Režisierius R. Jarašauskas: „Raigardas ir Švendubrė – tai Lietuvos perlai“

Ne vienas senasis Dzūkijos kaimas, išlaikęs unikalias gamtos vertybes, senąją medinę architektūrą ir etnokultūros tradicijas, savitą gyvenimo būdą, yra įamžintas dokumentiniuose filmuose: kūrybingi žmonės jaučia poreikį užfiksuoti paveldą, vietos žmonių prisiminimus, tarmę – tai, kas dar gyva, perduodama iš kartos į kartą. Vienas iš tokių žmonių – druskininkietis Romualdas Jarašauskas, tris dešimtis metų dirbęs Lietuvos televizijoje, režisavęs laidas apie Lietuvos kultūros lyderius ir asmenybes, kartu su žurnaliste Nijole Baužyte ketvirtį amžiaus kūręs garsųjį ciklą „Mūsų miesteliai“.

Režisierius R. Jarašauskas pilnametražį dokumentinį dviejų dalių filmą „Ten, kur Raigardas – Švendubrė“ pristatė Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje / Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

R. Jarašauskas kūrybos neapleidžia ir išėjęs užtarnauto poilsio. Prieš keletą metų jis sumanė dokumentinių filmų seriją „Dzūkijos kaimas“. Druskininkiečiams jau buvo pristatyti R. Jarašausko filmai apie du savitus kaimus – Krokšlį ir Žiogelius. Pirmajame autorius akcentuoja iš Krokšlio kilusių žmonių meilę gimtinei, kaimo bendruomenės dešimtmečiais saugomas švenčių organizavimo, aplinkos puoselėjimo, patriotiškumo tradicijas, antrajame pateikia etnografinio panemunės kaimo senolių pasakojimus apie gyvenimą Dainavos girios apsupty.

Ir štai dienos šviesą išvydo jau trečiasis šio ciklo audiovizualinis kūrinys – pilnametražis dokumentinis dviejų dalių filmas „Ten, kur Raigardas – Švendubrė“. Jo pristatymas surengtas Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

„Šis filmas yra apie Lietuvos perlą. Kai Švendubrėje nusileidau nuo kalno ir pamačiau įspūdingą vaizdą, mane aplankė nušvitimas, ilgam užvaldęs mintis ir jausmus. Supratau, kad esu šios panoramos vergas!“ – apie filmo gimimo aplinkybes pristatyme pasakojo R. Jarašauskas. Autorius sakė, kad naujasis jo kūrinys – gamtos, istorijos, žmonių biografijų audinys, kaimo kronika, perteikta per gamtą, o toje kronikoje svarbiausi veikėjai yra žmonės. Sunku buvo juos prikalbinti filmuotis, o dar sunkesne ir skaudesne užduotimi tapo kiekvieno įrašyto jų pasakojimo kapojimas, trumpinimas iki trijų minučių trukmės, siekiant sukonstruoti sklandų, vientisą ir ne per ilgą juostos siužetą. Kurdamas filmą, R. Jarašauskas į Švendubrę važinėjo visais metų laikais. „Šio filmo gamyba man buvo didelis džiaugsmas“, – sakė režisierius, pats atlikęs scenaristo, operatoriaus, vaizdo montuotojo bei garso režisieriaus darbus.

Pusantros valandos trukmės filmas „Ten, kur Raigardas – Švendubrė“ – tarsi mozaika, sudėliota iš gamtos vaizdų, kasdienybės įvykių, istorinių liudijimų ir chronologinių faktų. Jau filmo pradžia nuteikia romantiškai – iš Švendubrėje gyvenusio poeto Vytauto Bložės lūpų nuskamba, tikėtina, čia gimęs eilėraštis apie rudeninį gervių skrydį…

Menotyrininko Adelberto Nedzelskio, prozininko, gimtojo Švendubrės kaimo žinovo Juozo Šikšnelio, gerai Švendubrę pažįstančio, daugelį metų sodybą čia puoselėjusio pedagogo Vytauto Bazio individualios įžvalgos, mokslininkų geologų prof. dr. Valentino Baltrūno bei dr. Rimanto Petrošiaus neginčijami argumentai, dabartinių vyresnės kartos vietos gyventojų įtaigūs mintijimai apie būtį ir buitį pasienio kaime padėjo režisieriui surasti filmo esmę, sukurti intrigą ir atsakyti į klausimus – kodėl žmonės, apsilankę Švendubrėje, grįždavo iš jos palaiminti ir pakylėti, kodėl ant Raigardo slėnio nusileidęs dangus, beribės pievų tolumos, pušynais apaugusios terasos, Nemunykščio prieglobstyje stūksantis Juodasis kalnas ir nuo jo atsiveriantis Užubalio (Baltasis) kalnas visada viliojo idealistus, meniškos sielos intelektualus bei talentingus kūrėjus.

