bei pradedant naujus projektus: suremontuoti ginekologijos, odontologijos, šeimos gydytojų kabinetai, įsigyta įvairios būtinosios ir net prabangios medicininės įrangos – nuo odontologijos įrangos su monitoriumi iki profesionalaus kūno masės analizatoriaus bei relaksacinės kėdės pacientų psichoterapijos seansams.

Labai džiaugiuosi, kad laiku pasukome „žaliojo“ kurso kryptimi. Mūsų PSPC 2021 m. gavo 52 tūkst. Eur subsidiją Klimato kaitos programos lėšomis nutolusiai saulės elektrinei įsigyti, ir jau šiemet turime mažesnes elektros sąskaitas. Kito projekto metu įsigyti 2 elektromobiliai „Renault ZOE“, kuriais važinėja slaugos paslaugas namuose teikiančios komandos. Tai ne tik padeda taupyti įstaigos resursus, bet ir prisideda prie aplinkos išsaugojimo.

Bendradarbiavimo per sieną su Baltarusija projekto (kurį, laimė, spėjome užbaigti iki 2022 vasario) veiklų rėmuose, pradėta organizuoti ir teikti inovatyvi Lietuvos mastu pacientų pavėžėjimo pas gydytojus paslauga. Tam naudojame specialiai įsigytą, sertifikuotą neįgaliųjų asmenų vežimui skirtą automobilį. Noriu pabrėžti, kad ir slaugos namuose, ir pavėžėjimo paslaugas pradėjome teikti, dar esant griežtiems pandemijos apribojimams, tuomet buvo tikrai daug galvos skausmo, tačiau dabar labai džiaugiuosi, kad nesustojome, o ėjome pirmyn.

Lengva kalbėti konkrečiai apie tai, ką nupirkome, ką įdiegėme naujo, tačiau yra dar svarbesnis ir dažnai žodžiais ir skaičiais neapsakomas aspektas – įstaigos mikroklimatas, darbuotojai, atmosfera… Kiek pamenu, nuo pat mano atėjimo dirbti 2014 m., ji niekada nebuvo bloga. Bet, jei kalbame apie pokyčius, tai šioje vietoje matau tik teigiamus. Ir tai, beje, nėra tik mano asmeninė nuomonė. Stengiuosi išklausyti ir išgirsti, kaip jaučiasi nauji mūsų kolektyvo nariai, įstaigos svečiai. Taigi kuriame atmosferą patys, draugiškai ir šiltai priimdami naujus kolegas.

— Kokius tikslus kėlėte sau ir kaip sekėsi juos įgyvendinti?

V. Kašėtienė: Tikslas buvo vienas – kuo kokybiškai perduoti naujus įsakymus, įstatymus ir kitas naujoves gydytojams, kad jie daugiau laiko galėtų skirti pacientams, o ne biurokratiniams reikalams. Dėl pacientų stengėmės, kad jiems būtų patogu patekti pas medikus, nelaukti eilėje ir kad kiekvienas galėtų gauti kokybiškas paslaugas.

B. Čepas: Būsiu atviras – dažnai sau būname itin reiklūs ir kritiški. Taip, ir aš sau kėliau aukštus tikslus, turėjau didelių ir plačių norų, kuriuos teko derinti prie realybės ir sistemos rėmų. Vis dėlto džiaugiuosi ir didžiuojuosi nuveiktais darbais – dirbau daug ir atidaviau visą savo širdį bei jėgas. Tikiu, kad žmonės tai jaučia ir mato.

E. Matienė: Vienas iš pagrindinių tikslų buvo gauti akredituotos įstaigos vardą, tai pavyko padaryti. Taip pat esminis mano, kaip vadovės, tikslas buvo ir yra užtikrinti organizacijos stabilumą visomis prasmėmis.

– Kuriais iš savo nuveiktų darbų labiausiai didžiuojatės?

V. Kašėtienė: Klausėte, kuris iš projektų man svarbiausias? Negaliu išskirti nė vieno. Juk ir mamai visi vaikai būna vienodai brangūs.

