„Druskiuko“ pasakėlės: „Vilniaus alėjos paslaptys“

„Laivas“

Nei labai, nei seniai, šį rudenį vaikščiojau  po Druskininkus, o tiksliau – po Vilniaus alėją. Oras buvo puikus, naktis šilta, gatvės tuščios. „Džr, džr, džr…“, – išgirdau ir krūptelėjau.

– Kas čia? – sušukau ir išvydau, kaip senas senučiukas stumia priešais save Laivą.

– Kas čia? – pakartojau nustebęs.

Senelis sustojo. Jo veidas buvo raukšlėtas, senas, negražus. Kūnas apvyniotas kažkokiais raiščiais, skudurais.

– Išsigandai? – paklausė. – Nebijok, aš nekandu, – pasakė ir pradėjo kretėdamas juoktis.

– Laba vakarą. Kam jūs tą laivą stumiat šaligatviu? Juk čia nėra vandens, jis neplauks, – pasiteiravau.

Senelis pažiūrėjo į mane išblėsusiomis akimis. Įdėmiai žiūrėjo, ilgai. Išsitiesė, nusišluostė prakaitą ir pasakė:

– Aš ir nenoriu, kad jis plauktų. Šitas laivas – tai aš.

– Kaip tai? – paklausiau

– Matai, sūnau. Koks tavo vardas?

– Druskiukas, – atsakiau.

– Matai, Druskiuk, šis laivas – tai mano gyvenimas. Nori pažiūrėti vidun? – pasiteiravo.

– Norėčiau, jeigu galima, – nedrąsiai pralemenau, o senelis jau atidarinėjo laivo šonus, rodė denį.

– Galima. Tai tokiems, kaip tu, aš jį sukūriau, – pasakė.

Užgniaužęs kvapą priėjau arčiau ir pamačiau ryškiai apšviestą denį.

– Matai, – prabilo senelis. – Štai čia vaikas, matai. Tai aš, kai buvau mažas. Kokia miela, kokia nerūpestinga buvo mano vaikystė. Laksčiau basas po pievas, lankas, supausi ant beržo kasų, bėgau pažiūrėti, kur prasideda vaivorykštė, pūčiau debesis, kad sulutė griečiau pasirodytų. Buvo gera ir ramu, buvau sotus ir mylimas. Tačiau tai truko neilgai. Kartą atskrido juodi dideli paukščiai, daug juodų paukščių, – senelis liūdnai nuleido galvą. – Mačiau, kad kenčia, bet nedrįsau trukdyti.

– Pikti, su lenktais snapais, – tęsė. – Jų buvo tiek daug, kad saulę užstojo. Pasidarė tamsu ir šalta. Sulesė viską aplinkui, sutrypė gėles, žolę. Kapojo žmones, gyvulius. Plakė mus sparnais. Neturėjome jėgų apsiginti, buvome silpni. Daug žuvo… Buvau alkanas ir labai vienišas.

Senelis parodė denio vietą, kurioje buvo tamsi dėmė. Atrodė liūdnas ir prislėgtas.

– Na, tai buvo labai seniai, – lyg atsibudo iš blogo sapno, – Žiūrėk štai čia.

Pažvelgiau, kur rodė. Kaip gražu! Spalvos, gėlės, vaivorykštė, pievos, namai. Daug gražių žmonių.

– Štai čia aš su savo Laime, – parodė į du jaunus žmones. Jie stovėjo susiglaudę, susikabinę rankomis ir atrodė labai laimingi.

– Tai aš ir mano Laimė, – pakartojo.

Jo veidas šypsojosi visomis raukšlėmis. Dabar senelis man atrodė gražus, jo bruožai buvo mieli, taurūs.

– Tai jūsų šeima? – paklausiau.

– Taip. Tai mano Laimė, – dar kartą pratarė senelis. – Šiame laive – mano gyvenimas, visa mano patirtis, skauduliai ir džiaugsmai, nelaimės ir pasiekimai, gyvenimo prasmė, ieškojimai, gimimai ir mirtys, mano žinios, skaudžios ir protingos pamokos. Štai ir stumiu savo laivą į priekį, kad sutiktiems jauniems žmonėms, tokiems kaip tu, galėčiau atsakyti į gyvenimo klausimus.

Senelis pasilenkė ir, įsirėmęs į savo naštą, pradėjo stumti į priekį. „Džar, džar, džar…“, – aidėjo nakties tyloje.

