Apie du panašius kraštus, ąžuolus, asmenybes

Druskininkų gidų asociacija aktyviai dalyvauja Lietuvos gidų sąjungos judėjime. Šios sąjungos skyriai skatina judėjimą, organizuodami mokymus, seminarus, suvažiavimus. Mūsų, druskininkiečių gidų, asociacijos tikslas – sukaupti informaciją, lankantis pas kolegas, deramai reklamuoti ir populiarinti kurortą.

Druskininkų gidai dalyvavo tradiciniame Šiluvoje organizuotame gidų susibūrime/Antano Lankelio nuotrauka

Kovo pradžioje buvome pakviesti į tradicinį Šiluvoje organizuotą gidų susibūrimą, kurio metu išklausyti sveikinimai, pranešimai, pristatyti kultūriniai, istoriniai ir visiškai nauji lankytojų centrai. LR Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius, pasveikinęs gidus, šios profesijos žmones pavadino kultūros ambasadoriais ir pabrėžė, kad nuo to, kaip jie pristato Lietuvą užsienio šalių svečių grupėms, priklauso mūsų šalies įvaizdis, patrauklumas, būsimi svečiai ir jų gausa.

O seminaro pranešimų tematika buvo plati – nuo Neringos gamtos, žaliųjų gidų mokymų iki atradimų Raseiniuose, Dubysos vingiuose. Lietuvos gidų asociacija Šiluvą susibūrimui pasirinko neatsitiktinai. Vadovaudamiesi principu „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“, posėdžių salę iškeitėme į vietovių bei objektų pažinimą. Nedidukes profesionalių gidų grupeles lydėjo gidai mėgėjai, pažįstantys ir labai mylintis Šiluvą. Reikėjo matyti gidės-vienuolės veidą, kai ji pasakojo apie jaunystėje patirtus išgyvenimus – tuo metu sovietinės valdžios pareigūnai, saugumiečiai, milicininkai draudė, neleido piligrimams nei važiuotiems, nei pėstiems ateiti į Šilinių atlaidų šventes. Ji prisimena, kaip išsklaidė jų pėsčiomis ėjusią grupę. Tada ji miško takeliais pasiekė Šiluvą, bet čia nuo bazilikos iki koplyčios aikštę buvo užliejusi raudona milicininkų kepurių spalva. Nors pusę amžiaus ir niekintos, visaip draustos sakralinės apeigos išliko.

Vos per du tarpukario dešimtmečius Šiluva atgijo, net klestėjo: buvo nutiesti šaligatviai, apšviestos gatvelės. Prieškaryje sumanyta sutvarkyti erdvę tarp bazilikos ir koplyčios, skirti ją piligrimams. Deja, per sovietinius dešimtmečius tai buvo draudžiama, tik Nepriklausomybės metais sutvarkyta. 1993 rugsėjo 7 dieną Šiluvą aplankė Popiežius, jo vizito atminimui dabar pastatytas paminklas. Visa miestelio istorija – tai maži ir dideli kultūros objektai. Paprasti laukų akmenys – vandens ir vėjo nugludinti, legendos ir pasakojimai, užrašyti žodžiai – virtę istorijomis: „…1608 m. Ji pasirodė verkianti, su kūdikiu rankose, ant kurio vėliau pastatyta Apsireiškimo koplyčia…“. Ir visai greta, priešingoje aikštės pusėje namo sieną puošia juodo marmuro lenta, kurioje iškalta: „Šiame name 1942-1944 m. gyveno Jonas Žemaitis-Vytautas“. Skausmingai tautoje įrėžti istorijos puslapiai.

