Petras Lisauskas: „Kalėdų seneliu gali būti kiekvienas iš mūsų“

Šventės pasibaigė. Jos buvo kitokios, nei anksčiau. Be malonių druskininkiečių susitikimų prie pagrindinės kurorto eglės, be vaikų žaidimų su Kalėdų seneliu. Tačiau šventė buvo, Druskininkai sulaukė puikaus Kalėdų senelio, kuris su vaikais ir suaugusiaisiais bendravo virtualiai – internetu, per socialinius tinklus. Kalėdų senelis Druskininkuose buvo įkūręs savo studiją, iš kurios visą švenčių laikotarpį bendravo su mūsų bendruomene. Galėjome džiaugtis nestandartiniu Kalėdų seneliu, kuris nevilkėjo ilgo raudono palto, buvo be garbanotos barzdos, panašėjo į malonų kiekvieno iš mūsų giminės senelį – mielą ir artimą.

Druskininkai sulaukė puikaus Kalėdų senelio, kuris su vaikais ir suaugusiaisiais bendravo virtualiai – internetu, per socialinius tinklus/Druskininkų kultūros centro archyvo nuotrauka

Druskininkų Kalėdų senelis, kuris šiuo metu ilsisi po sunkių darbų, sutiko atsakyti į „Mano Druskininkai“ žurnalisto klausimus.

– Mielas Kalėdų seneli, Jūsų išvaizda ir bendravimo maniera skiriasi nuo tradicinių Kalėdų senelių. Kas padėjo Jums tapti tokiu, kokį Jus matėme Druskininkuose?

– Norėjau atrodyti taip, kad man pačiam patiktų. Pirmiausia, mano barzda – natūrali, ją pradedu auginti pusmetį prieš Kalėdas. Tikra barzda leidžia laisviau jaustis, nereikia bijoti, kad ji nukris ar nusmuks, bendraujant su vaikais. Prie kostiumo dirbau 4-5 metus, ieškojau geriausio varianto. Nenorėjau tradicinio palto, kuris verčia prakaituoti. Norėjosi, kad būtų patogu. Atsisakiau sintetinių medžiagų, mano kostiumas – lininis, todėl su juo nekaršta. Nagrinėjau senuosius lietuvių, skandinavų ir kitų šalių Kalėdų senelių kostiumus, norėjau rasti sprendimą, artimesnį folklorui. Vienais metai „seneliavau“, vilkėdamas grubaus mezgimo megztinį, buvo „girinuko“ įvaizdis. Bet tai nepasiteisino – po vieno pasirodymo vaikai sakė, kad buvo smagu, tik nebuvo Kalėdų senelio. Tuomet supratau, kad nepavyks kostiume išvengti raudonos spalvos.

– Kaip atsiradote Druskininkuose?

– Kultūros centro režisierė Asta Žiurinskienė mane jau daug metų kalbino atvažiuoti šventėms į Druskininkus, tačiau ji kviesdavo tokiu laiku, kai jau turėdavau užsakymų. Pernai pirmą kartą per šventes atvažiavau į Druskininkus ir dalyvavau eglutės įžiebimo šventėje. 2020-aisiais Asta labai anksti manęs paprašė būti per šventes su druskininkiečiais. Tuomet dar nežinojome, kad nepavyks tiesiogiai bendrauti su Druskininkų vaikais ir suaugusiaisiais. Kai prasidėjo karantinas, perdėliojome savo darbų principus ir pasirengėme bendravimui virtualioje erdvėje, rengiant transliacijas internetu.

Druskininkiečiai džiaugėsi linksmu ir nestandartiniu Kalėdų seneliu/Druskininkų kultūros centro archyvo nuotrauka

– Kokie Jūsų įspūdžiai po šventinės viešnagės Druskinkuose?

