„Druskiuko“ pasakėlės: „Vilniaus alėjos paslaptys“
„Driežas“
Driežas Saulius su savo atžalomis kariauja, – paaiškino varnas Kazys. – Driežiukai išsibėgioja, o tas vis šaukia, gaudo, ir skaičiuoja.
– Labas, Sauliau, – pasisveikino. – Vis kariauji su vaikais?
– Labas, Kazy. Oi bėda tikra, aš nelabai galiu judėti, o tie neklaužados tuo tik ir naudojasi, – guodėsi driežas Saulius.
– Kaip tavo sprandas?
– Jau geriau, bet dar skauda. O kas čia su tavi? Ne mūsiškis, – įdėmiai pažvelgė į mane Driežas.
– Ne, ne iš alėjos. Čia Druskiukas, jis mieste gyvena, – paaiškino Kazys.
– Labas vakaras, gerbiamas drieže.
– Vadink mane Saulium. O žinai, kodėl mano toks vardas? Nes mėgstu ant saulutės kaitintis. Pažiūrėk, kur tas Daržis su Faržiumi nuropojo, – sunerimęs, dairėsi Saulius.
– Tai kad aš jų nepažįstu, – teisinausi ir dairiausi aplink.
– Tai kad jų niekas nepažįsta, išskyrus Saulių, jie visi vienodi – keturiolynukai, – juokėsi varnas.
– Man jau metas, – staiga pratarė Kazys. Jo balsas buvo pavargęs. – Eisiu. Geras tu vaikis, Druskiuk, užeik dar kada. Aš tau papasakosiu daugiau savo nuotykių.
– Ačiū Kazy, būtinai užeisiu. Labanaktis.
Varnas, palinkęs, krypuodamas į šonus, sunkiai nuėjo link savo vietos, o aš likau prie driežo Sauliaus namo.
– Sakai iš miesto. Gyveni čia?
– Taip.
– O aš štai čia gyvenu. Vaikų daug, vietos mažai, landžioja visur, atsikalbinėja, neklauso. Nesusitvarkau. Kad nors sveikas būčiau, o dabar, – atsiduso Saulius.
– Atleiskit, o kur jūs susižeidėt?
– Susižeidžiau?! Nebūtų pikta, jei pats susižeisčiau. Mane sužeidė, – niršo driežas.
– Kas?
– Žmonės. Eina pro šalį, baksnoja, judina, ant galvos atsiremia ir trakšt. Jau keletą operacijų darė. Vis sunkiau ir sunkiau gyja. Nežinau, ko jie remiasi į mano galvą, vietos nėra, ar ką? Aš gi ne geležinis, aš molinis. Aš trapus. Visi mes čia alėjoje trapūs, su mumis gražiai reikia. O ir prieš vaikus gėda – tėvas be galvos.
Žiūrėjau į driežo Sauliaus patamsėjusį sprandą. Nesmagu, kad taip atsitiko dėl žmonių kaltės. Staiga iš visų pusių pradėjo ropoti maži driežiukai. Pribėgę, sustojo atokiau ir smalsiai apžiūrinėjo mane.
– Labas vaikai. Mano vardas Druskiukas, nebijokit. Ateikit, susipažinsim, – nusišypsojau ir pamojau.
Driežiukai visi, kaip vienas, pradėjo lipti man ant kojų, rankų, galvos. Pradėjo ant manęs žaisti slėpynių ir gaudynių. Labai vikriai rangėsi po liemene, slėpėsi plaukuose.
– Oi, kutena, – juokiausi ir mojavau rankomis, o driežiukai tik dar labiau dūko.
– Patinki tu jiems, – patenkintas pasakė driežas Saulius. – Dieną mes sustingstam, net vaikai neišdykauja, mes gi – skulptūros. O va, naktį jiems laimė, gali išsidūkti iki valios, – tėviškai žiūrėdamas į savo atžalas, pasakė Saulius.
– Druskiuk, Druskiuk, – šaukė driežiukai. – Tu būsi žirgas, o mes – raiteliai. Pirmyn, jojam į žygį!
