Užgavėnių (R)evoliucija: klimato kaita ir gyvenimo aktualijos keičia šventės veidą

Ne vieną šimtmetį lietuvių švęstos Užgavėnės įgauna naujų spalvų ir tradicijų. Šylant klimatui ir žiemojant be sniego ir šalčio, keičiasi Užgavėnių prasminiai taškai – kam varyti žiemą, jei jos nėra? Keičiasi ir tradicinių personažų išorinė išraiška – jie tampa šiuolaikiški, atspindi ir pajuokia šių dienų aktualijas, įvykių tendencijas, žmonių įpročius, todėl atsiranda aliuzijų į internete populiarius žaidimų personažus ar socialinių tinklų influencerius. Ar tikrai klimato kaita ir didelės mūsų gyvenimo dalies perkėlimas į mobiliuosius įrenginius skatina tradicinės šventės evoliuciją?

Druskininkų „Užgavėnių dūzgėse“ kiekvienas gali rasti pramogų pagal savo skonį ir pomėgius/Druskininkų kultūros centro archyvo ir Laimos Rekevičienės nuotraukos

Į šį klausimą iš dalies jau atsakė garsi lietuvių tradicijų žinovė Gražina Kadžytė: „Protingam žmogui Užgavėnės visada šiuolaikiškos. Jos visada buvo pritaikomos laikmečiui.“

Šiemet Užgavėnės Druskininkuose bus šiuolaikiškos ir modernios, galima sakyti, – revoliucinės. Ką apie tai mano naujas Užgavėnių tradicijas formuojančios Druskininkų kultūros centro specialistės: etnografė Lina Balčiūnienė ir renginių režisierė Asta Žiurinskienė?

– Kokios tradicinės šventės yra švenčiamos Druskininkuose? Ar keičiasi tradicinių švenčių papročiai, apeigos, veikėjų vaidmenys?

– Lina: Ne visos šventės yra aktualios miestams, nes švenčių apeigos, ritualai tiesiog negali būti pritaikomi miesto sąlygoms. Tarkim, Jurginės, skelbiančios žemės darbų pradžią ir pirmąjį gyvulių išgynimą į laukus. Mieste nei tų karvyčių, nei avyčių nerasi. Nėra ir laukų, kuriuos per Jurgines reikia apeiti. Atsižvelgdami į tai, Druskininkuose organizuojame dvi pagrindines šventes – Užgavėnes ir Jonines, kurių papročius galime adaptuoti miestui ir bent jau parodyti, kaip buvo jos švenčiamos. Kai švęsdavo kaime, viskas vykdavo natūraliai, o dabar daug parodomųjų dalykų. Jaunimui, mieste besisvečiuojantiems užsieniečiams mūsų organizuojamos šventės turi labiau šviečiamąją, pažintinę prasmę. Nes liūdna, kad vaikai apie Užgavėnes žino tik tai, kad švenčiant reikia eiti po namus ir prašyti blynų. Jei blynų neturi, – duok euriuką. O juk buvo gerokai daugiau šventės prasmių ir ritualų! Todėl norisi juos parodyti.

– Kaip su šiais pokyčiais susidoroja švenčių rengėjai? Juk svarbu ne tik surengti šventę, bet kad ji būtų įdomi žiūrovui?

– Asta: Visos tradicijos, laikui bėgant, adaptuojasi, keičiasi. Šventės ir jų šventimo tradicijos prisitaiko prie laikmečio, žmonių gyvenimo būdo. Iš ilgalaikio stebėjimo, kas gali būti įdomu dalyviui, gimsta naujos formos. Dabar į šventes ateina ne aktyvūs dalyviai, o stebėtojai. Įtraukti žiūrovą ir privilioti tapti veiksmo dalimi tampa tikru iššūkiu organizatoriams. Todėl siekiame išlaikyti švenčių esmę, bet nuolat ieškome naujų sprendimų, spalvų, kuriame naujas formas, patrauklesnes publikai.

– Artimiausia žiemos šventė – Užgavėnės. Kokie neįprasti šios šventės sprendimai Druskininkuose, kiek ji išlaiko senųjų tradicijų, kiek sukurta naujų?

– Lina: Užgavėnės simbolizuoja atsisveikinimą su žiema, daugelis apeigų skirtos pažadinti šalčio sukaustytą žemę ir skatinti augmeniją greičiau sužaliuoti, sužydėti. Tačiau Užgavėnės turi ir kitą labai svarbią prasmę – jose yra pašiepiamos laikmečio blogybės, negerovės. Sakykime, anksčiau išjuokdavo senbernius, senmerges, martaujančius (tuos, kurie neturi vaikų), vėliau jau atsirado vengras gydytojas, žydai, čigonai, kiti to laikmečio personažai.