– Pirmiausia, mane labai nudžiugino Druskininkų kultūros centro darbuotojai, kurie nustebino savo profesionalumu, kūrybiškumu. Mes puikiai susikalbėjome, kartu surasdavome pačius geriausius sprendimus. Druskininkuose įsirengėme Kalėdų senelio studiją, iš anksto aptarėme visas technines detales, dirbome su trijų žmonių komanda, tarp jų buvo ir iš Druskininkų kilęs puikus vaizdo produkcijos kūrėjas Ronaldas Rutkauskas. Labai miela buvo važinėti elektriniu autobusu po Druskininkus. Mačiau žmones, mus stebinčius per savo namų langus ir nuoširdžiai mojuojančius bei šiltai besišypsančius. Tai labai geros emocijos. Žinoma, betarpiškai bendrauti su vaikais, žaisti, klausytis jų dainelių, eilėraščių, yra daug geriau, bet šioje karantino situacijoje mes stengėmės būti, kiek įmanoma, arčiau vaikų. Manau, jog mūsų vaizdo įrašų pasiekiamumas buvo nemažas.

– Viename iš vaizdo įrašų Jūs skaitėte Druskininkų vaikų laiškus Kalėdų seneliui. Kokie tie laiškai?

– Vaikų laiškai visur yra panašūs. Tam tikroje jų dalyje prašoma atnešti labai konkrečių dovanų. Būna laiškų, kurie parašyti ant tam tikrų, jau parengtų lapų, kuriuoe reikia užpildyti tik keletą tuščių laukelių. Man labai mieli yra vaikų ranka rašyti laiškai, kuriuose gali jausti vaiko emociją. Smagu skaityti laiškus, kuriuose ne prašoma, bet tiesiog išreiškiamos vaikų emocijos. Druskininkus, kaip kurortą, atspindinčiu laikyčiau vienos mergaitės laiškutį, kuriame ji prašo Kalėdų senelio padovanoti sveikatos.

– Ar galima sakyti, jog ranka rašomi vaikų laiškai Kalėdų seneliui yra lyg tam tikra psichologinė terapija?

– Manau, kad taip. Jei vaikas rašo laišką, jis pasidalija savo emocijomis, jam tampa smagiau ir ramiau. Esu įsitikinęs, jog ranka rašytas laiškas yra dovana. Mes turime skatinti vaikų raštingumo įpročius, kad jie nepamirštų mintis reikšti ranka, ant popieriaus lapo. Juk gautas lapas su ranka rašytais žodžiais kvepia namais!

– Jūs atliekate Kalėdų senelio misiją ir bendraudamas su vaikais telefonu.

– Taip, tai irgi įdomus darbas. Anksčiau apskambindavau pusę Lietuvos ir bendraudavau su mūsų vaikais, o vėliau prasiplėtė mano skambučių geografija – per šias šventes kalbėjausi su emigrantų vaikais iš viso pasaulio – nuo Australijos iki JAV ir Europos valstybių.

– Ar ketinate toliau kalėdiniu laikotarpiu lankytis Druskininkuose?

– Yra įvairių planų. Pasibaigė šios šventės, iškart pradedame galvoti apie ateinančias Kalėdas. Su savo komanda diskutuojame, ką turime pasiruošti, į ką investuoti, kokių naujų formų ieškoti. Nuo rugpjūčio pradėsime konkrečius pasirengimo darbus. Dėl Druskininkų yra įvairių planų, apie kuriuos dar nenorėčiau konkrečiai kalbėti. Diskutuojame apie Kalėdų senelio rezidenciją, veikiančią visus metus, apie Kalėdų senelio pašto dėžutę, kad vaikai ištisus metus galėtų rašyti laiškus.

– Ar Jūs pats tikite Kalėdų seneliu?

– Vaikystėje buvo vienoks tikėjimas, dabar – kitoks. Yra vienas tikrasis Kalėdų senelis, o kiti – jo padėjėjai. Manau, kad Kalėdų seneliu gali būti kiekvienas iš mūsų, galintis daryti gerus darbus ir džiuginti aplinkinius.

P.S. Druskininkų Kalėdų senelis, kurio slapyvardis Petras Lisauskas, ne švenčių laikotarpiu vaidina filmuose, pasirodo teatro ir šokio spektakliuose, yra apdovanotas „Sidabrinės gervės“ ir „Aukso kryžiaus“ regalijomis.

Laimutis Genys