Aš, vaizduodamas žirgą, pasileidau risčiomis į priekį. Driežiukai laikėsi įsikibę savo nagučiais į mano plaukus, drabužius. Jų akys švytėjo džiaugsmu, uodegytės kilnojosi. Matėsi, kad buvo laimingi.
Pupt, pupt, pupt…
– Ai, ai, kas čia? – sušukau iš skausmo ir pritūpiau. Kažkas įgėlė į koją keliose vietose. Driežiukai, išsigandę, spruko namo. Kai skausmas atlėgo, pamačiau ant kelnių kažkokius pūkuotus kamuoliukus. Jie buvo violetinės spalvos. Norėjau nuimti, bet, tik prisilietęs, įsidūriau.
– Kas čia? – sunerimau.
– Čia aš – Dagys Motiejus.
„Dagys“
Lakstot naktimis, triukšmaujat, miegot trukdot.
– Atsiprašau, mes tik žaidėm su driežiukais, nenorėjom nieko trukdyti. O jūs iš karto su aštriais spygliais.
– Nenorėjot, bet sutrukdėt. O čia ne spygliai o mano ginklas. Kai man trukdo, aš šaudau. Prikimbu, kad neatplėši, – patenkintas postringavo dagys Motiejus.
– Tai gal jums ne vieta čia augti kur žmonės, vaikai vaikšto. Juk jūs skaudžiai duriat, – pasakiau truputį supykęs, nes vis dar skaudėjo kojas.
– Cha, cha, cha. Kur noriu, ten augu! Pabandyk, išrauk mane. Mano šaknis giliai auga – apie du metrus. Norėdamas neišrausi.
– Aš ir nesiruošiu jūsų rauti, – pasakiau. – Aukit, kur norit, tik atsargiai!
– Gerai jau gerai, nepyk. Pasikarščiavau. O tu kas toks? – paklausė.
– Aš Druskiukas, gyvenu čia. Vaikščioju, su driežiukais žaidėm.
– Girdėjau, – nutraukė Dagys Motiejus. – Ateik arčiau.
Priėjęs arčiau, pamačiau gražų augalą. Žali karpyti lapai, galiukuose smailios adatutės. Apvali spygliuota galva su violetine karūna.
– Jūs atrodot, kaip karalius! – sušukau.
– Karaliumi manęs dar niekas nepavadino, – pasakė patenkintas Dagys.
– Žinai, spygliai – geras dalykas, niekas manęs neliečia, niekas neėda. Tiesa, seniau mus asilai kramtė. Bet juk jie yra asilai, – juokėsi dagys Motiejus.
– Žinai, kartais man liūdna, kad aš dygus. Kitus žalumynus žmonės mėgsta, uosto, džiaugiasi, skina, namo parsineša, mėgaujasi, dovanoja. O manęs iš tolo lenkiasi, kaip raupsuotojo, – atviravo Motiejus.
– Neliūdėk, – guodžiau, pamiršęs skausmą. – Tu esi išvaizdus, stiprus, vaistingas. Juk žmonės tave skina arbatai, tiesa?
– Tik arbatai, tik reikalui, ne dėl grožio ar džiaugsmo, – vos neverkė dagys.
– Bet kai tavo žiedus skina, tai mano, kad tu esi reikalingas, be tavęs jiems bus labai blogai, tu jiems padėsi. Ar tai nėra geriau, nei tik pažiūrėti ar pauostyti? – pabandžiau nuraminti dagį.
Motiejus pakėlė galvą, išsitiesė, nusišypsojo. Mačiau dėkingumą jo akyse.
– O tu protingas vaikis, Druskiuk. Na, žinoma, aš vaistingas, aš padedu, aš skanus, ir ne tik asilams, –kaip vaikas, juokėsi dagys Motiejus. – Ačiū tau. Dabar aš žinau, ką reikia daryti. Reikia augti, bujoti ir laukti. Laukti, kada būsiu reikalingas. Malonu su tavim bendrauti. Užeik dar kada, paplepėsim. Prisiekiu – „nešaudysiu“, – atgavęs pasitikėjimą savimi, atsisveikino Dagys.