– Eidamas, žiūrėk į dangų – ten rasi laisvę. Žiūrėk po kojom – ten rasi tvirtybę, – išgirdau tolstantį senelio balsą,

– Ir neužmink skruzdėlyno! – pridūrė. Skruzdėlyno? Kuo čia dėtas skruzdėlynas?

---

„Skruzdėlynas“

– Ei tu, kerėpla, žiūrėk kur eini! – išgirdau cypiantį balselį. Apsidairiau, bet aplink nieko nebuvo.

– Tau sakau! – spiegė balsas. – Vos neužmynei ant manęs!

Balsas sklido iš apačios. Nejudėdamas, pažvelgiau žemyn. Prie pat mano kojos buvo juodas judantis taškas. Atsitraukiau atbulas, pritūpiau ir pamačiau… skruzdėlę. „Kas čia? Haliucinacija? Juk skruzdės nekalba“, – pamaniau ir ne juokais susirūpinau savo psichikos būsena.

– Ką ten burbi po nosim? Kalbėk garsiau, negirdžiu, – skeryčiojo rankomis skruzdė.

– Sakau, kad skruzdės nekalba, – sušukau ir pats išsigandau savo balso. Dar pamatys kas, kad pats su savim kalbu. „Nesąmonė! Tai negali būti tiesa“.

– Cha, cha, cha. Kaip tai nekalba. Aš kalbu. Mano šeima kalba. Ką, nematei kalbančios skruzdėlės, – susirietęs juokėsi juodas kamuolėlis.

– Ne,- pralemenau.

Stipriai užmerkiau akis. Gal pasivaideno? Kai atsimerkiau, skruzdėlė stovėjo ant skruzdėlyno ir rankoje laikė šviečiančią lazdelę.

– Na susipažinkim. Aš skruzdys Mikas. O tavo koks vardas?

– Druskiukas, – atsakiau.

– Ko slampinėji naktimis? Nesimiega?

– Išėjau pasivaikščioti, pasigrožėti Druskininkais. Taip ramu dabar.

– Klausyk, Druskiuk, nori gerą darbą padaryti? – staiga paklausė skruzdys Mikas.

– Kokį?- paklausiau.

– Patikėk, labai gerą. Iš dangaus man nukritai, žmogau. Tik tu per didelis, netilpsi. Aš tave sumažinsiu, – postringavo Mikas.

Nespėjau  pasakyti, kad nenoriu aš jokių eksperimentų, o Skruzdys Mikas mostelėjo savo šviečiančia lazdele ir iškilmingai tarė: „Šulmu ulmu, skruzdžiu bruzdžiu, bus Druskiukas mažu skruzdžių“.

Akies mirksniu stovėjau šalia Miko. Buvau tokio pat ūgio, kaip jis. Truputį išsigandau, bet tvardžiausi ir neparodžiau savo baimės.

– Eime, – vadovavo skruzdys Mikas.

– Kokį darbą? – klausiau, bet atsakymo nesulaukiau.

Durys atsidarė, ir mes įėjome į vidų. Sargybiniai tuoj pat pastojo mums kelią.

– Čia su manim, – sušuko Mikas ir sargybiniai atsitraukė.

„Skruzdys Mikas čia gerbiamas“, – pamaniau ir pasijutau drąsiau.

Viduje buvo jauku, šilta, švaru ir labai daug skruzdžių. Visos dirbo, zujo, nešė nešulius, kažką tvarkė ir dėliojo. Ėjome ilgu, siauru koridoriumi. Nustebęs, dairiausi aplink.

– Tikri karališki rūmai! – pasakiau, sužavėtas reginio.

– Mūsų čia du tūkstančiai gyvena, todėl ir vietos turi būti pakankamai. Kambarių yra šimtas, sandėlių per du šimtus, dar pagalbinės patalpos, tualetai, šiukšlinė, kapinės, – vardino Mikas.

– Kapinės? – nustėrau.

– Taip, kapinės, kaip ir kiekvienoje bendruomenėje. Čia daugiausia darbininkių. Jos daugiausia dirba, todėl ilsėtis turi daugiau, ir miršta dažniausiai. Žinai, jos per dieną užmiega du šimtus penkiasdešimt kartų po vieną minutę.

– Tik po minutę miega? – nustebau.

– Taip, tik po vieną minutę, bet du šimtus penkiasdešimt kartų, – šmaikštavo skruzdys Mikas.

Koridoriaus labirintai vedė gilyn. „Bus kokie du metrai po žeme“. – pagalvojau ir pasidarė truputį nejauku.

– Mikai, žiūrėk vanduo, – sušukau ir atsišliejau prie sienos.