B. Čepas: Džiaugiuosi pastato vidaus renovacija, kurią pavyko įgyvendinti iš Europos Sąjungos projektų lėšų. Sukūrėme patogias ir šiuolaikinius standartus atitinkančias, individualias kompiuterizuotas darbo vietas gydytojams ir slaugytojams. Džiaugiuosi dviem įsigytais elektromobiliais ir mikroautobusiuku pacientams su negalia vežioti, atnaujinta greitosios pagalbos automobilių įranga. Tikiuosi, kad man pavyko ne tik pagerinti personalo darbo sąlygas, paslaugų lygį, bet ir sustiprinti šiltą darbo atmosferą, draugiškus kolektyvo santykius ne tik tarpusavyje, bet ir bendraujant su kitomis įstaigomis, ligonine, savivaldybe. Mes stiprūs kartu.

E. Matienė: Nežinau net kaip išskirti. Visi atrodo svarbūs. Gal pasakysiu taip – didžiuojuosi savo suburtu Psichikos sveikatos centro kolektyvu, kuriame dirba buvęs Kauno medicinos universiteto Psichiatrijos klinikos vadovas, doc. Benjaminas Burba, jaunas ir inovatyvių idėjų pilnas specialistas Andrius Dudutis, nuostabi vaikų psichiatrė iš Vilniaus Austėja Marija Baškytė bei mūsų ilgametė gydytoja Elena Bykova. Taip pat nuo šio rudens pagaliau turime dvi šaunias medicinos psichologes ir dvi psichikos sveikatos slaugytojas, kurios puikiai sustyguoja centro darbą.

Taip pat didžiuojuosi atsinaujinančios energetikos projektais, bendradarbiavimu su Santaros klinikomis poliligotų pacientų priežiūros projekte.

– Kaip vertinate įstaigos kolektyvą?

V. Kašėtienė: Noriu padėkoti įstaigos kolektyvui, kuris tuo nelengvu laikotarpiu manimi pasitikėjo ir šauniai padėjo vykdyti visus darbus, nors nebuvo taip lengva. Juo labiau, kad mes tuo metu nelabai galėjome ir kelti atlyginimų.

B. Čepas: Kaip jau minėjau, įstaiga turi ne tik platų gerų specialistų ratą, bet ir nuoširdžius gerus žmones, kurie kasdien atiduoda save ir stengiasi dėl kitų. Kolektyvas yra šios įstaigos širdis ir variklis!

E. Matienė: Didžiuojuosi ir pasitikiu jais. Šauni mūsų komanda!

– Ar sunku į Druskininkų PSPC prisikviesti jaunų specialistų?

V. Kašėtienė: Prieš 25 metus didžioji dauguma mūsų darbuotojų patys dar buvo tikrai jauni. Vyresni išėjo dirbti į ligoninės konsultacinę polikliniką. Mūsų šeimos gydytojai tada dalyvavo mokymuose, įgijo kompetencijų ir patirties. Jie ir dabar dar tikrai pakankamai darbingi. Taigi tada dairytis jaunų specialistų net ir poreikio nebuvo.

B. Čepas: Jaunų specialistų pritraukimas į regionus visada buvo iššūkis, tačiau man pavyko į Druskininkų PSPC kolektyvą pritraukti kelis jaunus šeimos gydytojus. Druskininkų miestas turi puikų įvaizdį, yra nuostabi vieta gyventi ir dirbti. Tikiu, kad šios dienos situacija pasaulyje ir praėjusi pandemija daugeliui padėjo atsigręžti į vertybes, ieškoti ramybės ir priartėti prie gamtos. Druskininkai turi puikias galimybes ir perspektyvas.

E. Matienė: Negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Sunku, kaip ir visoje Lietuvoje. Tačiau manau, kad šiek tiek lengviau nei kitur, nes mūsų miestas yra nuostabus.

– Kokios Druskininkų PSPC stipriosios ir silpnesnės pusės?

V. Kašėtienė: Pirmiausia – centre dirbantys specialistai. Ir puiki lokacija. PSPC yra pačiame miesto centre, patogioje vietoje. Kai aš dar dirbau PSPC vadove, įstaiga turėjo Šeimos gydytojo kabinetus trijuose mikrorajonuose, kad būtų patogiau pacientams.

Kalbant apie to meto silpnąsias puses, tai buvo demografiniai pokyčiai – daug jaunų šeimų emigravo, taigi sumažėjo pacientų. Be to, atsirado konkurentai – privatūs šeimos gydytojų kabinetai.