Kaip bekeliautum po Raseinių kraštą, dėmesį patraukia slėniai, upelio vingiai. „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškai lyg rūtos kalnai žaliuoja…“, – prasmingi dainiaus žodžiai gali įkvėpti eiles dėlioti, net atplėšti nuo telefono mygtukų maigymo. O kokia būtų mūsų poezija be dainiaus Maironio? Dar ryto saulės spinduliai pro sunkius debesų sluoksnius menkai šildė žibutes ir mūsų skruostus, o RKIM direktorė Birutė Kulpinskaitė čia pat ant įmirkusios žemės pasklidusiems gidams žemiškus rūpesčius apie artimiausius darbus pasakojo. Ilga darbo patirtis gerai pažįstama žmonėms, dirbantiems kultūros baruose, ypač kai ji siejama su inovatyviais projektais. Nelengva, net labai nelengva kultūros fondų biudžetą valdantiems ir paruoštų kultūros projektų puslapius skaitantiems komisijos nariams išaiškinti, įtikinti, kad Jonas Mačiulis turėjo savo tėvų gyvenamą namą. Gausi šeima Pasandravyje nusipirko ne tik namą, bet ir kitus ūkio pastatus. Juose pakako užaugintų gėrybių. O kaip be to meto žąsų ir vaikų klegesio kieme, šeimininkų šnekesio ir prakaito kvapo? Daugelį mūsų grupės gidų apstulbino originalus sprendimas – buvusio gyvenamo namo kontūrus simbolizuoja „ošiantys“ metalo strypai – kampuočiai. Iki paširdžių tikslūs direktorės Birutės žodžiai, išgirsti paveldo departamente: „Negalima aplinkos teršti stulpais“. Suprask – elektros stulpais. Tik kažin ar įmanoma Maironio jaunystės kieme metalo strypų „simfoniją“ prilyginti vargonų „stygoms“? Mažumėlę akims ir sielai lengviau, kai netoli ledainės-rūsio, vienintelio išlikusio senojo Mačiulių pastatėlio, stiepiasi naujai pasodintas obelėles. Greta dar visai drūta senoji obelis. Mums, gidams, pristatymuose, pasakojimuose kartais ima ir įsivelia netiksliai pasakytas žodelis „gimtinė“ arba „tėviškė“. Ekskursijų vadovė Rita Paškauskienė, pristatydama ekspozicijas muziejuje, Maironio biografijos bruožus, paaiškino esminius skirtumus, kartais klaidinančiai nurodant poeto, dvasininko, istoriko gimtinę. Jo gimtojo namo telikę tik pamatų žymės, namo kontūrus simbolizuoja metalo stygų karkasas. Dar šulinys, Dubysos vingiai. Tik tie iki šiol gyvi, veržlūs, žibuoklių žiedais pasipuošę. Simboliška, natūralu, tikra, kad tarp gimtinės ir tėviškės būtų jungtis. Dubysa jungia ir skiria kairįjį bei dešinįjį krantus. Ir dar tarp šių sodybų dabar puoselėjama, sodinama ąžuolų alėja. Atsiklausę šeimininkų, mes, Druskininkų gidai, nuvežėme ir pasodinome Dainavos krašto ąžuolėlį, skirtą atgimusios Lietuvos 30-čiui. Kol jį sodinome, nenuoramos ir balsingi svečiai Dubysos vingyje spėjo atlikti bent kelias dainas, skirtas ąžuolams. Pabaigoje skambėjo „…žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…“.

Nepraleidome progos pasigrožėti sutvarkytų Betygalos piliakalnių, alkakalnių kraštovaizdžiu. Nuo piliakalnių viršūnės atsiveria lygumos, kurias atriboja moreninės kalvos, o piliakalnius skiria gilios rėvos, kurios žavėjo dar tik besiskleidžiančiu žibuoklių liaunumu.

Pamatę romantiškus Dubysos vingius, užsukome į Raseinių istorijos muziejų pamatyti ten pristatomos ekspozicijos. Muziejus įrengtas buvusio kalėjimo patalpose. Kai kurios iš jų skirtos etnokultūros ekspozicijoms, lankytojams demonstruojamos naujų, modernių technologijų galimybės. Bet neįmanoma užgožti ir lietuviškos-sovietinės-vokiškos-sovietinės santvarkų palikimo. Ankštos kalinių kameros su langeliu palubėje (Vilniaus saugumo požemiuose tokios „prabangos“ nebuvo), maža stebėjimo akute sunkiose geležinėse duryse, geležiniai puodeliai, dubenėliai. Kalinio sunkią nedalią iliustruoja eksponatai pritvirtinti prie kameros sienų: „Byla“, „Delo“. Daugelio jų tolimesnis likimas dar skaudesnis – tremtis, lageris, tik nedaugelis grįžo. Stiprus akcentas – naujai sukurtas Lietuvos partizanų vado generolo J. Žemaičio-Vytauto bunkerio maketas. Greta – eksponatai, po archeologinių tyrinėjimų surasti partizanų „namų“ vietoje.

O naują idėją, dar projektuose rutuliojamą žingeidiems keliauninkams, raseiniškiai nusižiūrėjo nuo mūsų kurorto. Jie sumanė svečiams parodyti Dubysos slėnį iš „paukščio skrydžio“ – 42 metrų aukštyje esančio Lyduvėnų geležinkelio tilto. Šį būsimą objektą jau dabar reklamuoja, tikisi kitais metais smalsiausius ir drąsiausius lydėti metalo konstrukcijų koridoriais. Atsisveikindami, mes jiems priminėme, kad kurorte patogiai pro skriejančių kabinų langus galime pušų jūrą ir Nemuno juostą regėti ir ja grožėtis jau keletą metų. Dar seminaro metu, pristatydami kurorto gidų veiklą, atkreipėme dėmesį, kad mūsų kraštą garsina ne mažiau iškili asmenybė – M. K. Čiurlionis.

Dviejų meno, kultūros milžinų kūrybinio kelio pradžia buvo XIX-XX amžių sandūra. Deja, M.K. Čiurlioniui ji buvo tragiškai trumpa, Maironiui – ilgesnė, platesnė, sakralumu užtvinusi. Abiejų šių iškilių asmenybių darbai ir atminimas – neišdildomi!

Antanas Lankelis