Cukrinio diabeto stovykla Druskininkuose: smagus laikas drauge ir naujos žinios apie ligos valdymą

Liepos 24-29 dienomis Druskininkuose surengta Lietuvos diabeto asociacijos stovykla jaunimui, kurioje, kaip ir kiekvienais metais, dėmesys buvo sutelktas į dalyvių ligos kontrolę, jų pačių motyvacijos didinimą, žinių atnaujinimą bei emocinės būsenos gerinimą.

Puikiai organizuota stovykla jaunimui išsiskyrė ir savo programa. Neišdildomą įspūdį paliko aplinka bei nuostabi kompanija, su kuria buvo beprotiškai linksma. Stovyklos organizatoriai čia sukūrė tarsi tikrą šeimos ratą. Ir veiklos buvo tikrai išskirtinės – net tie, kurie dalyvavo stovykloje nebe pirmus kartus, sakė, kad kasmet atsiranda daug naujų, įdomių veiklų.

Lietuvos diabeto asociacijos Druskininkuose surengtoje stovykloje jaunimas smagiai leido laiką, sėmėsi motyvacijos, atnaujino žinias ir mokėsi kontroliuoti ligą/Asmeninio archyvo nuotrauka

Šios stovyklos metu važiavome dviračiais, maudėmės, šaudėme iš lankų, grojome, užsiėmėme meno terapija. Sulaukėme ir svečių, kurie vedė itin įdomias paskaitas, dalyvavome orientacinėse varžybose… Žinoma, be visų veiklų mes sužinojome visas naujienas ir gavome atsakymus į mums rūpimus klausimus apie cukrinį diabetą.

Visą laiką mums patarė ir mus mokė LSMUL Kauno klinikų slaugytoja diabetologė Aušra Krivolap. Buvo gera pažinti šią savo srities profesionalę neformalioje aplinkoje, nedėvinčią balto chalato. Aušrelė dažnai mus paegzaminuodavo, kad neišblėstų žinios apie ligos valdymą, bet dar dažniau visose veiklose užburdavo savo linksmu juoku bei energija.

Stovykla buvo labai gera dėl profesionalios komandos, nuostabūs, linksmi ir kūrybingi buvo ir kiti stovyklos vadovai – Jelena Šimonienė ir Jonas Šimonis.

Jelena – tikriausiai pats mylimiausias žmogus šioje stovykloje. Ji daug metų rengia cukrinio diabeto stovyklas Lietuvos vaikams ir suaugusiems. Ją į šią sritį atvedė vienas iš šeimą sukrėtusių likimo smūgių – sūnui Jonui diagnozuotas pirmojo tipo cukrinis diabetas. Jelena, kaip mama, puikiai žino skausmą ir neviltį, kuri ištinka grėsmingoms ligoms palietus brangiausius jų kūrinius – vaikus. Bet ji yra žmogus, kuris žengia per gyvenimą su didele šypsena, iškelta galva ir neblėstančiu optimizmu. Kasmet stovyklų dalyviai džiaugiasi jos kompanija, o vaikus stovyklauti išleidę tėvai jaučiasi ramūs, galėdami besąlygiškai ja pasitikėti.

Socialiniuose tinkluose Jelena rašė: „Viskas… Užtenka, tai buvo paskutinė mano jaunimo stovykla… Pavargau fiziškai… Kyla noras pasiimti gerą knygą ir ramiai pasivaikščioti, bet atvažiuoja „įkrovėjai“, ir kiekvienas skirtingai pakrauna tave: kas savo šypsena, apkabinimu, geru žodžiu. Dažnai būna, tiesiog pakrauna tave energija ir optimizmu, praturtina tavo vidinį pasaulį ir praplečia požiūrį į kasdienius dalykus, kurie nušvinta kitoje šviesoje.“

Ir kaip po tokių nuostabių vadovės žodžių mes galime nenorėti grįžti kitais metais? Mes džiaugiamės, kad yra toks motyvuotas, linksmas ir energingas žmogus – mūsų Jelena, mokanti ne tik pajuokauti, bet ir patarti daugelyje situacijų. Ji – žmogus, kuriam netrūksta idėjų, noro, globos ir meilės kitiems.

Jonas, anksčiau dalyvavęs diabeto stovyklose kaip dalyvis, dabar sugrįžęs ir tapęs vienu iš vadovų, yra naujas ir didelis atradimas visai stovyklos dalyvių šeimai. Jis – lyg vyresnysis brolis, kuris ir apgina, ir pajuokauja kartu. Bet jis akylai visus stebėjo, kad ne tik ligos kontrolė, bet ir dalyvių nuotaika būtų labai gera. Paklaustas, ką jam reiškia dalyvauti stovykloje, kaip vadovui, atsakė: „Kiekvieną kartą iš stovyklos pasiimu gerų emocijų, ne tik jus mokau, bet ir mokausi iš jūsų. Jūs padedate prisiminti, kad mažuose dalykuose yra daug gero.“ Jonas sakė, kad, nors cukriniu diabetu pats serga jau 23 metus, stovyklose vis dar išmoksta naujų dalykų – apie sensorius, apie angliavandenių skaičiavimą naujovišku būdu, kokius pleistrus geriau naudoti. Pasirodo, ši stovykla gali duoti naujų žinių net ir tiems, kurie cukriniu diabetu serga beveik visą savo gyvenimą. Mes visi esame labai dėkingi Jonui už jo gerą nuotaiką, patarimus, pasikalbėjimus, draugystę, žaidimus kortomis ir gerą humoro jausmą… Be jo nebūtų buvę taip įdomu ir smagu dalyvauti stovykloje, nes niekas tikrai nebūtų sugalvojęs naktį surinkti visų batus, surišti juos tarpusavyje ir sukabinti ant laiptų turėklų, kad ryte visi jų pasigestume… Mes juk žinome, kad humoro jausmas ir gera nuotaika labai padeda, valdant šią ligą, tad ačiū jam už viską.

Esame labai dėkingi vadovams, kurie nenuleido rankų ir stengėsi dėl mūsų, motyvavo, skatino. Ačiū jiems! Taip pat dėkojame Lietuvos diabeto asociacijos pirmininkei Vidai Augustinienei, kurios dėka stovykla ir įvyko. Tikiuosi, kad kitais metais stovykla bus tokia pat gera ir šauni!

Agota Granatauskaitė