B. Čepas: Stipriosios pusės: specialistai, platus paslaugų spektras, gera infrastruktūra. Sritis, kurioje galėtų pasitempti visos sveikatos priežiūros įstaigos (ir Druskininkų PSPC), sritis, kuri yra plati ir turbūt gali būti nuolat tobulinama, tai – pacientų aptarnavimas (pavyzdžiui, šiuolaikinių technologijų diegimas, mobilių aplikacijų naudojimas, pacientų atsiliepimų surinkimas, vertinimas ir kita).

E. Matienė: Stiprioji pusė – komandinis darbas. Tą, manau, iliustruoja atsakymai į aukščiau pateiktus klausimus. To komandinio darbo rezultatai jaučiami visose srityse. Silpnosios pusės, plačiąja prasme, – komunikacijos klaidos. Tiek tarpusavyje, tiek į išorę, tiek su pacientais. Mokomės ir stengiamės, kad jų nebūtų.

— Egle, pačiai tenka dirbti ypatingų iššūkių metais – pandemija, pabėgėlių krizė, vakcinavimas… Kaip sekasi juos įveikti?

Jau minėjau, kad didžiuojuosi ir pasitikiu savo kolektyvu, tai – ne be pagrindo. Dviejų metų įvairių ekstremalių situacijų valdymo patirtis parodė, kad esame labai stiprūs. Išties, tokių iššūkių nė nesapnavau. Pradėjusi vadovauti, jau turėjau 5 metus direktoriaus pavaduotojos darbo patirties, žinojau sistemą, turėjau tikslus ir vizijas, ką reikia daryti įstaigoje, bet… Viską aukštyn kojom apvertė pandemija ir beprecedentis visa ko „uždarymas“. Ir ne tik tai. Susidūrėme su iki tol nematytu kiekiu reguliavimų, pertvarkymų, darbo stiliaus pasikeitimu, naujų funkcijų vykdymu, ir visa tai – visuotinos COVID-19 baimės kontekste. Visiems mums reikėjo išmokti labai daug naujų dalykų per labai trumpą laiką, rūpėjo maksimaliai aprūpinti darbuotojus apsaugos priemonėmis. Dabar prisimenu, kaip pandemijos pradžioje pirkome respiratorius už 7 Eur… Jei pradėčiau vardinti, turbūt pusę straipsnio čia užimtų kovidinio darbo niuansai, tačiau negaliu nepaminėti, kaip sklandžiai net keliose lokacijose organizavome miesto gyventojų vakcinaciją – Druskininkai buvo geriausių penketuke!

Taip pat organizavome testavimą, važinėjome į namus pas sergančiuosius. Ir tame kontekste tęsėme projektų veiklas, pradėjome teikti SAM reglamentuotas naujas sveikatos paslaugas. Taip pat turėjome tvarkytis su pabėgėliais, kurių Druskininkų užkardose buvo apie 400. Organizavome jų sveikatos priežiūrą stovyklose tikromis karo lauko sąlygomis. Reziume – kartu su kolektyvu šauniai atlaikėme! Ačiū jiems!

– Ko palinkėtumėte įstaigai ir kolegoms 25-mečio proga?

V. Kašėtienė: Pirmiausia noriu padėkoti visiems medikams, kurie tikrai dirbo pasiaukodami. Didžiausia pagarba ir padėka labai nedidelei tuometei keturių-penkių žmonių administracijai, turėjusiai ruošti projektus ir neskaičiavusiai darbo laiko. Nė vieno projekto neatmetė. Tai todėl ta įstaiga ir yra tokia patraukli. Linkiu visiems toliau tęsti darbus, būti sveikiems, energingiems ir įgauti dar didesnį pacientų pasitikėjimą. Kad nebūtų stresų ir pandemijų.

B. Čepas: Linkiu nesustoti ir toliau nuolat stiprinti įstaigą bei čia teikiamas paslaugas, geriausiai atliepiant druskininkiečių poreikius. Kolegoms – puikios sveikatos ir tarpusavio ryšių. Linkiu rasti džiaugsmo kiekvienoje dienoje, nepamiršti stabtelti ir pasidžiaugti progresu ar rezultatu. Sveikinu mūsų visą šaunią bendruomenę su jubiliejumi!

E. Matienė: Palinkėsiu labai lakoniškai. Kolegoms – sveikatos ir motyvacijos eiti pirmyn, įstaigai – išlaikyti ir tobulinti tai, ką turime, kurti ir diegti naujoves pacientų sveikatos labui.

Parengė Laima Rekevičienė