– Nurimk, taip turi būti. Šiuo vandeniu mes malšiname troškulį, palaikome drėgmę kambariuose. Net šaltą žiemą čia pas mus būna šilta, – aiškino Mikas.

Pažvelgiau pro vienas praviras duris. Palubėje tarsi „vynmaišiai“ užsikabinusios kojytėmis kabojo gyvos skruzdėlės.

– Mikai, Mikai, greičiau, čia, – sušukau ir jau puoliau gelbėti nuskriaustus gyvūnus.

– Ką darai? Neliesk? – laiku sustabdė Mikas. – Tai mūsų maitintojos. Jos gurkliuose laiko saldų skystimą, kai reikia mes pasiimam ir valgom.

– O čia mūsų maisto sandėliai, – parodė skruzdys Mikas dar vieną patalpą.

Pasieniais buvo sudėti sudžiūvę vabzdžiai, šimtakojai, sraigės, o kitoje salėje buvo augalinė maisto dalis – sėklos, vaisiai, ūgliai, nektaras. Staiga koridorių užplūdo daugybė skruzdžių su nešuliais – lapais, spygliais, žolėm. Visos traukė link išėjimo.

– Mikai, kur jos eina? – paklausiau, traukdamasis iš kelio.

– Tai – darbininkės-valytojos. Jos rūpinasi tvarka ir švara skruzdėlyne. Vėdina patalpas, džiovina apipelijusius augalus. Pakaitina saulėje ir vėl parneša. Dabar jau naktis. Jos ruošiasi rytdienai.

Staiga kažkas sudundėjo, sucypė, suvilnijo. Durys koridoriaus gale atsidarė ir mes įžengėme į erdvią menę. Viduryje, didelėje lovoje gulėjo labai didelė skruzdėlė.

– Jūsų didenybe, Skruzdžių Motinėle, atvedžiau svečią iš viršaus. Tai – Druskiukas. Gyvena virš mūsų, ant žemės, – lankstydamasis kalbėjo skruzdys Mikas.

– Sakai – svečias. Parodyk man, – sugirgždėjo senas balsas iš lovos. – Nesu mačiusi nieko iš viršaus. Gyvenu jau trisdešimt metų po žeme. Baigiasi mano dienos, nors prieš mirtį pažiūrėsiu į žmogų.

Juodas kalnas sujudėjo, sunkiai atsisėdo ir į mane įsmigo dvi didelės juodos, jau nelabai matančios akys.

– Tai taip atrodo žmogus? – atsiduso ir vėl atgulė į savo guolį.

– Supranti, kokį gerą darbą reikėjo padaryti? Dabar Skruzdžių Motinėlė galės ramiai numirti. Seniai svajojo pamatyti žmogų, – liūdnai ir pagarbiai kalbėjo Mikas.

– Mikai, o kiek tau metų, jei jūsų Motinėlei trisdešimt? – paklausiau.

– Man? Mes darbininkai ir sargai gyvenam apie šešiasdešimt dienų. Poilsio ir miego trūksta, todėl pervargstam. Motinėlė miega po devynias valandas per dieną, viskuo aprūpinta, todėl tiek ir gyvena.

Na tau jau metas. Mes ruošimės miegoti, uždarom visas angas iki ryto. Reikia pailsėti, rytoj vėl į darbą.

Ėjome tuo pačiu keliu link išėjimo. Visur buvo tylu, niekas nevaikščiojo, nieko nenešiojo. Pastebėjau šypseną ant Miko veido. Jis didžiavosi tuo, ką padarė. Jis išpildė paskutinį Skruzdžių Motinėlės norą.

Išlindome pro dar praviras skruzdėlyno duris ir atsidūrėme Vilniaus alėjoje. Plūstelėjo gaivus oras. Gera buvo ant žemės. Skruzdys Mikas pamojavo savo šviečiančia lazdele ir tarė: „Skruzdžiu, bruzdžiu, šulmu ulmu, Druskiuku pavirsk ir vėl tu.“

Pačiupinėjau sustingusias rankas ir kojas – atrodo, viskas vietoje.

– Ačiū, Druskiuk, – išgirdau silpną, bet aiškų skruzdžio Miko balsą. – Geras tu vaikis. Jei pamatysi varną Kazį, perduok linkėjimus, – dar pridūrė Mikas ir dingo savo skruzdėlyne. Durys užsidarė.

---

„Varnas“

Koks Varnas? Apie ką jis čia?

– Kar, kar, labas vaKARas, – išgirdau kažkur visai šalia. Jau nenustebau, kad paukštis kalba. Matyt tokia naktis.

– Labas vakaras, gerbiamas Varne. Kaip laikotės?