Filmas primena, kad slėpiningą Raigardo ramybę tarsi iš paukščio skrydžio nuo žemyninių kopų yra nutapęs ne tik M. K. Čiurlionis – tarp dvidešimties dailininko Algimanto Švėgždos Druskininkams padovanotų pastelių taip pat yra ir jo triptikas „Raigardas“, kuriame užfiksuotas slėnio vaizdas nuo Juodojo kalno šlaito. O unikali švendubrėnų tarminė leksikografija yra užrašyta ir išsaugota kalbininko Vytauto Vitkausko surinktame ir 1988 m. išleistame „Druskininkų tarmės žodyne“.

Filme pristatoma 400 metų gyvuojančio kaimo istorija. Suintriguoja faktai, kad šio kaimo apylinkėse kažkada stovėjo Lietuvos kunigaikščio pilis, o XVIII-ojo amžiaus pradžioje Švendubrė buvusi didžiausias kaimas, priklausęs Pervalko dvarui, čia buvo svarbūs tarpvalstybiniai keliai. XX-ojo amžiaus pradžioje pagrindinė Švendubrės gatvė buvusi tokia siaura, kad du vežimai neįstengdavo prasilenkti, o 1903 m. Švendubrėje kilęs gaisras sunaikino 30 sodybų. Nepaisant ilgalaikės priklausomybės Gardino gubernijai, Švendubrės apylinkėse išsilaikę visi lietuviški toponimai, ir tik slėnio aukštumoje už Kubilnyčios upelio įsikūrusiai Švendubrės daliai prigijusi svetimybė – Pereselcų (Persikraustėlių) vardas.

Filme režisieriaus R. Jarašausko pašnekovai – švendubrėnai Veronika Jakimavičiūtė, Vacekas Smaliukas, Anelė Suraučiūtė Pelut, Jonas Salanavičius, Juozas Šikšnelis, Regina Veličkienė, Anelė Smaliukaitė ir kiti – dalijasi savo prisiminimais.

Žiūrovas sužino, kad gyventojų trėmimai neaplenkė ir Švendubrės, tai buvo išskirtiniai įvykiai, sukėlę daug panikos ir ašarų. Nuo praėjusio amžiaus vidurio dauguma Baltarusijos pusėje įsikūrusios Pervalko gyvenvietės gyventojų įsidarbindavo ne savo šalyje, o Druskininkų sanatorijose. Švendubrės merginos dažnai nutekėdavo į Pervalką, o švendubrėnai vyrai žmonų taip pat ten dairydavosi. 1958 m. Nemuno potvynis, apsėmęs kaimo namus iki šventų paveikslų palubėje, pridarė daug nuostolių, bet vaikams buvo didele pramoga. Filme pasakojama, kad anais laikais Nemune tiek žuvies būdavo, kad nuo jų gausos kašikai lūždavo. Švendubrėje sužlugus kolūkiui, čia buvo įkurtas daržininkystės ūkis, pastatyta nauja vandens siurblinė, kurios viena dalis buvo ant ratų tarsi Vidurinėje Azijoje, ir kiekvienas darbingas kaimo gyventojas turėjo prižiūrėti daržų normą – po 22 lysves. Raigardo slėnio, kurį aplinkiniai gyventojai dažniausiai vadindavo bala, ganyklose grimzdavo karvės ir tekdavo kloti šakų takus, kad galvijai būtų išvaduoti iš pelkės spąstų. Pasakojama, kad Švendubrės kaimo ambasadorius Antanas Smaliukas, nugyvenęs visą šimtmetį, savo jubiliejinį devyniasdešimtąjį gimtadienį pasitiko, užsiropštęs ant Velnio akmens, šio iškilaus švendubrėno iniciatyva buvo įkurtos kaimo kapinės, kuriose jis pirmasis užsiėmė sau vietą…

R. Jarašausko filme „Ten, kur Raigardas – Švendubrė“ yra ir daugiau įdomybių, kurios neabejotinai suras vietą kiekvieno bet kurio amžiaus žiūrovo širdyje.

Viešosios bibliotekos informacija