Vienos nuotraukos istorija

Daugelį metų bendrauju su pirmąja Druskininkų mieste liaudies papročių, parodų, kalendorinių švenčių pradininke Ramona Jonušiene. Gerai prisimenu ilgametės lietuvių kalbos mokytojos organizuotus renginius su mokiniais ir Druskininkų „Bočiais“, etnoklubu „Kraitė“: Jurgines, Jonines, Piršlybas dzūkiškai, Šv. Velykų papročius, kitus renginius, įvairias rankų darbo grožybes.

Dabar vyksta festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ ir nacionalinis kultūros kelias „M. K. Čiurlionio kelias“. Prisiminiau pas Romutę matytą nuotrauką, kurioje tarp mokinukų sėdi kompozitoriaus ir dailininko Konstantino pusbrolis Petras Čiurlionis. Paprašiau ilgametės vadovės nupūsti laiko dulkes ir papasakoti etnografinės veiklos pradžią ir šios nuotraukos istoriją.

R. Jonušienės (antra dešinėje) asmeninio archyvo nuotraukoje tarp mokinukų sėdi kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio pusbrolis P. Čiurlionis

„1997 m., dirbdama Senamiesčio vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, įkūriau etnokultūros mokinių būrelį. Vėliau jis tapo klubu, kurį lankė 8-11 klasių mokiniai, kurie jautė poreikį pažinti mūsų senąją kultūrą, papročius, ryškiąsias etnines ir kalendorines šventes, – pasakojimą pradėjo R. Jonušienė. – Mūsų būrelio mokiniai, vėliau – ir „Bočiai“, pradėjo pirmieji mieste rengti Jurgines, Jonines. Dabar jomis rūpinasi miesto Kultūros centras. Labai patraukliai jas komentuoja Danguolė, sugebanti į bendrą šurmulį įtraukti ir žiūrovus. Gal tik šventės pabaigoje nėra raganos – jos burtų kaip tik publikai trūksta.

O tada su mokiniais užsibrėžėme tikslą – pažinti artimų kaimų žmones, išlikusius senų laikų papročius, ryškiausias etnines šventes, jų veikėjus, tekstus, kalendorinius drabužius, tautinius rūbus, lininių audinių reikšmę. Prisimenu savo buvusius būrelio vaikus. Jie domėjosi M. K. Čiurlioniu ir jo tėvais, kurie tada gyveno Guobinių kaime. Mokiniai patys sugalvojo apžiūrėti šį kaimą – ar yra išlikusi kokia nors atmintis? Suradome M. K. Čiurlionio pusbrolį – senelį Petrą Čiurlionį. Senųjų gyventojų jau nebėra. P. Čiurlionis mums papasakojo, ką atsiminė iš vaikystės. Mat Petro tėvas buvo Augustinas, o Konstantino tėvas Kastantas.

„Buvo atvažiavęs iš Peterburgo „maliorius“ Čiurlionis, – savo basakoję vaikystę tada prisiminė senelis Petras. – Mes, vaikai, pažiūrėjome, ką jis slepia. Po padušku pasdėjo brauniką (o juk tuo metu jis slapstėsi nuo žandarų). Rytais vis vaikščiodavo po rasų. Sakydavo, kad gydosi nuo kosėjimo. Buvo labai gražus ir mandagus.“

P. Čiurlionis džiaugėsi, kalbėdamas apie savo vaikystę ir bendravimą su „malioriumi“. Nuotraukoje matau ne tik visą būrį linksmų mokinių, bet ir besišypsančius Konstantino pusbrolį bei mokytoją Romutę. Mokiniai buvo patenkinti kelione, susipažinę ir linksmai pabendravę su žymaus dailininko ir kompozitoriaus giminaičiu. Ir diena buvo graži, ir vešlioje pievutėje miesto vaikai pasėdėjo.

„Taigi laimingas nebūsiu. Pernelyg visam kam esu jautrus, pernelyg viską imu į širdį, svetimų nemyliu ir jų bijau, gyventi su jais nemoku. Abejoju savo pašaukimu ir talentu, ir nieko nepasieksiu“, – 1901 m. balandžio 13 d. rašė M. K. Čiurlionis. Perskaičiusi šią ištrauką, etnokultūros žinovė paaiškino: „Šie žodžiai apie save stebina savo paties talento nevertinimu ir begaliniu kuklumu.“

„Labai būtų smagu, kad ir dabar mokykloje veiktų senosios kultūros atminties etnobūrelis, kad vyktų dar įdomesnės kalendorinės šventės, būtų surandami senoviniai jų veikėjai, paryškinantys švenčių įdomybes, kurių netrūksta. Žinau, kad bent šeštose-septintose klasėse išradingų kūrybingų vaikų netrūksta. Juk dar prieš trejus metus žaisdavome su jais anų dienų vaikų žaidimus“, –  pasakojimą baigė R. Jonušienė.

Liepos mėnesį R. Jonušienė pažymės gražią ir garbingą sukaktį. Druskininkiečių ir svečių vardu dėkoju auksarankei ir etninės veiklos puoselėtojai už tokius gerus darbus, mūsų kraštui nuveiktus nuo 1963 m. Linkime sveikatos, ištvermės ir kuo daugiau džiugių akimirkų.

Alfreda Pigagienė