– O kaip galima laikytis, kai tau šimtas dvidešimt metų. Pavargau. Stoviu per dienas sustingęs, tai nors naktį išeinu pasivaikščioti, kojas pramankštinti. O tu kas toks? – paklausė Varnas.

– Aš Druskiukas, gyvenu čia, Druskininkuose.

– Keista, niekada nemačiau tavęs, o tiek žmonių praeina kasdiena. Aš varnas Kazys. Būkim pažįstami. Žinai, vieni ramiai praeina, pasižiūri, nusišypso, kiti būtinai už snapo paims, už uodegos patrauks, pasimaivys, pastuksens, – guodėsi varnas Kazys. –O tu kentėk, o taip kartais norisi snapu per rankas sukirsti. Bet juk negali išsiduoti, kad tai nemalonu. Juk aš – skulptūra. Tik naktį ramu. Galima atsipūsti. Kur eini? – paklausė Varnas Kazys.

– Išėjau pasivaikščioti, pasigrožėti miestu, – atsakiau.

Skruzdį Miką sutikai? – paklausė.

– Taip. Jis jums linkėjimus siunčia, – prisiminiau Miko prašymą.

– Geras jis vaikis. Plepus tik, bet geras. Aš kartais ten nueinu apsivalyti.

– Apsivalyti? Nuo ko? – nesupratau.

– Na nuo gyvių visokių. Atsigulu ant skruzdėlyno, ištiesiu sparnus, o skruzdės ropoja ir valo. Po to labai lengva būna. Čia panašiai kaip žmonėms pirtis, – aiškino Varnas Kazys.

– Žingsniavome Vilniaus alėja. Visur tylu, ramu, vaiskus oras kuteno nosį.

„Kokia keista naktis, – pagalvojau. – Tiek kartų vaikščiojau čia ir niekada nepagalvojau, kad skulptūros gyvos. O gal aš sapnuoju?“

– Ką galvoji? Kad tiek kartų vaikščiojai Vilniaus alėja ir nepagalvojai, kad skulptūros gyvos? O gal tu manai, kad sapnuoji?

Krūptelėjau – varnas skaito mano mintis!

– Nesijaudink, neišprotėjai. Mes varnai tiesiog išmintingi. Tiek metų gyvenam, visko matom. Gerą žmogų nuo pikto greitai atskiriam. Mes ir ateitį mokam planuoti, ir logiškai mąstyti, ir sudėtingas problemas spręsti, – gyrėsi Varnas Kazys.

– Taip. Netiki? – sustojo Varnas Kazys ir laukė pritarimo.

– Atleiskite gerbiamas Varne, – pradėjau teisintis.

– Kazys, – pridūrė.

– Atleiskite gerbiamas varne Kazy, bet kaip paukštis gali spręsti sudėtingas problemas?

– Netiki? – Įsižeidė Varnas. – Tai klausyk. Kai aš buvau dar jaunas ir galėjau laisvai skraidyti, nulėkiau į vieną sodą. Buvau alkanas ir reikėjo prasimanyti maisto. Prie namo pamačiau ąsotį, kurio dugne buvo labai daug uogų. Turbūt kompotas. Tik kam tie žmonės ant uogų vandenį pila, nesuprantu. Bet aš ne apie tai. Ąsotis buvo didelis, o uogos dugne. Pradėjau mąstyti.

Varnas Kazys, įsijautęs, vaikščiojo pirmyn atgal, mojuodamas sparnais.

„Mąstyk, Kazy, mąstyk“, – sakiau sau ir sumąsčiau.

– Ką reikia padaryti, kad pasiektum uogas? – klausė manęs Varnas. – Nežinai? O aš žinau. Reikia vandenį išpilti. Atsitūpiau ant ąsočio krašto, įsikibau nagais ir suplasnojau. Ąsotis nuvirto, vanduo – šliūst, ir uogos paserviruotos.

Varnas Kazys atrodė labai patenkintas savo išmone. Suko ratus, iškėlęs galvą, plasnodamas sparnais, rodydamas, kaip tai padarė.

– Prisilesiau tada tiek, kad net pilvą skaudėjo, – šypsodamasis pasakė Kazys.

– Stebėjausi paukščio išradingumu ir sumanumu. Juk, regis, tai tik paukštis! Bet nepaprastas paukštis – o varnas. Vienas iš protingiausių paukščių. Pagarba.

– Arži, Barži, Garži, Darži, kur vėl šliaužiat, greičiau namo, – pasigirdo netoliese.

– Kas čia? – paklausiau Varno.

– A, tai driežas Saulius.