Ėjau toliau Vilniaus alėja. Širdyje buvo gera ir lengva. Dagys Motiejus daugiau nebus dygus. Jam tiesiog reikėjo paaiškinti.
– Traukis! Iš kelio! Sutrypsiu! Subadysiu!
Staigiu judesiu atšokau į šalį. Pro mane prabėgo – ne prabėgo, o praskriejo – didelis žvėris.
„Dabar tai tikrai vaidenasi“, – pagalvojau, nes nesupratau, kas čia buvo. Širdis pradėjo plakti smarkiau. Truputį linko kojos. Atsisukau į tą pusę, kur nudundėjo kanopos. Žvėris bėgo tiesiai į mane. „Dabar tai galas“, – pamaniau ir, neturėdamas jėgų pajudėti, užsimerkiau.
– Na, ko stovi, kaip įkastas? – prabilo. – Nebijai, kad sutrypsiu?
Lėtai atmerkiau akis. Nežinojau, ką išvysiu. Priešais mane stovėjo juodai pilkas…ožys.
– Ožys, – pasakiau su palengvėjimu, tarsi nusivylęs, kad tai ne kokia nors mistinė būtybė.
– Pats tu ožys! –subliovė ir pradėjo kanopomis daužyti šaligatvį. – Aš esu Ožiaragis.
„Ožiaragis “
– Ožiaragis? Ožiaragis – tai ūsuotas vabalas su ūsais, kaip antenos, – parodžiau, išskėtęs rankas.
– Pats tu vabalas! – dar labiau niršo žvėris. – Aš – mistiškas gyvūnas, atėjęs iš mitologijos, padavimų. Aš turiu savo žvaigždyną danguje. Nusileidžiu į žemę prieš pat Kalėdas. Po mano atėjimo nustoja trumpėti diena. Saulė tampa skaistesnė, – gyrėsi ir pūtėsi Ožiaragis.
– A, Ožiaragis. Zodiako ženklas. Taip ir reikėjo sakyti. Žinau. Atsiprašau, aš pamaniau, kad tu esi ožys.
Ožiaragis palenkė galvą, išpūtė šnerves, kanopa tebedaužė grindinį.
– Aš – O-Ž-I-A-R-A-G-I-S, – išskiemenavo, paėjo atbulomis, įsibėgėjo ir visa jėga trenkė į artimiausią medį.
– Ožiaragi, Ožiaragi, ką darai, galvą prasiskelsi. Juk tai skauda, – susirūpinau.
– Man N-E-S-K-A-U-D-A, – toliau niršo gyvūnas.
– Nepyk. Nenorėjau tavęs įžeisti. Tamsu, nesimato. Suklydau. Tik nedaužyk tu tos galvos. Prašau.
Ožiaragis priėjo arčiau ir atsistojo šalia.
– O tu kas toks? – paklausė.
– Aš esu Druskiukas. Gyvenu čia, netoliese. Vaikštau Vilniaus alėja, gėriuosi. Žinai, kiek įdomių dalykų šiąnakt nutiko. Buvau Skruzdėlyne, kalbėjau su varnu Kaziu, žaidžiau su driežiukais…
– Žinau, mes visi naktį atgyjame. Sunku ir nuobodu visą dieną stovėti, sustingus. Gerai, kad atėjai. Mano vardas Voldemaras. Vadink mane Valdžiu, – jau švelniau pasakė Ožiaragis .
– O tu nepergyvenk, kad aš taip galvą daužau. Mano kaukolė stipri. Ir ragus reikia aštrinti, ir kanopas dildinti. Tai – savotiškas manikiūras ir pedikiūras, – juokėsi Ožiaragis Valdis.
– Gerėjausi Valdžio stotu, ištverme, išmintimi ir galvojau – mes visi esame vienas didelis PASAULIS…
Na štai, visus aplankiau, susipažinau, pakalbėjau. Smagu ir įdomu mūsų mieluose Druskininkuose.