– Asta: Man asmeniškai didelę paskatą keisti nusistovėjusias tradicijas davė etnologės G. Kadžytės nuomonė, kad reikia atsispirti nuo išmonės ir pasijuokimo iš šiandieninių aktualijų. Todėl mūsų rengiamose Užgavėnėse nebeliko žydų, čigonų, daktarų. Peržvelgę metus ir įvertinę, kas buvo aktualiausia, kokios problemos dominavo, ką šiandien galima patraukti per dantį, išjuokti, organizuojame Užgavėnių dūzges, rengiame fotosesijas ant žaliojo kilimo, feministinėje dvikovoje susikauna Kumpė Lašinytė-Lašinė ir sveikuolė Dieta Kanapinytė-Kanapė arba Verygaila Kanapinėlis ir Hamburgeris Lašiniauskas.

Norėdami pritraukti daugiau jaunimo, prieš trejus metus atradome Moremonus – žiemos demoniūkščius, tuo metu ypač populiarių kišeninių monstrų – Pokemonų – giminaičius ir surengėme jų gaudymo, t. y., orientacines varžybas. Dalyvius raginame puoštis kaukėmis, įdomesniais kostiumais vilkinti komanda gauna papildomų taškų. Šiandien žaidimas pritraukia tikrai daug dalyvių, registruojasi ne tik moksleiviai, bet ir šeimos, tėveliai su vaikais. Pernai, norėdami per šokį išjudinti susikausčiusius lietuvaičius ir taip pateisinti Užgavėnių linksmybių vardą, pasiūlėme dar vieną naujovę – Žiemašokių konkursą, kuriame šokti gali bet kas. Surengėme 10-ties šokių maratoną, o šįmet dalyvių laukia tikra žiemašokių (R)revoliucija. Dalyvių pasirodymus vertina garbinga komisija, o laimėtojas būna vienas. Šįmet, kiek žinau, Užgavėnių varžybose ir konkurse rengiasi dalyvauti net ir gimtadienio šventės dalyviai. Kodėl gi ne? O vertingas prizas gali būti labai šauni dovana sukaktuvininkui. Taigi taip pavyksta įtraukti ir žiūrovą, nes jis gauna akiai smagų reginį, gali pakikenti iš komisijos vertinimų.

– Užgavėnės neįsivaizduojamos be blynų – juk turime užsigavėti 7-ioms savaitėms. Ar neliks alkani šventės svečiai?

– Lina: Anksčiau pagrindinis Užgavėnių valgis buvo šiupinys iš įvairių kruopų – žirnių, pupų, su kiaulės koja, uodega ar kita kiaulės mėsa, riebus ir sotus. Vėliau išpopuliarėjo blynai, o miesto šventėje kepti blynus lauko sąlygomis yra daug patogiau. Beje, blyno forma primena saulę, tad gal tai irgi simboliška, kai kviečiame ateiti pavasarį. O pagaliau ir Druskininkus pasiekusio gatvės maisto projekto „Virtuvė „Ant gatvės“ šefai ruošia tikrai išskirtinį ir gurmanišką Užgavėnių patiekalų meniu. Nepražiopsokite!

– Tikrosios Užgavėnės bus švenčiamos antradienį, bet šventė perkeliama į savaitgalį. Kodėl?

– Lina: Beje, anksčiau Užgavėnės būdavo švenčiamos visą savaitę. Sočiai maitintis būdavo pradedama dar ketvirtadienį, ir kiekviena diena taip ir būdavo vadinama: riebusis ketvirtadienis, kai valgydavo 4 kartus, riebusis penktadienis, valgydavo 5 kartus, šeštadieniais – 6, sekmadieniais – 7. Paskutinę dieną per Užgavėnes valgydavo jau 9 kartus. Buvo manoma, kad kuo daugiau bus valgoma šiomis dienomis, tuo geresnis gyvenimas būsiąs visus metus. Maistas turėjo būti sotus ir riebus: pienas, kiaušiniai, mėsa, lašiniai. Prasidėjus Gavėniai, valgyti mėsos nebegalima, šaldytuvų nebūdavo, tad kur laikyti maistą? Reikėdavo viską suvalgyti, ištuštinti podėlius, kad, Velykoms paskerdus kiaulę, vėl būtų kur laikyti šviežias atsargas. Taigi, švęsdami šeštadienį, lietuviškai tradicijai nenusižengiame. O žmonėms tiesiog patogiau.

– Vis dėlto klimato kaita daro poveikį švenčių tradicijoms?

– Lina: Daro, tikrai daro. Anksčiau, kai būdavo daug sniego, vienas iš papročių buvo pasivažinėjimas rogėmis. Jei vaikai rogučių neturėdavo, slapčia nugvelbdavo „niekocių“ ir gaudavo pylos, jei sulaužydavo, nes šeimyna nebeturėjo kur mėsos sūdyti. O kai sniego nėra, kur pasivažinėsi? Nebent Druskininkų sniego arenoje („Snow Arena“). Taigi vienas paprotys jau kaip ir nyksta. Kitas – arkliai. Arklius kinkydavo į roges ir važiuodavo apie laukus, kad linai gerai augtų, kaimynus lankydavo kituose kaimuose. Nes kuo toliau nuvažiuosi, tuo geriau viskas augs. Taip skatindavo augmeniją. O dabar net ir kaimuose jau mažai kas laiko arklius. Kai buvo sniego, vaikams per šventę Pramogų aikštėje padarydavome kalniuką, ir jie galėdavo čiuožinėti su pašikniukais, kažkada prašydavome ir arklius su rogėmis atvažiuoti, visi norintys galėdavo pasivažinėti. Bet dabar nebėra nei arklių, nei sniego.

Dar vienas populiarus paprotys, kviečiant atšilimą, – gausus laistymasis vandeniu. Bet pabandyk dabar mieste ką nors aplaistyti vandeniu, dar ir skundo sulauksi… O reikia ne šiaip pašlakstyti, bet kaip reikia išmaudyti. Tad ir ši tradicija, galima sakyti, nyksta.

– Tai ką atras žiūrovai šiųmetinėse Užgavėnių dūzgėse?

– Asta: Manau, kad kiekvienas galės rasti kažką savo skoniui. Norintys blynų, galės apsilankyti virtuvėse „Ant gatvės“, ragauti, skanauti, derėtis, šmaikštauti. Kas norės aktyvesnio veiksmo – dalyvaus orientacinėse varžybose „Moremonų ieškynės“. Kam norėsis linksmybių – galės šokti trypti Žiemašokių (R)evoliucijoje. Ir, žinoma, varysime tą šįmet gana paliegusią žiemą, užkonservuosime ją „Snow Arenoje“. Nes ką gali žinoti, gal ateityje dėl šylančio klimato žiema liks tik nuotraukose ir mūsų prisiminimuose. Žinoma, deginsime ir Morę, nes vis dėlto norime kuo greičiau prisišaukti tą pavasarį. O Morė Druskininkuose – kasmet labai didelė, įspūdinga. Kadangi šįmet „ant bangos“ buvo skyrybos, influenceriai, tad šventė suksis apie socialinių tinklų tendencijas: norintys galės klijuoti savo širdeles socialinio tinklo „Imkgramu“ žvaigždėms Naglui Kanapierancui ar Ėdrei Lašinskuvienei. Žiūrovai spręs, kuris turės daugiau sekėjų.

Ir, žinoma, Pramogų aikštėje linksmybių dalyviai tikrai ras sniego. Tai – šių metų siurprizas tiems, kurie pasiilgo jo šalčio ir gaivos.

„Oi, smagu būdavo“…

Viecinė Stasė Kvaraciejienė, gimusi 1942 m. vasario paskutinę dieną; „Kiek pamenu, labai laukdavom Užgavėnių ir švęsdavom jas. Ir dabar laukiam, tik sniego nėra. Su sniegu buvo visai kita nuotaika. Prisnigta buvo sulig tvoru, puciniai dzidziausi, bernai su arkliais suvažiuoja. O dabar ką jau… gali nors su basanoškėm aic, kur ty rogės… Kų darydavom? Mergos susnešdavo lašinukų, dešrukės ar karkaitį, kopūstų rūgytų, grybų. Rinkdavomės pas vienų, kur dzidziausia troba, gaspadorius neškaradnas, lais ilgiau ty pabūc, bernai atsineša kokių čvertkelį, pusbonkaitį. Ir tep visi laidziam vakarų: pašokam, pagiedam, paslinksminam, reikia viskų suvalgyc, nes an rytojaus – Pelanų dziena. Eidami namo, pridarydavom visokių šposų. Visi pasrėdzydavo, kailinius išsiversdavo, su vailokais, kas išsisuodzydavo, kokį maišų ant galvos dėdavo, kad pastrošytų. Arklį kinkydavo, armonikų pasimdavo, lėkdavom per visas ulyčias. Oi, smagu būdavo! Dabar jau ne tep, bet gal mes pasenom? Kap papasakojam jaunimui, tai jie juokias iš mūs. O mumiem iš jų juokas. Mes cik per Užgavėnes aidavom su tokiom suplėšytom kelnėm, kap jie dabar kasdzien nešoja“.

Druskininkų kultūros centro informacija